Янн Мартел - Pi gyvenimas

Todėl dreifavau. Vėjai ir srovės sprendė, kur man plaukti. Laikas tapo man atstumu ta prasme, kokia jis šitoks visiems mirtingiesiems — keliavau pirmyn gyvenimo keliu — o pirštais veikiau ką kitą, užuot stengęsis išmatuoti platumą. Vėliau išsiaiškinau, kad keliavau siauru keliu — Ramiojo vandenyno pusiaujine priešpriešine srove. 66 skyrius

Žvejojau įvairiausiais kabliukais įvairiausiame gylyje įvairiausias žuvis: nuo žūklės gelmėse didžiuliais kabliais ir daugybe pasvarėlių iki žūklės vandens paviršiuje mažesniaisiais kabliukais ir tik su vienu ar dviem pasvarėliais. Sėkmė nesiskubino, o kai aplankydavo, sutikdavau ją su dideliu džiaugsmu, bet pastangos neatrodė atitinkančios rezultatus. Valandos buvo tokios ilgos, žuvys — tokios smulkios, o Ričardas Parkeris — nuolat alkanas.

Galiausiai paaiškėjo, kad geriausias man žvejybos instrumentas — žeberklai. Jie buvo sujungiami iš trijų dalių: du vamzdžiai, sudarantys kotą — vienas su lieta plastikine rankena iš galo ir žiedu virvei pririšti — ir antgalis su kabliu — dviejų colių skersai išlinkimo ir užsibaigiantis peilio aštrumo smaigaliu. Surinkus kiekvienas žeberklas buvo maždaug penkių pėdų ilgio, o lengvumu ir tvirtumu prilygo kardui.

Iš pradžių žvejodavau atvirame vandenyje. Panardindavau žeberklą į kokių keturių pėdų gylį, kartais ant smaigalio užmovęs žuvį masalui, ir laukdavau. Laukdavau ištisomis valandomis, kol nuo įtampos imdavo mausti kūnas. Kai žuvis atplaukdavo į reikiamą vietą, aš stipriai ir greitai, kiek begalėdamas, tiesiog raute išsiraudavau sau žeberklą. Tai būdavo žaibiškas sprendimas. Patirtis mane pamokė, kad geriau kirsti pajutus, jog gali pasisekti, nei kapoti be atvangos, nes ir žuvys mokosi iš patirties ir retai kada antrąkart pakliūva į tuos pačius spąstus.

Kai man pasisekdavo, žuvį gerai pasmeigdavau ant žeberklo ir galėdavau ramiai ją išsitraukti. Bet jei smogdavau didelei žuviai į pilvą ar uodegą, dažnai ji pasikraipiusi ar staigiai šaudama nunerdavo ir pasprukdavo. Tokia sužeista, ji būdavo lengvas grobis kitam plėšrūnui, o šitokių dovanų aš nenorėjau dalyti. Todėl taikydavausi į didelių žuvų pilvą po žiaunomis ir į šoninius pelekus, nes žuvis, pajutusi smūgį, instinktyviai bloškiąs aukštyn , toliau nuo kablio, į tą pačią pusę, kur ir aš traukiu. Taigi būdavo taip: kartais labiau įdurta, nei rimtai nukentėjusi nuo žeberklo, žuvis išlėkdavo iš vandens man į veidą. Netrukus man praėjo pasišlykštėjimas liesti jūros gyvius. Daugiau nebereikėjo manieringai vynioti žuvų į apklotą. Iššokusi iš vandens žuvis susidurdavo su išbadėjusiu berniūkščiu, pasiruošusiu griebti abiem rankom, be jokių išankstinių nusistatymų. Jeigu jausdavau, kad žeberklas įsmigęs netvirtai, paleisdavau jį — niekad nepamiršdavau pririšti jo virve prie plausto — ir čiupdavau žuvį rankomis. Pirštai, nors ir buki, buvo kur kas mitresni nei kablys. Kildavo greita ir nuožmi kova. Tos žuvys buvo slidžios ir pašėlę iš nevilties, o aš buvau tik pašėlęs. Jei tik būčiau turėjęs tiek rankų, kaip deivė Durga — dvi žeberklams laikyti, keturias gaudyti žuviai ir dar dvi kirviui valdyti... Bet turėjau verstis su dviem. Suvarydavau pirštus į akis, grūsdavau rankas į žiaunas, traiškiau minkštus pilvus keliais, įsikąsdavau į uodegas dantimis — dariau, ką tik reikėjo, kad žuvis nepaspruktų, kol pasieksiu kirvuką ir nukirsiu galvą.

Laikui bėgant ir kaupiantis patirčiai, virtau vis geresniu medžiokliu. Dariausi vis įžūlesnis ir vikresnis. Man vystėsi instinktas, jausmas, ką reikia daryti.

Man ėmė daug geriau sektis, kai pradėjau naudotis krovininio tinklo dalimi. Kaip tinklas žuviai, jis buvo bevertis — per kietas, per sunkus ir pernelyg retas. Bet jis puikiai tiko masalui. Laisvai vilkdamasis vandeniu, jis buvo žuvims neatsispiriamai patrauklus, ir pasidarė net dar patrauklesnis, kai apaugo jūros žolėmis. Vietinės žuvys ėmė ganytis šalia jo, o greitosios, kurios pralėkdavo pro šalį, dorados — sulėtindavo greitį, kad aplankytų naujovę. Nei gyventojos, nei keliautojos nė neįtarė, kad tarp gijų slypi žeberklas. Buvo keletas dienų — deja, per mažai — kai sugebėdavau paimti visas man rūpinčias žuvis. Tokiais atvejais medžiodavau gerokai viršydamas maisto ir džiovinimo poreikius: valtyje paprasčiausiai trūko vietos, o plauste — virvių, kad turėčiau kur džiauti tiek doradų, skraiduolių, jūrinių lydekaičių, ešeriukų ir skumbrių, jau nekalbant apie vietą mano pilve. Kiek išgalėdavau, pasilaikydavau, o likusias atiduodavau Ričardui Parkeriui. Per tas gausybės dienas paturėdavau tiek žuvų, jog visas mano kūnas imdavo blizgėti nuo prilipusių žvynų. Nešiojau šias šviečiančias sidabro dėmes lyg tilakus — spalvos žymes, kuriomis mes, hinduistai, žymimės kaktas, ir kurios simbolizuoja dieviškumą. Jei tuo metu būtų priartėję jūrininkai, jie tikriausiai būtų pamanę, kad aš — žuvų dievas, stovintis virš savo karalystės — ir nebūtų nė stabtelėję. Tai buvo geros dienos. Tokių būdavo retai. Žinia, vėžliai buvo lengvas grobis, kaip ir buvo rašoma vadove. Skyrelyje „Medžioklė ir rinkimas“ jiems labiau būtų tikusi antraštė „Rinkimas“. Nors buvo tvirtai suręsti, lyg tankai, bet jie nemokėjo nei greitai, nei stipriai plaukti; nutvėrus ranka užpakalinį plaukmenį, buvo galima vėžlį pagauti. Bet instrukcijų vadove buvo pamiršta pažymėti, kad sugautas vėžlys — dar ne turimas vėžlys. Jį dar reikėdavo įsiversti per bortą. O įvilkti besipriešinantį 130 svarų vėžlį į gelbėjimosi valtį anaiptol nebuvo lengva. Tai buvo darbas, reikalavęs stiprybės žygių, vertų Hanumano28. Aš tai darydavau prisitraukdamas auką prie valties priekio, šarvais į korpusą, ir surišdamas virve sprandą ir priekinį bei užpakalinį plaukmenis. Tada traukdavau, kol imdavo dingotis, jog nutruks rankos ar susprogs galva. Pertempdavau virves per brezento kablius priešingoje pirmagalio pusėje ir kaskart, vos tik laimėdavau kiek virvės, užtvirtindavau tą laimėjimą, kol dar virvė nenuslydo atgal. Colis po colio iškeldavau vėžlį iš vandens. Tai ilgai užtrukdavo. Pamenu vieną žalią jūrų vėžlį, kuris dvi dienas karojo nuo valties šono, visą tą laiką kaip padūkęs daužydamasis, laisvais plaukmenimis mušdamas orą. Laimei, galiausiai jau užristas ant planšyro briaunos, vėžlys man padėdavo — taip dažnai pasitaikydavo, — pats to nenorėdamas. Stengdamasis išlaisvinti skaudžiai suveržtus plaukmenis, jis juos traukdavo — jei aš patraukdavau tuo pat metu, kartais mūsų priešingos pastangos susiliedavo ir staiga viskas lengvai pasibaigdavo: taip dramatiškai, kaip tik begalima įsivaizduoti, vėžlys persiversdavo per planšyrą ir nuslysdavo ant brezento. Aš krisdavau ant nugaros, išsekęs, bet triumfuojantis.

Žalieji jūrų vėžliai duodavo daugiau mėsos nei vanagasnapiai, ir jų pilvo šarvai būdavo plonesni. Bet paprastai jie būdavo didesni už vanagasnapius, dažnai tiesiog per dideli, kad toks nusilpęs išsigelbėjusysis kaip aš ištrauktų juos iš vandens.

Viešpatie, tik pagalvok, juk buvau griežtas vegetaras. Tik pagalvok, kad vaikystėje visada krūpteldavau imdamas lupti bananą, nes tas garsas man buvo panašus į kokio žvėrelio sprandą jam lūžtant. Nusileidau iki tokio žiaurumo lygmens, kokio niekad nė įsivaizduoti negalėjau. 67 skyrius

Plausto apačia tapo namais daugybei jūros gyvių, kaip ir tinklas, tik mažesnio dydžio. Pradžią padarė žalieji dumbliai, ėmę veistis ant gelbėjimosi liemenių. Prie jų prisijungė kietesni, tamsesnės rūšies dumbliai. Jie gerai tarpo ir greitai sutankėjo. Atsirado gyvūnų. Pirmieji, kuriuos pastebėjau, buvo mažutės skaidrios krevetės, vos pusės colio ilgumo. Paskiau atsirado žuvis, ne ką didesnė, ir atrodanti taip, lyg būtų buvus nuolatos apšviesta rentgeno spindulių: pro permatomą odą švietė visi vidaus organai. Po to pastebėjau juodus kirminus baltomis nugarėlėmis, žalius šliužus lyg drebučiai su primityviomis galūnėmis, colio ilgio įvairiaspalves žuveles su didžiuliais pilvais ir galiausiai krabus, nuo pusės iki trijų ketvirčių colio pločio, rudos spalvos. Visko paragavau, išskyrus kirmėles, taip pat ir dumblių. Tik krabai neturėjo nemalonaus kartumo ar sūrumo. Kai tik jie pasirodydavo, aš mesdavausi juos vieną po kito sau į burną lyg kokius saldainius, kol nė vieno nelikdavo. Negalėdavau susiturėti. Šviežio krabų derliaus tekdavo ilgai laukti.