Янн Мартел - Pi gyvenimas

Ričardas Parkeris pasisuko ir laisvąja priekine letena ėmė talžyti rykliui galvą ir kandžioti dantimis, o užpakalinėm kojom — draskyti pilvą bei nugarą. Ryklys vis laikėsi įsikibęs letenos — vienintelės gynybos ir puolimo linijos — ir daužėsi uodega. Tigras ir ryklys sukosi ir vartėsi. Didžiausiomis pastangomis sugebėjau taip suvaldyti kūną, kad galėčiau nusigauti ant plausto ir jį atleisti. Valtis nuplaukė šalin. Mačiau oranžinius ir tamsiai mėlynus žaibus iš kailio ir odos, valčiai siūbuojant nuo šono ant šono. Ričardo Parkerio urzgimas tiesiog stingdė kraują.

Galiausiai valtis liovėsi judėjusi. Po kelių minučių Ričardas Parkeris tupėjo laižydamasis kairę leteną.

Artimiausiomis dienomis jis daug laiko praleido lieždamas visas savo letenas. Ryklio odą dengia mažyčiai gumburėliai, nuo to ji šiurkšti lyg švitrinis popierius. Graibstydamas ryklį jis bus, be abejo, susipjaustęs. Kairė letena buvo sužeista, bet nieko nepataisomo: netrūko nė vieno piršto ar nago. O iš pilkšvojo ryklio, išskyrus uodegos galiuką ir nasrų sritį, kažkodėl nepaliestą, teliko pusiau apgraužta išdarkyta masė. Visur aplink buvo pridrabstyta rausvai pilkos mėsos gabalų ir vidaus organų gniužulų.

Sugebėjau žeberklu prisitraukti šiek tiek ryklio likučių, bet turėjau nusivilti — iš ryklio stuburo negalima iščiulpti skysčio. Na, bent mėsa buvo skani ir nepanaši į žuvies, su trekšinčiom kremzlėm, kurios buvo labai skanios po šitiek ilgai valgyto minkšto maisto.

Vėliau perėjau prie mažesnių ryklių, iš tiesų jauniklių, ir pats juos galabijau. Supratau, kad greičiausiai ir lengviausiai juos galima pribaigti išduriant peiliu akis, nei kad pauškinant per galvas su kirvuku.

80 skyrius

Iš visų doradų prisimenu vieną, ypatingą doradą. Tai buvo ankstyvą apsiniaukusios dienos rytą, kai ant mūsų plūstelėjo skraiduolių audra. Ričardas Parkeris jas įsijautęs vis numušinėjo. Aš tūnojau už vėžlio kiaukuto, prisidengęs nuo skraiduolių. Turėjau prie žeberklo prisikabinęs gabalą tinklo ir jį ištempęs tikėjausi šitaip prisigaudyti žuvies. Nelabai tesisekė. Skraiduolės zvimbė pro šalį. Iš vandens iššoko jas besivejanti dorada. Ji blogai apskaičiavo. Persigandusios skraiduolės nulėkė, tiesiog nepataikiusios į tinklą, o dorada trenkėsi į planšyrą lyg patrankos sviedinys. Nuo smūgio sudrebėjo visa valtis. Kraujo čiurkšlė apšvirkštė brezentą. Mikliai sureagavau. Kritau po skraiduolių kruša ir pasiekiau doradą tiesiog rykliui iš po nosies. Įsitraukiau ją per bortą. Ji buvo negyva arba visai arti to ir mainėsi visomis spalvomis. „Koks laimikis! Koks laimikis!“ — susijaudinęs pagalvojau. Ačiū tau, Jėzau Matsija35. Žuvis buvo riebi ir mėsinga. Turėjo sverti gerus keturiasdešimt svarų. Ji būtų pamaitinusi visą minią. Akys ir stuburas dykumą sudrėkintų.

Deja, į mane pasisuko didžioji Ričardo Parkerio galva. Užmačiau ją akies krašteliu. Skraiduolės vis dar lėkė, bet jis jomis jau nebesidomėjo: jo žvilgsnį prikaustė žuvis mano rankose. Jis buvo už aštuonių pėdų. Pusiau prasižiojęs, su žuvim, kyšančia iš burnos. Nugara suapvalėjo. Pasturgalis ėmė rangytis. Uodega trūkčiojo. Buvo aišku: jis tyko ir tuoj puls mane. Per vėlu trauktis, per vėlu net pūsti švilpuką. Išmušė mano valanda.

Bet to jau tikrai gana. Aš tiek daug iškentėjau. Buvau toks alkanas. Kiek gi dienų gali būti nevalgęs.

Taigi alkio sukeltos beprotybės akimirką — nes man labiau rūpėjo pavalgyti nei išlikti gyvam — be jokių apsaugos priemonių, nuogas visut visomis prasmėmis, aš įsistebeilijau Ričardui Parkeriui tiesiai į akis. Staiga jo brutali jėga virto moraliniu silpnumu. Tai buvo niekis, palyginti su galia mano mintyse. Žiūrėjau jam į akis, plačiai atsimerkęs ir įžūliai, ir mes susirėmėme žvilgsniais. Bet kuris zoologijos sodo šeimininkas jums pasakytų, kad tigras, kaip ir bet kokia kita katė, nepuls tiesiai į akis žiūrinčios aukos, bet palauks, kol elnias, antilopė ar buivolas nukreips žvilgsnį. Bet tai žinoti ir tatai taikyti — du labai skirtingi dalykai (ir tai visai nenaudingas žinojimas, jei tikitės žvilgsniu sulaikyti bendruomenėm gyvenančią katę. Kol laikote žvilgsniu prikaustęs vieną liūtą, jus iš užpakalio užpuls kitas). Dvi, gal ir tris sekundes buvo paskelbtas baisus berniuko ir tigro minčių mūšis dėl statuso ir valdžios. Jam tereikėjo kiek šoktelėti ir jau būtų ant manęs. Bet aš išlaikiau žvilgsnį.

Ričardas Parkeris apsilaižė nosį, sunkiai atsiduso ir nusisuko. Jis piktai trenkė skraiduolei. Aš nugalėjau. Žioptelėjau iš netikėtumo, pakilnojau doradą ir nuskubėjau į plaustą. Negaišdamas pateikiau Ričardui Parkeriui nemenką gabalą žuvies.

Nuo tos dienos pajutau, kad dėl mano viršenybės nebekyla abejonių ir ėmiau vis daugiau laiko leisti valtyje, iš pradžių priekyje, vėliau, įgijęs pasitikėjimo, patogesnėje vietoje, ant brezento. Vis dar bijojau Ričardo Parkerio, bet tik kai tai buvo būtina. Vien jo buvimas man jau nekėlė įtampos. Prie bet ko gali priprasti — ar dar nesu to sakęs? Ar ne taip sako visi, kam yra pavykę išsigelbėti?

Iš pradžių gulėdavau ant brezento, galva ant suvynioto priešakinio krašto. Jis buvo kiek pakilęs — nes valties galai buvo kiek aukštesni už vidurį — todėl galėjau stebėti Ričardą Parkerį.

Vėliau pasisukau kitaip, galvą priglausdavau tiesiog ant vidurinio suolo, nugara į Ričardą Parkerį ir jo teritoriją. Šitaip gulėdamas būdavau toliau nuo valties kraštų ir mažiau užgaunamas vėjo ir purslų. 81 skyrius

Žinau, kad sunku patikėti, jog išgyvenau. Kai mąstau apie praeitį, pats sunkiai tuo tikiu.

Kad šiurkščiai pasinaudojau Ričardo Parkerio jūros silpnumu — ne vienintelis paaiškinimas. Yra dar kai kas: aš buvau maisto ir vandens šaltinis. Ričardas Parkeris buvo žvėryno gyventojas, kiek tik pats galėjo prisiminti, ir jis buvo pratęs, kad gaus ką įsimest į skrandį, nė letenos nekrustelėjęs. Tiesa, kai lydavo ir visa valtis virsdavo lietaus gaudykle, jis suprasdavo, iš kur tas vanduo. Ir kai mus užklupdavo skraiduolių guotas, tai irgi mano vaidmuo nebūdavo akivaizdus. Bet tai nekeitė tikrovės, kuri rodė, kad pažvelgęs už planšyro, jis nepamatys džiunglių, kuriose galėtų medžioti, ir upės, iš kurios galėtų laisvai atsigerti. Ir vis dėlto aš parūpindavau jam ir maisto, ir gėlo vandens. Mano veikimas buvo grynai stebuklingas. Jis man suteikė galios. Įrodymas: diena iš dienos, savaitė po savaitės likau gyvas. Įrodymas: jis nepuolė manęs, net kai miegodavau ant brezento. Įrodymas: aš esu čia, kad papasakočiau jums šią istoriją. 82 skyrius

Lietaus vandenį ir surinktąjį iš saulės distiliatorių laikydavau spintelėje (kad Ričardas Parkeris nematytų) trijuose 50 litrų talpos plastikiniuose maišuose. Juos užrišdavau virvele. Tie maišai nebūtų buvę man brangesni, jei būtų prikrauti aukso, safyrų, rubinų ir deimantų. Be paliovos drebėjau dėl jų. Baisiausias košmaras būdavo tai, kad vieną rytą atidarau spintelę ir randu visus tris maišus išsipylusius arba, dar blogiau, — kad jie suplyšę. Kad apsisaugočiau nuo tokios nelaimės, aš įsukau juos į apklotus — kad nesitrintų į metalinį valties korpusą, ir kuo mažiau juos judindavau, kad tik nesidėvėtų ir neįplyštų. Bet nerimavau dėl maišų užrišimų. Ar virvelės jų nepratrins? Kaip užrišiu maišus, jei viršus susidėvės?

Kai viskas gerai klojosi, kai smarkiai palydavo, kai maišuose būdavo tiek vandens, kiek, mano manymu, jie galėtų išlaikyti, tai pripildydavau išsemiamuosius kaušus, du plastmasinius kibirus, du plačios paskirties plastmasinius indus, tris stiklines ir tuščias skardines nuo vandens (kurias jau saugojau kaip didį turtą). Paskui pripildydavau visus plastikinius maišelius vėmimui, kuriuos užrišdavau užsukdamas ir sumegzdamas mazgą. Po to, jei vis dar lydavo, pats pasiversdavau konteineriu. Įsikišdavau lietaus gaudyklės vamzdžio galą gerklėn ir gerdavau, gerdavau, gerdavau...