Янн Мартел - Pi gyvenimas

O tarp jų, tarp dangaus ir jūros, buvo visokiausių vėjų.

Ir dar buvo visokiausių naktų ir visokiausių mėnulių.

Išsigelbėti sudužus laivui — tai tapti nuolatiniu apskritimo centru. Kad ir kiek dalykų, atrodytų, keičiasi — jūra nuo šnabždesio iki įniršio, dangus nuo skaisčiai žydro iki akinamai balto ar tamsiausiai juodo — geometrija nesikeičia niekada. Tavo akiplotis — visuomet spindulys. Perimetras — visad didžiulis. Praktiškai apskritimai net dauginasi. Išsigelbėti jūroje — tai įstrigti kankinančiame apskritimų balete. Esi vieno apskritimo centre, o virš tavęs sukasi du priešingi apskritimai. Saulė slegia lyg minia, grobikiška minia, verčianti užsikimšti ausis, verčianti užmerkti akis, sukelianti norą slėptis. Mėnuo slegia tyliai primindamas esant vienatvę: plačiai atsimerki, kad pabėgtum nuo vienišumo. Pažvelgęs aukštyn, kartais spėlioji, ar saulės vėtros centre, ar Ramybės jūros vidury nėra kito tokio, irgi žvelgiančio aukštyn, irgi įstrigusio geometrijoje, irgi kovojančio su baime, įniršiu, beprotybe, beviltiškumu, apatija.

Kitais atžvilgiais išsigelbėti jūroje — tai papulti į nuožmias, sekinančias priešingybes. Kai šviesu, jūros atvirumas akina ir gąsdina. Kai tamsu tamsa kelia klaustrofobinę baimę. Dieną tau karšta ir norisi vėsumos, svajoji apie ledus ir lieji ant savęs jūros vandenį. Naktį tau šalta ir norisi šilumos, svajoji apie karštą karį34, supdamasis į apklotus. Kai karšta, džiūsti ir nori būt šlapias. Kai lyja, kone skęsti ir nori būt sausas. Kai yra maisto, tai jo per daug, ir tau tenka persivalgyti. Kai jo nėra, tai jau visai nėra ir tenka badauti. Kai jūra lygi ir rami, nori, kad ji kilnotųsi. Kai ji sukyla ir tave kalinantis apskritimas išardomas vandens kalnų, kenti nuo tos didelių jūrų ypatybės, dusimo atvirose erdvėse, ir geidi, kad jūra vėl būtų lygi. Dažnai priešingybės kyla vienu metu, taigi, kai saulė svilina tave, kol visiškai palaužia, žinai, kad ji taip pat džiovina ir žuvies bei mėsos rėželius, iškabintus ant gijų, ir kad tai palaima saulės distiliatoriams. O kai lietaus škvalas pildo tavo vandens atsargas — žinai, kad ta drėgmė paveiks ir išdžiovintą maistą, kad dalis turbūt suges — suminkštės ir pažaliuos. Kai blogas oras baigiasi ir pasidaro aišku, jog būsi atlaikęs tą dangaus ataką ir jūros klastas, tavo džiaugsmą užtemdo įniršis, kad šitiek gėlo vandens turėjo išlyti tiesiai į jūrą, ir susirūpinimas, kad tai — gal paskutinis tavo matytas lietus, kad numirsi iš troškulio, kol vėl nukris lašas iš dangaus.

Blogiausia priešybių pora — nuobodulys ir baimė. Kartais gyvenimas lyg švytuoklė siūbuoja nuo vieno prie kito. Jūroj nė raibuliuko. Vėjo nė šnipštelėjimo. Valandos ilgos kaip amžinybė. Tau taip nuobodu, kad nugrimzti į komai artimą apatiją. Tada jūra pasišiaušia, ir tavo jausmai pereina įtūžin. Tačiau net šios dvi priešybės nebūna aiškiai atskirtos. Nuobodulys turi baimės elementų: prapliūpsti ašarom; tave apima siaubas; rėki; sąmoningai žeidi save. O suimtas baimės — per baisiausią audrą — vis vien jauti nuobodulį, kad viskas smarkiai įgrisę.

Tik mirtis deramai sužadina jausmus, ar svarstytum apie ją, kai gyvenimas saugus ir išsikvėpęs, ar bėgtum nuo jos, kai gyvybei iškyla pavojus ir ji tokia brangi.

Gyvenime gelbėjimosi valtyje nedaug gyvybės. Tai lyg endšpilis šachmatuose, kai belieka kelios figūros. Nebegali būti paprastesnių elementų, nei aukštesnės statymo sumos. Fiziškai tai reikalauja itin daug pastangų, o morališkai — tiesiog žudo. Jei nori išgyventi, turi prisiderinti. Gali daug ką paaukoti. Randi laimės, kur tik įmanoma. Pasieki tašką, kur būni lyg pragaro dugne, ir vis dėlto sukryžiuoji rankas ir šypsaisi, nes jautiesi laimingiausiu žmogum žemėje. Kodėl? Nes prie kojų tau guli mažutė negyva žuvis. 79 skyrius

Kasdien pasirodydavo ryklių, daugiausiai pilkšvųjų ir mėlynųjų ryklių, bet ir okeaninių baltasnukių, o kartą išnėrė tigrinis ryklys lyg tiesiai iš juodžiausio košmaro. Aušra ir prieblanda buvo jų mėgstamiausias laikas. Jie mums niekada nesukėlė rimtų problemų. Kartkartėmis koks bumbteldavo su uodega į valties korpusą. Nemanau, kad netyčia (taip darydavo ir kiti jūros gyviai — vėžliai ir net dorados). Manau, kad šitaip rykliai bandydavo nustatyti valties prigimtį. Geras smūgis kirvuku užpuolikui per nosį — ir jis paskubom išnyksta gelmėse. Pagrindinis nemalonumas dėl ryklių — kad buvo rizikinga lįsti į vandenį, lyg užeiti į privačias valdas, kur užrašyta: „Piktas šuo“. Kitais atžvilgiais visai pamilau ryklius. Jie buvo lyg irzlūs seni draugai, kurie niekad neprisipažins, jog jiems patinku, bet vis užbėga manęs pamatyti. Mėlynieji rykliai buvo smulkesni, paprastai ne ilgesni nei keturių ar penkių pėdų, ir patys gražiausi: glotnūs ir liekni, mažom burnom ir nedidelėm žiaunų ertmėm. Jų nugaros buvo sodrios ultramarino spalvos, o pilvai balti kaip sniegas; kiek giliau spalvos virsdavo pilka ar juoda, tačiau arti paviršiaus žėrėjo nuostabiai ryškiai. Pilkšvieji buvo didesni, baisių dantų pilnais nasrais, bet irgi gražios spalvos — indigo mėlynumo, gražiai blykčiojantys saulėje. Okeaniniai baltasnukiai dažnai būdavo trumpesni už pilkšvuosius — kurie kartais siekdavo dvylika pėdų — bet ir drūtesni, ir turėjo didžiulius nugaros pelekus, kuriuos plaukdami iškeldavo aukštai virš vandens, lyg karo vėliavas — greitaeigius ženklus, visada tampančius nervus, kai juos pastebi. Be to, jie buvo blyškios spalvos, kažkaip pilkšvai rudi, o jų balti pelekų galai, kaip pamarginimas — tai neatrodė itin patraukliai.

Sugavau ne vieną smulkesnį ryklį, dažniausiai žydruosius, bet ir kelis pilkšvuosius. Kaskart ką tik po saulėlydžio, gęstančioje dienos šviesoje, ir sugaudavau juos plikomis rankomis, priartėjusius prie valties.

Pirmasis buvo didžiausias — ilgesnis nei keturių pėdų pilkšvasis ryklys. Jis kelis kartus pasirodė prie pirmagalio ir pradingo. Kai jis dar sykį plaukė pro salį, impulsyviai kyštelėjau rankas į vandenį ir stvėriau jį kone už uodegos, kur jis buvo ploniausias. Taip nuostabiai gerai nutvėriau šiurkščią odą, kad nė nepamąstęs, ką darau, truktelėjau. Truktelėtas ryklys pašoko ir baisingai papurtė man ranką. Mano siaubui ir džiaugsmui, padaras iššoko oran vandens ir purslų fontane. Tik sekundės dalelytę nežinojau, ką daryti toliau. Padaras mažesnis už mane — bet ar tik aš nesielgiu kvailai kaip rizikuojantis Galijotas? Ar tik jo nepaleisti? Pasisukau ir užsimojau, o krisdamas ant brezento numečiau pilkšvąjį į valties galą. Ričardo Parkerio plotan iš dangaus nukrito žuvis. Ji driokstelėdama nukrito ir taip griausmingai ėmė plaktis aplink, jog išsigandau, kad nesulaužytų valties. Ričardas Parkeris apstulbo. Akimirksniu jis puolė.

Užvirė epinė dvikova. Zoologams štai ką galiu pasakyti: pirmiausia tigras nepuls ryklio iš vandens dantimis, bet stengsis suduoti letena. Ričardas Parkeris ėmė daužyti ryklį. Gūždavausi nuo kiekvieno smūgio. Jie buvo paprasčiausiai baisūs. Užtektų vieno tokio smūgio, ir žmogui būtų sulaužyti visi kaulai, šipuliais išlėktų bet koks baldas, šiukšlių krūva taptų bet kokia troba. Kad ir pilkšvajam rykliui nepatiko toks elgesys, buvo matyti iš to, kaip tas sukosi, rangėsi, mušė uodega ir siekė įkąsti.

Gal kad Ričardas Parkeris nepažinojo ryklių, kad niekad nebuvo sutikęs plėšrios žuvies — nežinia kaip, bet tai nutiko: nelaimingas atsitikimas, vienas iš tų nedaugelio atvejų, kai prisimindavau, jog Ričardas Parkeris nėra tobulas, kad nepaisant ištreniruotų instinktų ir jis gali būti nerangus. Kairę leteną jis įkišo rykliui į nasrus. Pilkšvasis sučiaupė žandikaulius. Ričardas Parkeris tuoj pat atsistojo ant užpakalinių kojų. Ryklys pakibo, bet nepaleido. Ričardas Parkeris griuvo atgalios, plačiai išsižiojo ir iš visų jėgų sumaurojo. Visu kūnu pajutau karšto oro gūsį. Oras regimai suvirpėjo lyg alsią dieną karščiui kylant nuo asfalto. Puikiai įsivaizduoju, kaip kažkur toli, už pusantro šimto mylių, laivo budėtojas apsidairė krūptelėjęs ir paskui raportavo apie keisčiausią dalyką — kad, jo manymu, jis girdėjęs katino miauktelėjimą. Ir po kelių dienų tas maurojimas dar skambėjo man viduriuose. Bet, kalbint įprastai, ryklys kurčias. Todėl aš, kuriam net nebūtų dingtelėję žnybtelti tigrui į leteną, leidus ją praryti, nuo vulkaniško stūgsmo į veidą sudrebėjau, suvirpėjau, susilydžiau iš baimės ir susmukau, o ryklys pajuto tik šiokią tokią vibraciją.