Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Ačiū tau, Viešpatie Višnau, ačiū tau, — sušukau. — Kažkada išgelbėjai pasaulį pasivertęs žuvimi. Dabar mane išgelbėjai, žuvimi pavirtęs. Ačiū, ačiū tau!

Užmušti ją nebuvo sunku. Būčiau nė nesivarginęs — galiausiai ji juk buvo skirta Ričardui Parkeriui, kuris būtų pribaigęs ją kaip specialistas — tik kad tas kabliukas jos gerklėje. Jau geriau valo gale dorada, o ne tigras. Ėjau tiesiai prie darbo. Paėmiau kirvuką abiem rankom ir energingai trenkiau žuviai per galvą plokščiąja puse (vis dar neturėjau jokio noro pasitelkti aštriosios pusės). Žūdama dorada iškrėtė patį keisčiausią dalyką: ėmė greitai mainytis visomis įmanomomis spalvomis. Bekovojant jos paviršiuje lyg neono šviesos blyksėjo ir mirguliavo mėliu, žalsvumu, raudoniu, auksu ir violetu. Jaučiausi, lyg būčiau bandęs užmušti vaivorykštę. (Vėliau išsiaiškinau, kad dorados gerai žinomos savo ikimirtiniu spalvų žaismu). Galiausiai ji jau gulėjo rami ir blanki, o aš galėjau ištraukti kabliuką. Sugebėjau net atgauti dalį jauko.

Gal nustebsite, kad per tokį trumpą laiką sugebėjau pereiti nuo ašarų, kad reikia pribaigti apmuturiuotą skraiduolę, iki to, kad piktdžiugiškai pritvojau doradą. Galėčiau paaiškinti argumentuodamas, kad man buvo drovu ir gailu pelnytis iš vargšės skraiduolės navigacijos klaidos, tuo tarpu aktyviai gaudydamas didžiulę doradą įsismaginau ir ėmiau pasitikėti savimi. Bet faktiškai tai paaiškintina kitaip. Tai paprasta ir žiauru: žmogus pripranta prie bet ko— net žudyti.

Plaustą prie valties traukiau kupinas medžiotojo išdidumo. Plaukiau išilgai krašto ir kuo lėčiau. Įsukau ir nusviedžiau doradą į valtį. Ji nukrito garsai dunkstelėdama ir Ričardui Parkeriui sukėlė gergždesiu išreikštą nuostabą. Po poros šniurkštelėjimų išgirdau čepsnojamą malimą dantimis. Nusistūmiau šalin, nepamiršęs keletą kartų smarkiai papūsti švilpuką, kad priminčiau Ričardui Parkeriui, kas čia taip maloningai parūpino jam šviežio maisto. Stabtelėjau pasiimti kelis sausainius ir skardinę vandens. Penkios likusios skraiduolės spintelėje buvo negyvos. Nutraukiau joms sparnus, numečiau juos ir susukau žuvis į jau įšventintą žuvų apklotą.

Kol nusiskalavau kraują, išvaliau žvejybos rykus, viską sudėjau ir pavakarieniavau, atėjo naktis. Plonas debesų sluoksnis dengė žvaigždes ir mėnulį, ir buvo labai tamsu. Buvau pavargęs, bet vis dar sujaudintas pastarųjų valandų įvykių. Užimtumo pojūtis teikė visišką pasitenkinimą — visai negalvojau apie sunkią savo padėtį ar save patį. Žūklė buvo aiškiai geresnis laiko leidimo būdas, nei sukti siūlus ar žaisti spėliones. Nusprendžiau vėl to imtis kitą dieną, kai tik praauš.

Užmigau, o mintyse švietė prieš mirtį chameleoniškai mirganti dorada. 62 skyrius

Tą naktį miegojau priešokiais. Prieš pat tekant saulei netekau vilties darsyk užmigti ir pasikėliau ant alkūnės. Sužaidžiau spėlionę pats su savimi — kur tigras. Ričardas Parkeris nesiilsėjo. Jis dejavo, urzgė ir mynė pirmyn atgal po valtį. Atrodė įspūdingai. Įvertinau padėtį. Jis negali būti alkanas. Bent jau ne pavojingai alkanas. Gal jis ištroškęs? Jo liežuvis kyšteldavo iš nasrų, bet tik retkarčiais, ir jis nelekavo. O pilvas ir letenos buvo dar drėgni. Bet ir ne šlaputėliai. Turbūt valtyje nebe kažin kiek vandens. Greitai jis ištrokš.

Pažvelgiau į dangų. Debesų danga buvo išnykusi. Išskyrus keletą sruogelių horizonte, dangus buvo švarus. Vėl bus karšta, be lietaus diena. Jūra judėjo lyg letarge, tarsi jau nuvarginta būsimos kaitros.

Atsisėdau priešais stiebą ir apmąsčiau mūsų bėdą. Sausainiai ir žvejybos reikmenys garantavo mums stambią mūsų dietos dalį. Skystoji dalis — štai kliuvinys. Būtent tai, ko iš tokios gausybės turime apsčiai, yra visai sugadinta druskos. Galbūt galėčiau jam primaišyti kiek jūros vandens į lietaus, bet iš pradžių turėčiau gauti daugiau gėlo vandens. Skardinių ilgai neužteks mums abiem — iš tikrųjų man buvo gaila Ričardui Parkeriui ir vienos — o lietumi pasikliauti kvaila.

Saulės distiliatoriai — vienintelis kitas geriamo vandens šaltinis. Abejodamas pažvelgiau į juos. Dabar jie išleisti jau dvi dienas. Pastebėjau, kad vienas jų jau kiek subliuškęs. Patraukiau virvę norėdamas jį apžiūrėti. Atkimšau jo pripūstą kūgį. Nieko per daug iš tiesų nesitikėdamas, kyštelėjau ranką po vandeniu, siekdamas distiliato maišo, kuris buvo prikabintas prie apvalios plūdriosios kameros. Pirštai užčiuopė nelauktai storą maišą. Man per kūną perbėgo jaudulio šiurpuliai. Susivaldžiau. Juk gali būti, kad į jį prisisunkę jūros vandens. Atkabinau surinktuvą ir laikydamasis instrukcijų nuleidau jį, o paskui pakėliau distiliatorių, kad galėtų sutekėti visas vanduo iš po kūgio. Užsukau du mažyčius kranelius į surinktuvą, tada paėmiau jį ir ištraukiau iš vandens. Jis buvo stačiakampės formos, pagamintas iš storo minkšto geltono plastiko su kalibravimo žymomis ant vieno šono. Paragavau vandens. Dar kartą paragavau. Jis buvo gėlas.

— Brangioji mano jūrų karve! — sušukau saulės distiliatoriui. — Pritvinkai, ir dar kaip! Koks nuostabus pienas. Gal kiek ir su gumos prieskoniu, bet nesiskundžiu. Žiūrėk, kaip atsigersiu!

Ištuštinau tą maišą. Jis buvo vieno litro talpos ir kone pilnas. Akimirką užsimerkęs iš malonumo ir atsidusęs iš pasitenkinimo vėl pritvirtinau surinktuvą. Patikrinau kitus distiliatorius. Visų tešmenys buvo panašiai apsunkę. Surinkau šviežią pieną, daugiau nei aštuonis litrus, į žuvies kibirą. Akimirksniu šios technologinės keistenybės mano žvilgsniui pasidarė tokios pat mielos, kaip kaimenė ūkininkui. Iš tiesų, romiai plūduriuodami lanku, jie darėsi panašūs į lankoje besiganančias karves. Aptarnavau juos, apžiūrėjęs, kad turėtų pakankamai jūros vandens ir kad kūgiai su kameromis būtų tinkamai pripūsti oro.

Kiek papildęs kibirą jūros vandens, pastačiau jį ant šoninio suolo tuoj po brezentu. Pasibaigus ryto vėsai Ričardas Parkeris atrodė saugiai įsitaisęs apačioje. Pririšau kibirą su virve prie brezento kablių valties šone. Įdėmiai pažiūrėjau už planšyro. Jis gulėjo ant šono. Jo irštvoje buvo ne koks vaizdelis. Dvėsenos buvo sutemptos į krūvą — groteskišką kaugę iš apgedusių gyvulių dalių. Atpažinau porą kojų, įvairius kailio lopus, galvos dalis, daugybę kaulų. Aplink voliojosi skraiduolių sparnai.

Perpjoviau skraiduolę ir įkišau gabaliuką ant šoninio suolo. Susirinkęs, ko reikėjo tai dienai iš spintelės ir jau pasiruošęs eiti, įkišau dar vieną gabaliuką pro brezentą priešais Ričardą Parkerį. Tai suveikė kaip ir norėjau. Plaukdamas šalin pamačiau, kaip jis išėjo į lauką ir kepštelėjo žuvies gabaliuką. Jis pasuko galvą ir pastebėjo dar vieną ir naują daiktą šalia savęs. Pakilo. Nukorę savo milžinišką galvą virš kibiro. Bijojau, kad neišverstų jo. Neišvertė. Snukis pasislėpė kibire vos sutilpdamas ir jis ėmė lakti vandenį. Labai greitai kibiras pradėjo šokinėti ir sukiotis kaip tuščias nuo kiekvieno lyžtelėjimo. Kai jis pakėlė galvą, aš agresyviai įsispoksojau jam į akis ir kelis kartus papūčiau švilpuką. Jis pradingo po brezentu.

Man pasirodė, kad sulig kiekviena praeinančia diena valtis vis labiau primena zoologijos sodo aptvarą: Ričardas Parkeris turėjo užuobėgą miegui ir poilsiui, ėdžias, stebėjimo punktą, o dabar ir gėryklą.

Temperatūra kilo. Kaitra ėmė dusinti. Likusią dienos dalį praleidau savo baldakimo pavėsyje žvejodamas. Atrodo, su pirmąja dorada būsiu patyręs pradedančiojo sėkmę. Visą dieną nieko nesugavau, net ir vėlyvą popietę, kai gausiai pasirodė jūrų gyvastis. Pasisuko vėžlys, šįsyk kitos rūšies, žalias jūrų vėžlys, iškilesnis ir lygesnio kiaukuto, bet taip pat nekintamai kurioziškas, kaip ir vanagasnapis. Nieko jam nedariau, bet jau ėmiau mąstyti, kad turėčiau.