Янн Мартел - Pi gyvenimas

Ričardas Parkeris keturis kartus man tai pareiškė. Keturis kartus jis trenkė man dešiniąja letena, pasiųsdamas už borto, ir keturis kartus netekau skydo. Šiurpdavau prieš, per ir po kiekvienos atakos, ir dar ilgai tirtėdavau ant plausto. Galiausiai išmokau suprasti jo ženklus, siunčiamus man. Išsiaiškinau, kad ausimis, akimis, ūsais, dantimis, uodega ir gerkle jis kalba man paprasta, stipriai pabrėžtina kalba, sakančia, koks greičiausiai bus jo tolimesnis veiksmas. Išmokau atsitraukti prieš jam iškeliant leteną.

Tada pareiškiau, ką aš norėjau pasakyti — koja ant planšyro, siūbuojant valčiai, vienos gaidos kalba, besiveržiančia iš švilpuko, Ričardui Parkeriui dejuojant ir žiopčiojant valties dugne.

Penktojo skydo užteko per visą likusį dresavimą. 73 skyrius

Didžiausias mano noras — nekalbant apie išgelbėjimą— buvo gauti knygą. Ilgą knygą su nesibaigiančiu pasakojimu. Kurią galėčiau vis iš naujo skaityti, kaskart vis naujom akimis ir nauju supratimu. Deja, gelbėjimosi valtyje nebuvo jokių raštų. Buvau nelaimingasis Ardžuna29 apdaužytuose ratuose be nė vieno Krišnos žodžio. Kai pirmąsyk miegamojo stalelyje, viešbučio kambaryje Kanadoje, užtikau Bibliją, net apsiverkiau. Jau kitą dieną pasiunčiau atsiliepimą Gideonams, paragindamas juos išplėsti veiklos sferą iki visų vietų, kur savo galvas gali priglausti išsekę ir nuvargę klajūnai, ne vien tik viešbučių kambariuose, ir kad paliktų ne vien Biblijas, bet ir kitus šventuosius raštus. Nemanau, kad būtų kas geriau tikėjimui skleisti. Jokių griausmų iš sakyklos, jokio blogų bažnyčių pasmerkimo, jokio spaudimo, paprasčiausiai knyga, ramiai sau laukianti ištarti „labas“ — taip pat švelniai ir galingai, lyg mergytės bučinys į skruostą.

O kad būčiau turėjęs nors gerą romaną! Bet tebuvo gelbėjimosi instrukcijų vadovas, kurį per savo išmėginimus būsiu perskaitęs kokį dešimt tūkstančių kartų.

Rašiau dienoraštį. Jį sunku skaityti. Rašiau kuo smulkesnėmis raidėmis. Bijojau, kad baigsis popierius. Ne kažin kas iš jo — žodžiai, paskrebenti popieriuje, besistengiant užfiksuoti mane sukrėtusią tikrovę. Pradėjau jį rašyti po savaitės ar panašiai, kai nuskendo Cimcumas. Iki tol buvau pernelyg užsiėmęs arba išsiblaškęs. Įrašai be datų ir nesunumeruoti. Dabar mane stulbina tai, kaip užfiksuotas laikas. Kelios dienos, kelios savaitės — viskas viename lape. Rašiau, kaip ir buvo galima tikėtis: apie tai, kas būdavo nutikę ir kaip jaučiausi, ką sugavau ir ko ne, apie jūrą bei orą, apie problemas ir sprendimus, apie Ričardą Parkerį. Apie visus itin praktiškus dalykus. 74 skyrius

Atlikdavau religines apeigas, kurias pritaikiau prie aplinkybių: vieno asmens mišias be kunigų ar pašventintų komunijų, daršanus30 be murti ir pudžas31 su vėžliena vietoj prasado, ištikimybės Alachui aktus, nežinodamas, kurioj pusėj Meka ir nelabai mokėdamas arabiškai. Tai mane ramino, iš tikrųjų ramino. Bet buvo sunku, ak, kaip buvo sunku. Tikėti Dievu — tai atsiverti, tai atsiduoti savieigai, visiškai pasitikėti, tai laisvai mylėti — bet kartais būdavo taip sunku mylėti. Kartais man širdis taip apsunkdavo nuo pykčio, vienatvės ir nuovargio, jog manydavau, kad ji pasieks patį vandenyno dugną ir niekad daugiau jos nebeiškelsiu.

Tokiais momentais stengdavausi pats save pakelti. Paliesdavau turbaną, kurį buvau pasidaręs iš marškinių likučių, ir garsiai tardavau:

— Tai Dievo kepurė!!!

Patapšnodavau kelnes ir paskelbdavau:

— Tai Dievo drapanos!!!

Rodydavau į Ričardą Parkerį ir garsiai sakydavau:

— Tai Dievo katinas!!!

Rodydavau į gelbėjimosi valtį ir šaukdavau:

— Tai Dievo arka!!!

Išskėsdavau rankas ir pareikšdavau:

— Tai Plačios Dievo valdos!!!

Rodydavau į dangų ir garsiai sakydavau:

— Tai Dievo ausis!!!

Ir šitaip sau primindavau egzistuojant kūriniją ir savo vietą joje.

Tačiau Dievo kepurė vis nusivyniodavo. Dievo drapanos ėjo skutais. Dievo katinas buvo nuolatinis pavojus. Dievo arka — kalėjimas. Plačiosios Dievo valdos lėtai žudė mane. Neatrodė, kad Dievo ausis būtų klausiusi.

Neviltis lyg sunki juoduma nepraleisdavo jokios šviesos. Tai buvo žodžiais nenusakomas pragaras. Ačiū Dievui, jis visada praeidavo. Prie tinklo pasirodydavo žuvų guotelis arba mazgas imdavo rėkte rėkti permezgamas. Arba pagalvodavau apie savo šeimą, kaip jiems pavyko išvengti šios šiurpios agonijos. Juoduma sumišdavo ir galiausiai pasitraukdavo, o Dievas likdavo — žėrintis šviesos taškelis mano širdyje. Toliau gyvenau mylėdamas. 75 skyrius

Tą dieną, kai pagal mano apskaičiavimus buvo mamos gimimo diena, jai garsiai sudainavau „Ilgiausių metų“. 76 skyrius

Man virto įpročiu išvalyti, kur pridergdavo Ričardas Parkeris. Vos pajutęs, kad jis pasituštino, pasistengdavau kaip nors prieiti. Tai būdavo rizikinga operacija — prisitraukti jo išmatas žeberklu ir pasiekti iš po brezento. Išmatos gali būti užkrėstos parazitų. Gyvūnams gamtoje tai nesvarbu, nes jie retai tebūna šalia savo išmatų ir dažniausiai žiūri į jas neutraliai; gyvenantys medžiuose išvis kažin ar jas mato, o žemės gyventojai išsituština ir nueina. Tačiau mažoje zoologijos sodo erdvėje tai visai kas kita, ir palikti išmatas gyvūno aptvare — tai šauktis antrinio užsikrėtimo, skatinant gyvūną jas suėsti, nes gyvūnai prarytų bet ką, kas nors kiek primena maistą. Štai todėl aptvarai ir valomi: rūpinamasi gyvūnų vidurių sveikata, o ne lankytojų akimis ir nosimis. Tačiau aptariamuoju atveju neturėjau tikslo išlaikyti Patelų šeimos reputacijos su aukštais zoologijos sodo priežiūros standartais. Per kelias savaites Ričardui Parkeriui užkietėjo viduriai ir jis tuštindavosi ne dažniau kaip kartą per mėnesį, taigi pavojingos mano kaip prižiūrėtojo pareigos kažin ar buvo vertingos sanitarijos atžvilgiu. Tai dariau dėl kitos priežasties: dėl to, kad kai Ričardas Parkeris pirmąsyk išsituštino valtyje, pastebėjau, kaip jis bandė paslėpti rezultatą. Supratau to reikšmę. Atvirai rodyti išmatas, puikuotis jų kvapu būtų socialinio dominavimo ženklas. Ir atvirkščiai: slėpti jas, bent jau stengtis paslėpti, buvo pagarbos ženklas — pagarbos man .

Jis, sakyčiau, sunerimdavo dėl to. Jis likdavo žemai, atkraginęs galvą ir prispaudęs ausis, ramiai, santūriai urgzdamas. Tęsdavau itin budriai ir atsargiai, ne tik saugodamasis, bet ir kad parodyčiau jam tinkamą ženklą. Tinkamas ženklas buvo paėmus išmatas į ranką volioti kelias sekundes, prisikišti prie nosies ir garsiai uostyti ir keletą kartų demonstratyviai mesti jo pusėn žvilgsnį, spoksant išplėstomis akimis (iš baimės — o kad jis būtų žinojęs) pakankamai ilgai, kad įbauginčiau, bet ne per ilgai, kad neišprovokuočiau. Ir su kiekvienu žvilgsniu tyliai, grėsmingai pūsteldavau švilpuką. Šitaip, kamuodamas žvilgsniu (nes, aišku, visiems gyvūnams, taip pat ir mums, spoksoti — agresyvumo išraiška) ir pūsdamas švilpuką, kurio garsas jam turėjo tokių nelaimę pranašaujančių asociacijų, aš parodydavau Ričardui Parkeriui, kad tai mano teisė, mano, kaip valdovo, teisė glostyti ir uostyti jo išmatas, jei tik noriu. Taigi, kaip matote, man rūpėjo ne geras žvėryno prižiūrėtojo vardas, bet traukė psichologinis chuliganizmas. Ir tai suveikdavo. Ričardas Parkeris niekada neatlaikydavo žvilgsnio: jo žvilgsnis kybodavo per vidurį — nei į mane, nei pro šalį. Ir tai aš jausdavau lygiai taip pat, kaip jo išmatas rankoje: viešpatavimą veikiant. Per šį pratimą visuomet absoliučiai išsisunkdavau nuo įtampos, tačiau likdavau linksmas.

Kad jau kalbam apie tai, man irgi užkietėjo viduriai, kaip ir Ričardui Parkeriui. Tai buvo mūsų dietos padarinys: per mažai vandens ir per daug baltymų. Man nusilengvinti kartą per mėnesį anaiptol nebuvo nieko lengva. Tai būdavo ilgas, įtemptas ir skausmingas įvykis, nuo kurio permirkdavau prakaitu ir bejėgiškai išsekdavau — sunkesnis išbandymas nei karščiavimas. 77 skyrius