Янн Мартел - Pi gyvenimas

Vėliau prie virvės prisirišau vieną iš kibirų ir pradėjau semti valtį. Ričardas Parkeris išsiblaškęs stebėjo mane. Jam kone viskas, kad ir ką aš veikdavau, kėlė nuobodulį. Diena buvo karšta, ir dirbau lėtai. Dar sykį pasėmęs susigrąžinau kai ką pamesta. Apžiūrėjau tą daiktą. Mano delne jaukiai gulėjo visa, kas dar skyrė mane ir mirtį — paskutinis iš oranžinių švilpukų. 84 skyrius

Gulėjau ant brezento, įsisupęs į apklotą miegodamas ir sapnuodamas, pabusdamas ir užsisvajodamas ir šiaip leisdamas laiką. Pūtė nekintamas brizas. Kartkartėmis nuo bangos keteros purksteldavo vandens ir sudrėkindavo valtį. Ričardas Parkeris buvo dingęs po brezentu. Jam nepatiko nei sudrėkti, nei kilnotis su valtimi. Tačiau dangus buvo žydras, oras šiltas, o jūra vis vienodai bangavo. Pabudau nuo staigaus vėjo šuoro. Atsimerkiau ir danguje išvydau vandenį. Jis pasipylė ant manęs. Darkart pasižiūrėjau. Žydras dangus be debesėlio. Dar vienas šuoras man iš kairės, jau ne toks galingas, kaip pirmasis. Ričardas Parkeris piktai suurzgė. Dar daugiau vandens tėškėsi į mane. Jis buvo ne kokio kvapo.

Pažvelgiau per valties bortą. Pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo didelis juodas daiktas, plūduriuojantis vandenyje. Lenkta raukšlė ant jo krašto tapo man užuomina. Tai buvo akis. Tai banginis. Tiesiai į mane žiūrėjo jo akis, dydžio sulig mano galva.

Iš po brezento išėjo Ričardas Parkeris. Sušnypštė. Banginio akies žibėjimas truputį pakito, ir iš to supratau, kad dabar jis žiūri į Ričardą Parkerį. Jis spoksojo trisdešimt sekundžių ar panašiai, o po to švelniai panėrė. Baiminausi, kad nevožtų mums uodega, bet jis nėrė tiesiai žemyn ir dingo tamsioje mėlynėje. Jo uodega — didžiulė dylanti apvali gembė.

Manau, kad tas banginis ieškojosi poros. Matyt, jis nusprendė, kad aš netiksiu, nes per mažas, be to, rodos, jau turiu draugą.

Matėme daugybę banginių, bet nė vieno taip arti, kaip tas pirmasis. Kad jie netoliese, suprasdavau iš čiurkšlių. Jie iškildavo netoliese, kartais kokie trys ar keturi — trumpalaikis archipelagas iš vulkaninių salų. Šie švelnieji monstrai visuomet pakeldavo man nuotaiką. Buvau įsitikinęs, kad jie supranta mano padėtį, kad pamatęs mane, vienas jų sušuko: „O! Tai tas išsigelbėjusysis su kačiuku, apie kuriuos man pasakojo Bamfu. Vargšas berniukas. Tikiuosi, jis užtenkamai turi planktono. Turiu apie jį papasakoti Mamfu, Tomfu ir Stimfu. Gal kur netoliese yra koks laivas, kurį galėčiau perspėti. Jo mama bus labai laiminga, kad vėl jį pamatys. Viso labo, mano berniuk. Pasistengsiu padėti. Mano vardas — Pimfu“. Ir taip gandų telefonu apie mane sužinojo visi Ramiojo vandenyno banginiai, ir jau seniai būčiau buvęs išgelbėtas, jei Pimfu nebūtų bandęs ieškoti pagalbos iš japonų laivo, kurio niekšinga įgula sumedžiojo jį harpūnu, ir jei toks pats likimas nebūtų ištikęs Lamfu — per norvegų laivą. Banginių medžioklė — šlykštus nusikaltimas.

Gan pastovūs lankytojai buvo delfinai. Viena grupė laikėsi prie mūsų visą dieną ir visą naktį. Jie būdavo labai linksmi. Tas jų nardymas, sukiojimasis ir laidojimas tiesiog po korpusu, rodės, buvo be jokio kito tikslo, tik sportinis smaginimasis. Bandžiau vieną sugauti. Bet nė vienas nesiartino prie žeberklo. Bet net jei ir būtų, vis tiek jie man buvo per greiti ir per dideli. Pasidaviau ir tik stebėjau juos.

Iš viso mačiau šešis paukščius. Kiekvieną jų laikiau angelu, pranašaujančiu, jog žemė jau netoli. Tačiau tai buvo paukščiai jūrininkai, kurie galėtų perskristi Ramųjį vandenyną nė neplastelėję. Stebėdavau juos pagarbiai, pavydžiai ir gailėdamas savęs.

Keletą kartų mačiau albatrosus. Abu jie praskrido aukštai danguje nė neatkreipę į mus dėmesio. Spoksojau prasižiojęs. Jie atrodė lyg kažkas antgamtiška ir nesuvokiama.

Kitą sykį pro pat valtį vandens paviršiumi, kojom siekdami vandenį, praslydo Vilsono audrapaukščiai. Tie irgi mūsų nepastebėjo, o aš vėl likau taip pat apstulbęs iš susižavėjimo.

Galiausiai patraukėme trumpauodegio audrapaukščio dėmesį. Jis suko aplink mus ratus, o paskui nėrė žemyn. Šovė kojom, pasuko sparnus ir nutūpė ant vandens plūduriuodamas lengvai lyg kamštis.

Jis smalsiai apžiūrinėjo mane. Ant kabliuko, kaip masalą, mitriai užnėriau skraiduolės gabalėlį ir nusviedžiau valą jo link. Nebuvau užmovęs nė vieno pasvarėlio, todėl buvo sunku numesti tą jauką arti paukščio. Trečiąkart bemėginant paukštis pasiyrė link grimztančio jauko ir panardino galvą, kad jį sugautų. Man širdis ėmė šokinėti iš susijaudinimo. Kelias sekundes netraukiau šio prievilo. O kai truktelėjau, paukštis tik klyktelėjo ir atrijo viską, ką buvo prarijęs. Dar nespėjus pakartotinai užmesti, jis ištiesė sparnus ir atsispyrė kilti. Dviem trim sparnų mostelėjimais jis mus paliko.

Man geriau pasisekė su kaukėtuoju padūkėliu. Jis atsirado nežinia iš kur ir atsklendė prie mūsų išskleistais sparnais per tris pėdas. Nusileido ant planšyro ranka pasiekiamai. Apvalios akys stebeilijosi į mane suglumusia ir rimta išraiška. Tai buvo didelis paukštis sniego baltumo plunksnomis, išskyrus rašalo juodumo sparnų galiukus ir uodegą. Didžiulė, svogūno formos galva buvo su itin smailu oranžiškai geltonu snapu ir raudonom akim po juoda kauke, dėl to jis atrodė lyg vagis po labai ilgos ir sunkios nakties. Kibti buvo galima nebent tik prie per didelių rudų plėvėtų kojų dizaino. Paukštis visai nebijojo. Keletą minučių jis snapu tvarkėsi plunksnas, rodydamas minkštus pūkus. Pabaigęs apsižiūrėjo, ir viskas sugulė į vietas, o paukštis pasirodė visu gražumu: lygus, puikus aerodinaminis orlaivis. Kai pasiūliau jam gabalėlį dorados, jis kaptelėjo ją man iš rankos gnybteidamas į delną.

Nusukau jam sprandą, užlaužęs galvą ir viena ranka spausdamas snapą, o kita laikydamas sprandą. Plunksnos taip tvirtai laikėsi, kad kai ėmiau jas rauti, jos ėjo su odos gabalais — aš ne pešiau paukštį, bet draskiau į gabalus. Jis buvo visai lengvas, lyg tūris be svorio. Paėmiau peilį ir nudyriau jam odą. Kaip tokio dydžio paukščiui, mėsos buvo apverktinai maža, tik apie krūtinę kiek daugėliau. Audiniai buvo dar sunkiau kramtomi nei doradų, bet skonis ne ką tesiskyrė. Skrandyje, be mano ką tik duoto dorados gabaliuko, radau tris smulkias žuveles. Nuplovęs nuo jų skrandžio sultis, suvalgiau. Suvalgiau paukščio širdį, kepenis ir plaučius. Užsigerdamas prarijau akis ir liežuvį. Sutraiškiau galvą ir iščiulpiau mažutėles smegenis.

Suvalgiau kojų plėves. Iš paukščio liko tik oda, kaulai ir plunksnos. Numečiau tai už brezento krašto Ričardui Parkeriui, kuris nematė atskridusio paukščio. Išlindo oranžinė letena.

Ir po kelių dienų iš jo irštvos į jūrą išlėkdavo plunksnų ir pūkų. Nukritusias į vandenį prarydavo žuvys.

Joks paukštis taip ir neišpranašavo žemės. 85 skyrius

Sykį trenkė žaibas. Dangus buvo toks juodas, kad diena buvo lyg naktis. Pylė smarki liūtis. Tolumoje išgirdau griaustinį. Maniau, kad jis ten ir liks. Bet papūtė vėjas, į visas puses blaškydamas lietų. Tuoj po to iš dangaus atlėkė balta nuolauža brėždama punktyrą vandenyje. Nors ir per tam tikrą atstumą nuo valties, bet puikiai matoma. Vandenį perskrodė kažkas panašaus į baltas šaknis, ir netrukus vandenyne stovėjo puikus dangiškas medis. Niekad nemaniau, kad tai įmanoma — kad žaibas trenktų į jūrą. Siaubingai sugriaudėjo. Šviesos blyksnis buvo neapsakomai ryškus.

Pasisukau į Ričardą Parkerį ir pasakiau:

— Ričardai Parkeri, žiūrėk — žaibas.

Mačiau, kaip jam tai atrodo. Jis tysojo prisiplojęs ant valties grindų, išsiskėtęs ir akivaizdžiai tirtančiomis kojomis.