Янн Мартел - Pi gyvenimas

Naktį pabudau nuo keisto, nemalonaus jausmo pilvo apačioje. Pamaniau, kad tai spazmai, kad gal būsiu apsinuodijęs dumbliais.

Išgirdau triukšmą. Apsidairiau. Ričardas Parkeris buvo valtyje. Jis grįžo, kol aš miegojau. Jis miauksėjo ir laižėsi letenų padus. Man pasirodė keista, kad jis grįžo, bet daugiau negalvojau apie tai — spazmai vis smarkėjo. Nuo skausmo susiriečiau dvilinkas, visas kračiausi, kai įsibėgėjo procesas daugeliui normalus, o man seniai pamirštas — tuštinimasis. Tai buvo labai skausminga, bet po to užmigau kiečiausiu, visų gaivinamiausiu miegu, kokiu tik buvau miegojęs nuo tos nakties, kai nuskendo Cimcumas.

Pabudęs iš ryto jaučiausi gerokai stipriau. Energingai nušliaužiau prie vienišojo medžio. Mano akys dar kartą pasidžiaugė juo, kaip ir pilvas dumbliais. Taip gausiai papusryčiavau, kad išrausiau gilią duobę.

Ričardas Parkeris vėl valandų valandas mindžikavo prieš iššokdamas iš valties. Kai jis jau įdienojus iššoko, vos pasiekęs krantą stryktelėjo atgal, ligi pusės šlumštelėjo vandenin ir atrodė labai įsitempęs. Jis šnypštė ir letena plakė orą. Atrodė keistai. Niekaip nesupratau, ką jis daro. Nerimas jam praėjo ir pastebimai tvirčiau nei vakar jis dar kartą pradingo už salos keteros.

Tą dieną šliedamasis prie medžio atsistojau. Jaučiausi apsvaigęs. Vienintelis būdas, kaip tuo metu galėjau sustabdyti linguojančią žemę — tai užsimerkti ir nusitverti medžio. Atsistūmiau ir pabandžiau eiti. Tuoj pat pargriuvau. Dar nepajudinus kojos, žemė atlėkė į mane. Nieko blogo neatsitiko. Taip tankiai susirezgusia elastinga augmenija pasidengusi sala buvo ideali vieta mokytis iš naujo vaikščioti. Galėjau visaip kristi ir nesusižeisti.

Kitą dieną, po dar vienos poilsį teikusios nakties valtyje — į kurią Ričardas Parkeris dar kartą sugrįžo — jau galėjau paeiti. Pustuzinį kartų parkritęs sugebėjau pasiekti medį. Kas valandą jaučiau augant jėgas. Su žeberklu pasiekiau ir nusitraukiau medžio šaką. Nuskyniau keletą lapų. Jie buvo minkšti, ne vaškiniai, tačiau kartūs. Ričardas Parkeris buvo prijunkęs prie savo irštvos gelbėjimosi valtyje — taip aiškinausi, kodėl jis dar kartą sugrįžo.

Mačiau jį grįžtantį praėjusį vakarą, saulei leidžiantis. Buvau perrišęs valtį prie įkasto irklo. Buvau pirmagaly, patikrinau, ar virvė gerai pritvirtinta prie valties. Jis pasirodė labai netikėtai. Iš pradžių jo neatpažinau. Juk šis didingas žvėris, atlekiantis spėriais šuoliais nuo salos keteros, vargiai juk begalėjo būti tas pats vangus, susitaršęs tigras, palaikęs man kompaniją nelaimių metu? Bet taip buvo. Tai buvo Ričardas Parkeris, ir jis lėkė į mane dideliu greičiu. Atrodė turįs tikslą. Už nuleistos galvos kilo galingas sprandas. Kailis ir raumenys drebėjo nuo kiekvieno žingsnio. Girdėjau, kaip sunkus kūnas dunksi į žemę.

Esu skaitęs, kad mes turime dvi baimes, kurių neišmokstama atsikratyti: tai krūptelėti nuo netikėto triukšmo ir galvos svaigimas. Norėčiau pridurti dar vieną — tai, būtent, baimė, kai į tave tiesiai atlekia žinomas žudikas.

Niekaip nesugrabaliojau švilpuko. Kai jis buvo už dvidešimt penkių pėdų nuo valties, iš visų jėgų pūčiau jį. Oras plyšo nuo šaižaus garso.

Tai davė norimą efektą. Ričardas Parkeris stabtelėjo. Bet jis aiškiai norėjo vėl eiti pirmyn. Papūčiau antrą kartą. Jis ėmė kuo keisčiausiai sukiotis ir straksėti vietoje, lyg kokia stirna, nuožmiai urgzdamas. Papūčiau trečią kartą. Jam visi plaukai pasistojo piestu. Jis plačiai išskėtė kojas. Buvo itin susijaudinęs. Baiminausi, kad apsauginė švilpimų siena jau griūva, ir jis mane puls.

Bet čia Ričardas Parkeris pasielgė tiesiog neįtikinamiausiai: šoko jūron! Buvau pritrenktas. Jis padarė tai, ko niekada nebūčiau tikėjęsis, ir dar galingai bei ryžtingai. Jis energingai pūškavo link valties galo. Pasvarsčiau, gal dar kartą papūsti, bet vietoj to pakėliau spintelės dangtį ir atsisėdau pasitraukęs į vidinę savo teritorijos šventovę.

Jis puolė ant laivagalio, vandeniui žliaugiant nuo kailio, ir nuo jo svorio manasis valties galas pašoko. Akimirką pabalansavo ant planšyro ir galinio suolo stebėdamas mane. Man širdis sustojo. Nemaniau, kad sugebėsiu dar kartą papūsti švilpuką. Tuščiai spoksojau į jį. Jis nusliuogė ant valties grindų ir pradingo po brezentu. Pro spintelės dangčio kraštus mačiau jį esant. Šokau ant brezento, jam iš akių — tačiau tiesiog ant jo. Jaučiau nenumaldomą norą išskleisti sparnus ir nuskristi.

Raminau save. Įtaigiai priminiau pats sau, kad tokia padėtis truko juk labai ilgai, kad gyvenau su gyvu tigru tiesiog čia pat, po manim.

Nurimus kvėpavimui užslinko miegas.

Kažkuriuo metu naktį prabudau ir užmiršęs baimę apsidairiau. Jis sapnavo: virpčiojo ir urzgė per miegus. Matyt, gan garsiai, kad net pažadino mane.

Iš ryto, kaip paprastai, jis nuėjo už keteros.

Nusprendžiau, kad kai tik būsiu ganėtinai stiprus, leisiuosi tyrinėti salos. Ji atrodė gan didelė, jei galima spręsti iš kranto linijos: toji tiesėsi kairėn ir dešinėn labai nedaug teišlinkdama ir taip rodydama salą esant nemenką. Dieną praleidau vaikščiodamas — ir griuvinėdamas — nuo kranto prie medžio ir atgal, stengdamasis atgaivinti kojas. Kiekvieną kartą nukritęs kimšte prisikimšdavau pilvą dumblių.

Kai Ričardas Parkeris vakarop grįžo kiek anksčiau nei praėjusį pavakarį, man tai nebuvo netikėta. Aš sėdėjau įsitempęs ir nepūčiau švilpuko. Jis priėjo prie vandens paribio ir vienu galingu šuoliu pasiekė valties kraštą. Įėjo savo teritorijon nepažeisdamas manosios, tik pasvėrė valtį į vieną pusę. Atgavęs formą jis buvo baisokas.

Kitą rytą, neduodamas Ričardui Parkeriui pirmumo teisių, išvykau tyrinėti salos. Nuklampojau iki viršūnės. Lengvai ją pasiekiau, išdidžiai žingsniuodamas, pėda po pėdos, kad ir kiek nerangiai, užtai atkakliai. Jei kojos būtų buvę kiek silpnesnės, taip ir būtų sulinkę nuo to, ką pamačiau už salos keteros.

Pradedant nuo smulkmenų, pamačiau, kad visa sala padengta dumblių, ne tik jos pakraščiai. Išvydau didelę žalią plynaukštę su žaliu mišku viduryje. Visur aplink šį mišką mačiau šimtus vienodai išbarstytų, visiškai vienodo dydžio tvenkinukų, medžiams retai ir tolygiai išsklidus tarp jų, o visa tvarka neklystamai bylojo kažin ką laikiusis projekto.

Tačiau labiausiai neišdildomą įspūdį man padarė surikatos. Vienu žvilgsniu aprėpiau, ką kukliai pavadinčiau šimtais tūkstančių surikatų. Žemė buvo jų sėte nusėta. O kai aš pasirodžiau, atrodė, kad visos jos atsisuko į mane, nustebusios lyg vištos paukštidėje ir atsistojusios.

Savo zoologijos sode mes neturėjome surikatų. Bet buvau apie jas skaitęs. Ir knygose, ir literatūroje. Surikata — nedidelis Pietų Afrikos žinduolis, giminingas mangustai; kitais žodžiais — mėsėdis urvų gyventojas, pėdos ilgio ir suaugęs sveriantis pora svarų, lieknas, žebenkšties sudėjimo, smailiu snukučiu, su akutėmis tiesiai snukio priekyje, trumpomis kojytėmis, keturpirštėmis letenomis ilgais neįtraukiamais nagais ir aštuonių colių uodega. Kailis šviesiai rudas ar pilkas su juodomis arba rudomis juostomis per nugarą, o uodegos galiukas, ausys ir būdingi žiedai aplink akis juodi. Tai mitrus, gudrios išraiškos padarėlis, aktyvus dieną, gyvenąs bendruomenėmis ir mintąs gimtajame regione — Kalahario dykumoje Pietų Afrikoje — beje, ir skorpionais, kurių nuodams yra visiškai atsparus. Žvalgydamosi surikatos atsistoja labai būdinga poza: visiškai statmenai ant pačių užpakalinių kojų pirštų galiukų, pusiausvyrą laikydamos kaip trikojai — su uodega. Dažnai surikatų grupė visa kartu šitaip atsistoja būryje ir spokso ta pačia kryptimi, atrodydamos lyg autobuso stotelėje laukiantys priemiesčių gyventojai. Jų tokia rimta išraiška ir priekinės letenėlės taip laikomos, kad atrodo arba kaip vaikai, droviai pozuojantys fotografui, arba kaip pacientai daktaro kabinete, nuogai išrengti ir kukliai besistengiantys prisidengti gėdą.