Янн Мартел - Pi gyvenimas

Man reikėjo jį prisijaukinti. Būtent tuo momentu ir suvokiau, jog tai būtina. Klausimas ir esmė buvo ne jis ar aš, bet jis ir aš. Mes buvome — ir pažodžiui, ir vaizdžiai tariant — vienoje valtyje. Mes išgyvensime — arba mirsime — kartu. Jis galėtų žūti atsitiktinai arba netrukus nudvėsti dėl natūralių priežasčių, bet būtų buvę kvaila tikėtis tokio atsitiktinumo. Greičiausiai nutiks blogiausia — paprasčiausias laiko tekėjimas, per kurį jo žvėriškas kietumas pergyvens mano žmogišką trapumą. Tik jeigu jį prisijaukinčiau, galėčiau tikėtis jį pirmą numarinti, jei jau reikėtų baigti taip liūdnai.

Bet yra dar kai kas. Būsiu atviras. Išduosiu paslaptį: viena mano dalis džiaugėsi dėl Ričardo Parkerio. Viena mano dalis visiškai nenorėjo, kad Ričardas Parkeris žūtų, nes jeigu jo nebūtų, aš likčiau vienas su neviltimi — dar nuožmesniu priešu nei tigras. Jei vis dar norėjau gyventi, tai tik dėl Ričardo Parkerio. Tai jis neleido man per daug mąstyti apie šeimą ir tragiškas aplinkybes. Jis mane vertė gyventi. Nekenčiau jo dėl to, bet tuo pat metu buvau ir dėkingas. Esu dėkingas. Tai paprasta tiesa: jei nebūtų buvę Ričardo Parkerio, dabar manęs nebūtų gyvo ir negalėčiau pasakoti jums šios istorijos.

Apsidairiau po horizontą. Argi tai ne ideali cirko arena, neišvengiamai apvali, nė vieno kampelio, kur jam pasislėpti? Pažvelgiau žemyn į jūrą. Argi ne idealus bausmės šaltinis, kad priversčiau jį paklusti? Prie vienos iš liemenių pastebėjau švilpuką. Argi ne puikus botagas, su kuriuo galėčiau jį šokdinti? Ko gi trūko Ričardui Parkeriui dresuoti? Laiko? Gal truks savaičių savaites, kol mane pastebės koks laivas. Viso pasaulio laikas priklausė man. Ryžto? Niekas geriau nesuteikia ryžto kaip kraštutinė būtinybė. Žinių? Argi aš ne žvėryno šeimininko sūnus? Atpildo? Ar gali būti geresnis atpildas už gyvybę? Blogesnė bausmė už mirtį? Pažvelgiau į Ričardą Parkerį. Panika praėjo. Baimė suvaldyta. Išlikimas ranka pasiekiamas.

Teskardena trimitai. Temuša būgnai. Prasideda vaidinimas. Pakilau ant kojų. Ričardas Parkeris pastebėjo. Nelengva buvo išlaikyti pusiausvyrą. Giliai įkvėpiau ir sušukau:

— Ponios ir ponai, berniukai ir mergytės, paskubėkit į vietas! Greičiau greičiau. Geriau nevėluokit. Susėskit, išplėskit akis, atverkit širdis ir pasiruoškit — būsit tikrai nustebinti. Ir štai, jūsų džiaugsmui ir tobulinimui, jūsų malonumui ir pamokymui — spektaklis, kurio laukėte visą gyvenimą: DIDŽIAUSIAS ŽEMĖJE SPEKTAKLIS! Ar pasiruošę stebuklams? Taip? Na, tuomet klausykit: jie nuostabiai lengvai prisitaikantys. Esat matę jų sušalusiuose, apsnigtuose vidutinių platumų miškuose. Matėte jų ir tankiuose tropinių liūčių džiunglėse. Matėte jų retose pusdykumėse. Matėte ir pusiau gėlose mangrovių pelkėse. Ir iš tikrųjų jie prisitaikytų bet kur. Bet dar niekad nematėte jų ten, kur išvysite dabar! Ponios ir ponai, berniukai ir mergytės, daugiau nebegaištant, man džiaugsmas ir garbė pristatyti jums: PI PATELO, INDŲ KANADIEČIŲ, TRANSPACIFINIS PLAUKIOJANTIS CIIIIIRKAAAASSSSSSSS!!! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr!

Aš paveikiau Ričardą Parkerį. Jau nuo pirmojo švilpuko jis susigūžė ir suniurnėjo. Cha! Šok į vandenį, jei taip nori! Pamėgink!

— Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr!

Jis suriaumojo ir smogė letena į orą. Bet nešoko. Gal jis ir nebijos jūros spaudžiamas alkio bei troškulio, bet šiuo metu galėjau pasikliauti jo baime.

— Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr! Frrrrr!

Jis atsitraukė ir nušoko ant valties dugno. Pirmasis dresavimo seansas buvo baigtas. Didžiulis pasisekimas. Lioviausi švilpęs ir sunkiai atsisėdau ant plausto, be kvapo ir išvargęs.

Ir taip prasidėjo štai kas:

Septintasis pl anas. Išlaikyti jį gyvą. 58 skyrius

Išsitraukiau gelbėjimosi vadovą. Jo puslapiai dar buvo šlapi. Atsargiai verčiau juos. Vadovą buvo parašęs Britų karališkojo laivyno kapitonas. Jame buvo gausybė praktinės informacijos, kaip išgyventi sudužus laivui. Čia buvo ir tokių patarimų:

• Visad atidžiai perskaityti instrukcijas.

• Negerti šlapimo. Nei jūros vandens. Nei paukščių kraujo.

• Nevalgyti medūzų. Nei žuvų su dygliais. Nei tokių, kurios turi panašius į papūgų snapus. Nei dar tokių, kurios išsipučia lyg balionai.

• Įspaudus žuviai akis, ji paralyžiuojama.

• Pagrindinis karys — kūnas. Susižeidęs išsigelbėjusysis turi vengti gerais norais grįsto, bet menkai išmanomo gydymo. Blogiausias daktaras — nemokšiškumas, o geriausi slaugai — poilsis ir miegas.

• Iškelti kojas bent penkioms minutėms kas valandą.

• Reikėtų vengti nebūtinų pastangų. Bet jei mintys niekuo neužimtos, nuotaika linkusi kristi, tai reikėtų imtis bet kokių lengvų prasiblaškymų. Lošti kortomis, žaisti „Dvidešimt klausimų“ arba „Spėk iš trijų kartų“ — puikios paprasčiausio poilsio formos. Drauge dainuoti — dar vienas geras būdas nuotaikai pakelti. Dar labai rekomenduojama sukti siūlus.

• Žalias vanduo seklesnis nei žydras.

• Neapsigauti dėl tolimų debesų, primenančių kalnus. Ieškoti to, kas žalia. Galiausiai tik koja iš tiesų įsitikinsi, kad tai žemė.

• Nesimaudyti. Tai energijos eikvojimas. Be to, gelbėjimosi laivas gali nudreifuoti greičiau, nei pajėgsite plaukti, nekalbant apie pavojus, keliamus jūrų gyvūnų. Jei karšta, geriau jau susidrėkinti drabužius.

• Nesišlapinti į drabužius. Neverta dėl akimirkos šilumos patirti išbėrimus kaip vystykluose.

• Susirasti priedangą. Atviras dangus virš galvas gali pražudyti greičiau nei troškulys ar alkis.

• Jei per daug vandens neprarandama prakaituojant, organizmas gali išgyventi negėręs iki keturiolikos dienų. Jei troškina, čiulpkite sagą.

• Vėžliai — lengvas grobis ir puikus patiekalas. Jų kraujas — geras, maistingas, prėskas gėrimas; jų mėsa — skani ir soti; jų riebalus galima daug kam pritaikyti; ir dar išsigelbėjusiajam itin patiks vėžlių kiaušiniai. Saugotis snapo ir letenų.

• Neleisti išblėsti moralinėms jėgoms. Gali išsigąsti, bet nepasiduok. Atmink: visų svarbiausia — ryžtas. Turėsi noro gyventi, gyvensi. Sėkmės!

Buvo ir keletas itin keblių eilučių apie navigacijos meno ir mokslo esmę. Sužinojau, kad horizontas, matomas raibią dieną iš penkių pėdų aukščio, yra už dviejų su puse mylios.

Tas draudimas negerti šlapimo buvo visai nereikalingas. Jei jau ką vaikystėje vadino Myžnium, tai tas mirs, bet nepakels lūpų puodelio myžalų, nors ir vienas valtyje Ramiojo vandenyno vidury. Ir gastronominiai patarimai man tik patvirtino, kad anglai visiškai nežino, ką reiškia žodis „maistas“. O dėl viso kito vadovas buvo puikus pamfletas apie tai, kaip neužsimarinuoti sūriame vandeny. Neišnagrinėta tik viena tema: kaip nustatyti alfa ir omega santykius su pagrindiniais gelbėjimosi valties parazitais.

Man reikėjo sudaryti Ričardo Parkerio dresavimą programą. Turėjau priversti jį suprasti, kad aš — vyriausiasis tigras, jo teritorija apribota valties dugno, galinio suolo ir šoninių suolu ir vidurinio skersinio suolo. Turėjau įkalti jam į galvą, kad brezento viršus ir valties priekis, ribojamas neutraliosios teritorijos — vidurinio suolo — yra mano teritorija, ir jam čia griežtai draudžiama įžengti.

Man reikėjo kuo greičiau imtis žūklės. Ričardas Parkeris ilgai netruks ir pabaigs tuos gyvūnų karkasus. Zoologijos sode suaugę liūtai ir tigrai suėsdavo vidutiniškai dešimt svarų mėsos per dieną.

Dar daug ką reikėjo padaryti. Reikėjo sugalvoti, kaip man pasidarius priedangą. Ričardas Parkeris ne veltui visą laiką tūnojo po brezentu. Tikrai labai sekino nuolatinis buvimas lauke, saulė, vėjas, lietus ir jūra, ir ne tik kūną, bet ir protą. Argi ką tik neskaičiau, kad nuo to galima greitai numirti? Turėjau sugalvoti kokį nors baldakimą.