Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Viso labo, Ričardai Parkeri. Atleisk, kad nebesirūpinsiu tavim. Padariau, ką galėjau. Sudie. Mielas tėti, miela mama, mielas Ravi, būkit sveiki. Mylintis sūnus ir brolis ateina su jumis susitikti. Nebuvo nė valandos, kad nebūčiau mąstęs apie jus. Akimirka, kai jus išvysiu, bus laimingiausia mano gyvenime. O dabar atsiduodu Dievui, kuris yra meilė ir kurį aš myliu.

Išgirdau žodžius:

— Ar čia yra kas?

Nuostabu, ką gali išgirsti būdamas vienas mirštančio proto tamsumoje. Keistai skamba garsas be formos ar spalvos. Būti aklam — tai girdėti kitaip.

Vėl pasigirdo žodžiai:

— Ar čia yra kas nors?

Nusprendžiau, kad išprotėjau. Liūdna, bet taip yra. Bėda nevaikšto viena, o beprotybė jai — gera pakeleivė.

— Ar čia yra kas nors? — vėl pasigirdo įkyrus balsas.

Stulbinantis mano pamišimo aiškumas. Balsas buvo labai savito tembro, sunkiai, nuvargusiai gergždžiantis. Nusprendžiau leistis į žaidimą.

— Žinoma, kai kas yra, — atsakiau. — Visada kas nors turi būti. Kas gi klaustų, jei nieko nebūtų?

— Tikėjausi, kad yra dar kas nors.

— Ką turi galvoj, sakydamas dar kas nors? Ar supranti, kur esi? Jei nepatinka šitas tavo fantazijos vaisius, pasirink kitą. Čia jų begalė.

Hmmm. Vaisius. Taip, vaisius. Ar nenorėčiau kokio vaisiaus?

— Tai čia nieko nėra, ar ne?

— Ša... Svajoju apie vaisių.

— Vaisių! Turi vaisių? Labai prašau, gal ir man duotum vieną? Maldauju. Tik mažą gabaliuką. Aš išbadėjęs.

— Aš neturiu kelių vaisių. Turiu visą fantazijos vaismedį.

— Visą fantazijos vaisių vaismedį! O, ar nebūtum toks geras, neduotum man kelių? Aš...

Balsas, ar koks kitas (buvęs nebuvęs) vėjų ir bangų efektas, nuslopo.

— Jie apvalūs, sunkūs ir kvapnūs, — tęsiau. — Medžio šakos nulinkę, taip jas sveria vaisiai. Ant medžio turbūt per tris šimtus vaisių.

Tyla.

Balsas vėl sugrįžo:

— Pakalbėkim apie maistą...

— Kokia gera mintis.

— Ką norėtum suvalgyti, jei turėtum visko, ko nori?

— Puikus klausimas. Pasirinkčiau švedišką stalą. Pradėčiau nuo ryžių su sambaru. Būtų ryžių su juoduoju gramo daliu, varškinių ryžių ir..

— Aš pasirinkčiau...

— Aš nebaigiau. O prie ryžių imčiau aštraus tamarindo sambaro, svogūnų sambaro ir...

— Dar ko nors?

— Tuoj pasakysiu. Dar imčiau maišytų daržovių sagu ir daržovių kormo, bulvių masalo ir kopūstų vadai, masalo dosai, aštraus lęšių rasamo ir...

— Ak, taip.

— Palauk. Įdarytą baklažanų porijalio ir kokosų batato kootu, ryžių idlio ir varškės vadai, daržovių badžio ir...

— Skamba labai...

— Ar dar neminėjau salotų? Kokosų salotos, mėtų salotos, rauginti žalieji čiliai ir agrastai, ir viskas bus patiekta, žinoma, su įprastiniais naanais, popadomais37, paratomis38 ir puriais39.

— Skamba...

— Salotos! Varškės salotos su mangais arba okra, paprasčiausios šviežių agurkų salotos. O desertui — migdolų pajasamai, pieno pajasamai, džagerio40 sklindžiai, žemės riešutų irisai, kokosų burfis41, vaniliniai ledai su karštu tirštu šokolado padažu.

— Tikrai?

— Užbaigčiau šitą užkandą dešimties litrų taure gryno, švaraus, šalto vandens ir kava.

— Skamba labai gerai.

— Taip.

— Tik pasakyk man, kas tas kokosų batato kootu?

— Dangiškas patiekalas, štai kas. Kad jį pasiruoštum, reikia batatų, trintų kokosų, žalių platanų, Čilės pipirų miltelių, maltų juodųjų pipirų, maltos ciberžolės, kmyno sėklų, rudųjų garstyčių sėklų ir trupučio kokosų aliejaus. Reikia paskrudinti kokosus, kol pasidarys aukso rudumo...

— Gal galėčiau kai ką pasiūlyti?

— Ką?

— Gal vietoj kokosų batato kootu išsivirus jaučio liežuvį su garstyčių padažu?

— Nelabai vegetariška.

— Taip ir yra. O paskui vėdarai.

— Vėdarai? Suvalgei vargšo gyvulio liežuvį ir dabar nori jo pilvo?

— Taip! Svajoju apie vėdarus a le mod de Kaan — šiltus — su saldžiąja duonele.

— Saldžiąja duonele? Skamba geriau. Kas ta saldžioji duonelė?

— Saldžioji duonelė daroma iš veršiuko kasos.

— Veršiuko kasa!

— Patroškinta, su grybų padažu — delikatesas ir tiek.

Iš kur čia tie bjaurūs šventvagiški receptai? Negi jau tiek pasiekiau, kad mąstau, kaip nudobti karvę ir jos jauniklį? Koks skersvėjis čia mane pertraukė? Gal valtis parplaukė į tas plūduriuojančias šiukšles?

— Ir kokia užgaulė toliau?

— Veršiuko smegenys rudame sviesto padaže!

— Vėl prie galvos, ar ne?

— Smegenų suflė!

— Man bloga. Ar yra kas nors, ko nevalgytum?

— Bet ką atiduočiau už jaučio uodegos sriubą. Už keptą žinduklį paršelį, įdarytą ryžiais, dešrelėmis, abrikosais ir razinomis. Už veršio inkstus su sviesto, garstyčių ir petražolių padažu. Už marinuotą triušį, keptą raudonajame vyne. Už vištos kepenų dešreles. Už kiaulienos ir kepenų patė su veršiena. Už varles. O, duokit man varlių, duokit varlių!

— Vos galiu susilaikyti.

Balsas nuslopo. Mane purtė šleikštulys. Pamišimas galvoje — viena, bet neteisinga, kad tai nueitų į skrandį.

Staiga man nušvito:

— Ar valgytum kruviną žalią jautieną? — paklausiau.

— Žinoma! Labai mėgstu totorių žlėgtainį.

— Ar valgytum sukrešėjusį negyvos kiaulės kraują?

— Kad ir kasdien, su obuolių padažu!

— Ar valgytum bet ką gyvulišką, kad ir paskutinius likučius?

— Dešra iš atliekų! Prisikraučiau pilną lėkštę!

— O kaip gi morkos? Ar valgytum paprastą žalią morką?

Atsakymo nebuvo.

— Ar negirdi, ką sakau? Ar valgytum morką?

— Girdžiu. Atvirai sakant, jei galėčiau rinktis, morkų nevalgyčiau. Ne itin mėgstu tokį maistą. Man jis visai be skonio...

Nusijuokiau. Supratau. Man nesigirdėjo balsai. Neišprotėjau. Tai Ričardas Parkeris kalbėjo su manim! Išdykėlis mėsėdis. Visąlaik kartu, ir pragydo tik valandą iki mirties. Pradžiugau, kad galiu kalbėtis su tigru. Tuoj pat mane apėmė vulgarus smalsumas, nuo kurio paprastai kenčia žvaigždės, papuolusios į gerbėjų rankas.

— Man smalsu, pasakyk — ar esi kada nužudęs žmogų?

Abejojau tuo. Žmogėdros tarp žvėrių tokie pat reti, kaip žudikai tarp žmonių, o Ričardas Parkeris buvo pagautas dar tigriukas. Bet kas gali žinoti, ar jo motina, kol jos nesučiupo troškulys, nebus sumedžiojusi žmogaus?

— Koks klausimas, — atsakė Ričardas Parkeris.

— Yra pagrindo.

— Tikrai?

— Taip.

— Kodėl?

— Tokia jau tavo reputacija.

— Tikrai?

— Žinoma. Nežinojai tokio fakto?

— Nežinojau.

— Na, tai iš manęs sužinosi, ko, atrodo, nežinai: tokia tavo reputacija. Taigi ar esi nužudęs žmogų?

Tyla.

— Na? Atsakyk.

— Taip.

— O! Nuo to man pagaugai eina per nugarą. Ir kiek?

— Du.

— Nužudei du žmones?

— Vyrą ir moterį.

— Tuo pat metu?

— Ne. Pirmiau vyrą, paskui moterį.

— Tu pabaisa! Lažinuosi, manei, jog tai labai smagu. Turbūt tikrai pralinksmino jų riksmai ir priešinimasis?

— Nelabai.

— Ar patiko?

— Ar patiko?

— Taip. Neapsimesk, kad nesupranti. Ar jie buvo skanūs ?

— Ne, jie nebuvo skanūs.

— Taip ir maniau. Girdėjau, kad žvėrims susiformuoja toks skonis. Tai kodėl juos žudei?

— Reikėjo.

— Pabaisiškas reikalas. Gailiesi?