Янн Мартел - Pi gyvenimas

Įsitaisiau ant šono. Pirmąsyk per penkias dienas pasijutau gan ramiai. Manyje nušvito mažytė viltis — sunkiai uždirbta, nusipelnyta, pagrįsta. Užmigau.

60 skyrius

Naktį vieną kartą nubudau. Pastūmiau šalin uždangą ir apsidairiau. Švietė aštrus mėnulio pjautuvas, o dangus buvo visiškai giedras. Žvaigždės taip stipriai žėrėjo, su tokiu spindesiu, kad rodėsi kvaila vadinti naktį tamsia. Ramiai plytėjo jūra, užlieta drovios eiklios šviesos — išvien juoduma ir sidabro žaismė beribėse platybėse aplink mane. Glumino visa ko apimtis — oro erdvės virš manęs, galybė vandens aplink ir po manim. Aš buvau pusiau apstulbęs, pusiau priblokštas. Jaučiausi lyg išminčius Markandėja, iškritęs iš Višnaus burnos, kai tas miegojo, ir išvydęs visą visatą, viską, kas ten yra. Nespėjo išminčius numirti nuo išgąsčio, kaip Višnus pabudo ir įsidėjo jį atgal į burną. Pirmą kartą pastebėjau — kaip dar ne sykį pastebėsiu per savo išbandymą, tarp viens po kito einančių agonijos priepuolių, — kad esu priverstas kęsti, supamas grandiozinių dekoracijų. Pamačiau, kas ta mano kančia, baigtinė ir nereikšminga — ir apsiraminau. Suvokiau, kad mano kentėjimai prie nieko netinka. Ir galėjau su tuo su susitaikyti. Taip ir turėjo būti. (Tik dienos šviesa sukėlė protestus: „Ne! Ne! Ne! Mano kančia svarbi . Aš noriu gyventi! Negaliu tiesiog imti ir sumaišyti savąją ir visatos gyvybę. Gyvenimas — rakto skylutė, vienintelis siaurutis įėjimas į neaprėpiamybę — kaipgi galėčiau negyventi su šiuo siauru, ankštu požiūriu į daiktus? Aš juk teturiu vien šią rakto skylutę!“) Sumurmėjau musulmonų maldos žodžius ir vėl užmigau. 61 skyrius

Kitą rytą nebuvau toks sudrėkęs ir jaučiausi stipriai. Maniau, kad tai nepaprasta, žinant, kokią įtampą teko patirti ir kiek mažai tebuvau valgęs kelias pastarąsias dienas.

Buvo puiki diena. Nusprendžiau išmėginti, kaip seksis žvejoti pirmąsyk gyvenime. Po pusryčių — o tai buvo trys sausainiai ir viena skardinė vandens — perskaičiau, ką šia tema sako gelbėjimosi vadovas. Iškilo pirmoji problema — masalas. Susimąsčiau. Juk buvo kritusių gyvūnų, bet vogti maistą tigrui iš panosės — toks planas visai nedžiugino. Jis juk nebūtų supratęs, kad tai investicija, kuri jam atneš gražaus pelno. Nusprendžiau panaudoti savo odinį batą. Man tebuvo likęs vienas. Kitą buvau pametęs laivui skęstant.

Įslinkau į valtį ir pasiėmiau iš spintelės vieną iš žūklės komplektų, peilį ir kibirą laimikiui. Ričardas Parkeris gulėjo ant šono. Uodega sukrutėjo, kai pasiekiau pirmagalį, bet galva nepakilo. Pasileidau su plaustu.

Pritvirtinau kabliuką prie vielinio galiuko, kurį pririšau prie valo. Užkabinau kelis švininius pasvarėlius. Išsirinkau tris — intriguojančios torpedų formos. Nusimoviau batą ir supjausčiau į gabalus. Nebuvo lengva — oda buvo kieta. Rūpestingai įvėriau kabliuką į plokščią odos gabalėlį, neperverdamas, bet į vidų, kad kabliuko smaigalys būtų paslėptas. Giliai nuleidau valą. Praėjusį vakarą buvo tiek žuvies, kad tikėjausi lengvo laimikio.

Nieko nepagavau. Visas batas išėjo gabalėlis po gabalėlio, vienas lengvas truktelėjimas po kito, viena laiminga pasprukusi žuvis po kitos, tuščias kabliukas po tuščio kabliuko, kol man beliko vien guminis padas ir batraištis. Kai ir tas raištelis suėjo kaip neįtikėtinas sliekas, tikrai įpykęs pamėginau padą, visą iš karto. Nebuvo tai gera mintis. Pajutau silpną, daug žadantį truktelėjimą, ir po to valas nelauktai palengvėjo. Ištraukiau vien valą. Netekau viso įrenginio.

Man tai nebuvo baisus smūgis. Rinkinyje dar buvo kabliukų, vielučių ir pasvarėlių, jau nekalbant apie kitą sveiką komplektą. Ir juk žvejojau ne dėl savęs. Atsargose turėjau sočiai maisto.

Vis dėlto viena mano proto dalis — toji, kuri kalba apie tai, ko nenorėtume girdėti — ėmė man priekaištauti. „Už kvailumą reikia mokėti. Kitąkart turėsi parodyti daugiau atsargos ir išminties“.

Vėliau tą rytą pasirodė antrasis vėžlys. Jis priplaukė tiesiog prie plausto. Galėjo pasiekti ir įkąsti man į užpakalį, jei tik būtų norėjęs. Jam apsisukus, pasiekiau užpakalinį plaukmenį, bet vos palietęs atšokau iš siaubo. Vėžlys nuplaukė sau.

Toji pati proto dalis, priekaištavusi už žvejybinį fiasko, vėl mane išplūdo: „Tai kuo būtent ruošiesi pašerti tą savo tigrą? Kaip manai, kiek jis trauks su tom trim stipenom? Ar dar tau reikia priminti, kad tigrai — ne maitėdos? Garantuotai jis neries labai nosies, kai priartės pastaroji. Bet negi manai, kad prieš imdamasis išpurtusio, papuvusio zebro jis neparagaus šviežio, sultingo indų berniuko vos už vieno trumpo panėrimo? Ir ką ruošiamės daryti su vandeniu? Žinai, kokie tigrai nekantrūs, kai ištroškę. Ar neužuodei visai neseniai kvapo iš jo burnos? Jis gan baisus. Tai blogas ženklas. Gal tikiesi, kad jis išlaks visą Didįjį vandenyną ir numalšinęs troškulį padės tau nueit į Ameriką? Labai stebinantis tas ribotas Sandarbanso tigrų sugebėjimas išskirti druską. Manau, kad tai nuo gyvenimo mangrovės miškuose su potvyniais ir atoslūgiais. Bet tai juk ribotas gebėjimas. Argi nerašoma, kad išgėrę per daug sūraus vandens tigrai virsta žmogėdrom? O, žiūrėk. Vilką mini — vilkas čia. Štai jis. Žiovauja. Oi oi oi“ kokia milžiniška rausva ola. Pažvelk į tuos ilgus geltonus stalaktitus ir stalagmitus. Gal jau šiandien gausi progą ten apsilankyti“.

Ričardo Parkerio liežuvis, tokio dydžio ir spalvos kaip guminė karšto vandens šildyklė, įsitraukė ir nasrai susičiaupė. Jis nurijo seiles.

Likusią dienos dalį variau sau ligą nervindamasis. Nelikau valtyje. Nepaisant mano baisių prognozių, Ričardas Parkeris leido laiką gan ramiai. Jis vis dar turėjo vandens po lietaus ir neatrodė itin susirūpinęs dėl alkio. Tačiau jis vis leido visokius tigriškus garsus: urzgė, dejavo ir panašiai — nuo ko man nesidarė nė trupučio ramiau. Galvosūkis rodėsi neišsprendžiamas: kad galėčiau žvejoti, man reikia jauko, bet jauką turėčiau, tik jei pagaučiau žuvį. Tai ką turėčiau daryti? Paaukoti savo pirštą? Nusipjauti ausį?

Sprendimas atsirado vėlyvą popietę pačiu netikėčiausiu būdu. Buvau prisitraukęs prie valties. Dar daugiau: buvau į ją įlipęs ir kuičiausi po spintelę, karštligiškai ieškodamas, kas galėtų išgelbėti man gyvybę. Plaustą buvau pririšęs už šešių pėdų nuo valties. Įsivaizdavau, kad šokdamas ir paleidęs mazgą galėsiu išsigelbėti nuo Ričardo Parkerio. Neviltis vertė mane šitaip rizikuoti.

Neradęs nieko, nei masalo, nei naujos idėjos, atsisėdau — vien tam, kad suprasčiau, jog esu pačiame jo sutelkto žvilgsnio centre. Jis tupėjo kitame valties gale, kur anksčiau buvo zebras, atsisukęs į mane, ir, rodės, kantriai laukė, kol jį pastebėsiu. Kaip čia atsitiko, kad negirdėjau jo krutant? Kaip aš taip sugebėjau save apgauti, kad pavyks jį pergudrauti? Staiga man smarkiai trenkė per veidą. Riktelėjau ir užsimerkiau. Katės miklumu jis peršoko valtį ir vožė man. Man nudrėks veidą — štai taip siaubingai turėsiu mirti. Skausmas buvo toks stiprus, kad nieko nepajutau. Tebūnie palaimintas šokas. Tebūnie palaimintas tas mechanizmas, kuris saugo mus nuo per didelio skausmo ir sielvarto. Gyvybės šerdyje — saugiklis. Suunkščiau: „Pirmyn, Ričardai Parkeri, pribaik mane. Tik prašau, ką tau reikia padaryti, padaryk greitai. Nereikia keliskart mėginti saugiklių“.

Jis neskubėjo. Jis triukšmavo kažkur man prie kojų. Be abejo, bus radęs spintelę su jos turtais. Baimingai atsimerkiau.

Tai buvo žuvis. Spintelėje buvo žuvis. Ji daužėsi, kaip žuvis be vandens. Ji buvo apie penkiolikos colių ilgio ir turėjo sparnus. Žuvis skraiduolė. Plona, tamsiai pilkai melsva, su sausais beplunksniais sparnais ir apvaliomis nemirksinčiomis gelsvomis akimis. Tai žuvis skraiduolė trenkė man per veidą, ne Ričardas Parkeris. Jis vis dar buvo už penkiolikos pėdų, be abejo, nustebęs, ką aš čia darau. Bet jis buvo pastebėjęs žuvį. Jo snukyje galėjau įskaityti stiprų susidomėjimą. Jis lyg ruošėsi patyrinėti.