Янн Мартел - Pi gyvenimas

Visur aplinkui plytėjo plokštuma ir begalybė, beribė žydra panorama. Niekas neužstojo reginio. Platybės man trenkė lyg kumštis į pilvą. Nugriuvau parblokštas. Anekdotas tas plaustas. Juk tai tik keli pagaliukai ir kamštelis, sutvirtinti gija. Pro visus plyšius sunkėsi vanduo. Nuo gelmės apačioje kiekvienam paukščiui apsisuktų galva. Sugavau akimis gelbėjimosi valtį. Ji irgi ne kas geriau, kaip riešuto kevalo puselė. Ji laikėsi vandens paviršiuje lyg pirštai, nusitvėrę uolos krašto. Tik laiko klausimas, kada gravitacija nutrauks ją gilyn.

Pasirodė mano kolega išsigelbėjusysis. Jis pasistiebė ant planšyro ir pažvelgė mano pusėn. Tigro pasirodymas — stingdantis bet kokioje aplinkoje, o čia — juo labiau. Dėmesį neatplėšimai kaustė savotiškas kontrastas tarp ryškios, dryžuotos, gyvos jo kailio oranžinės spalvos ir nepaslankaus valties korpuso baltumo. Pertempti mano pojūčiai tiesiog sukliko iš paskutiniųjų. Aplink plytėjo neaprėpiamas Ramusis, o tarp mūsų staiga beliko tik itin siauras griovys, be jokių barjerų ar sienų.

„Šeštasis planas, šeštasis planas, šeštasis planas“ — įkyriai kirbėjo man mintyse. Bet koks tas šeštasis planas? A, taip. Sekinamasis karas. Pozicinis žaidimas. Pasyvumas. Leisti viskam eiti savaime. Negailestingi gamtos dėsniai. Nepermaldaujamas laiko žingsniavimas ir atsargų sukaupimas. Toks tas šeštasis planas.

Mintyse lyg piktas šūksnis nuskambėjo mintis: „Kvaily tu, idiote! Kvaiša! Babuine besmegeni! Šeštasis planas — blogiausias planas iš visų! Dabar Ričardas Parkeris bijo jūros. Ji vos netapo jo kapu. Bet pakvaišęs iš troškulio ir alkio jis įveiks baimę ir darys viską, kad tik numalšintų poreikius. Šį griovį jis pavers tiltu. Nuplauks, kiek tik prireiks, kad sugautų dreifuojantį plaustą ir maistą jame. O dėl vandens, tai gal pamiršai, jog Sandarbasuose tigrai laka jūros vandenį? Ar tikrai tikiesi traukti ilgiau, nei jo inkstai? Sakau tau, jei skelbsi sekinimo karą, tai jį pralaimėsi! Tu mirsi! AR AIŠKU?“ 56 skyrius

Turiu tarti žodį ir apie baimę. Tai vienintelis tikras gyvenimo priešininkas. Tik baimė gali įveikti gyvenimą. Tai gudrus, klastingas oponentas, kaip man teko įsitikinti. Be jokio padorumo, negerbia jokių normų ar susitarimų, neturi jokio gailesčio. Ji kerta tau per silpniausią vietą, kurią lengvai ir neklystamai aptinka. Ji visada pradeda nuo minčių. Vienu metu jautiesi ramus, susivaldęs, laimingas. Tada, lyg koks šnipas, tau į mintis įšliaužia baimė, prisidengusi švelnios abejonės apdaru. Abejonę pasitinka nepasitikėjimas, kuris stengiasi išstumti ją lauk. Bet nepasitikėjimas — prastai ginkluotas pėstininkas. Abejonė lengvai jį įveikia. Tampi neramus. Tada į kovą stoja protas. Vėl nusiramini. Protas gerai ginkluotas naujausios technologijos ginkluote. Bet kad ir kaip stebėtumeis, nepaisant puikios taktikos ir gausių neginčijamų pergalių, protas pralaimi. Jautiesi silpstąs, svyruojąs. Neramumas perauga į būgštavimus.

Toliau baimė visiškai įsisuka tau į kūną, kuris jau žino, kad vyksta kažkas ne taip. Plaučiai jau nuplasnoję šalin lyg paukščiai, o žarnos nuvingiavę lyg gyvatės. Dabar jau liežuvis krenta negyvai lyg oposumas, o žandikaulis ima šuoliuoti vienoje vietoje. Ausys apkursta. Raumenys ima virpėti kaip per maliariją, o keliai dreba, lyg šoktumei. Širdis įsitempia per stipriai, rankos pernelyg atsipalaiduoja. Ir taip visas likęs kūnas. Visos kūno dalys žlunga, kaip joms būdinga. Gerai veikia tik akys. Jos visada skiria baimei tinkamą dėmesį.

Netrukus griebiesi skubotų sprendimų. Atleidi iš pareigų paskutinius savo sąjungininkus — viltį ir pasitikėjimą. Tada jau manyk, kad save įveikei. Baimė, kuri iš tiesų tėra įspūdis, triumfuoja prieš tave.

Visa tai sunku apibūdinti žodžiais. Nes baimė, tikra baimė, tokia, kuri supurto tave iš pagrindų, akis į akį susidūrus su mirtimi, įsimeta į atmintį lyg gangrena — ji pažeidžia viską, net žodžius, kuriais apie ją kalbėtum. Todėl tenka smarkiai pakovoti, kad sugebėtum ją išreikšti. Tenka smarkiai pakovoti, kad atskleistum ją žodžiais. O jeigu ne, jei baimė taps bežode tamsa, kurios vengsi, o gal net sugebėsi užmiršti, tai būsi pasmerktas tolimesnėms baimės atakoms, nes taip ir nebūsi rimtai pakovojęs su tave nugalėjusiu priešininku. 57 skyrius

Mane nuramino Ričardas Parkeris. Tokia šios istorijos ironija, kad tas, kuris mane iš pradžių mirtinai išgąsdino, būtent jis atnešė man ramybę, tikslą, net, drįsčiau pasakyti, pilnatvę.

Jis įdėmiai žiūrėjo į mane. Po kurio laiko atpažinau tą žvilgsnį. Buvau su juo užaugęs. Taip žiūri patenkintas gyvūnas iš savo narvo ar aptvaro, lygiai taip, kaip aš ar jūs žiūrėtumėt nuo restorano stalo po gerų pietų, atėjus laikui paplepėti ar pažiūrėti į žmones. Aišku, Ričardas Parkeris pasisotino hiena ir atsigėrė iki soties lietaus vandens. Jau nesikilnojo lūpa, nežybsėjo dantys, iš jo nesklido joks urzgesys ar riaumojimas. Jis paprasčiausiai stebėjo mane, sekė žvilgsniu, rimtai, bet ne grėsmingai. Jis vis trūkčiojo ausis, sukiodamas galvą. Viskas buvo taip, na, kariška. Jis buvo lyg gražus, didelis, storas naminis katinas, 450 svarų rainiukas.

Jis išleido garsą, prunkštelėjo pro nosį. Pastačiau ausis. Jis dar kartą taip padarė. Buvau apstulbęs. Purkšnojo.

Tigrai leidžia įvairiausių garsų. Tai ir visokiausi riaumojimai ir urzgimai, iš kurių garsiausias — „aaounch“ visa gerkle, paprastai girdimas poravimosi metu iš patinų ir rujojančių patelių. Tai toli ir plačiai sklindantis kauksmas, visiškai sustingdantis kraują išgirdus iš arti. Užklupti iš netyčių tigrai sako „vuf“ — tai trumpas aštrus įtūžio sprogimas, nuo kurio tau kojos tučtuojau pašoktų ir nuneštų tolyn, jei tik nebūtų prišalę vietoje. Puldami tigrai ima riaumoti iš gerklės, lyg kosėdami. Gąsdindami jie urzgia ir leidžia dar kitokį gomurinį garsą. Dar tigrai šnypščia ir niurna, kas, priklausomai nuo reiškiamų emocijų, primena rudens lapų šnarėjimą ant žemės, tik kiek skambesnį, arba, jei urzgiama iš įniršio, skamba lyg sunkiai veriantis milžiniškoms durims ant surūdijusių lankstų — abiem atvejais smarkiai varinėja šiurpus. Tigrai leidžia ir kitokių garsų. Jie niurna ir dejuoja. Jie murkia, nors ir ne taip melodingai ar dažnai, kaip mažosios katės, ir tik iškvėpdami. (Tik mažosios katės murkia ir įkvėpdamos, ir iškvėpdamos. Tai vienas iš bruožų, skiriančių didžiąsias kates nuo mažųjų. Kitas skiriamasis bruožas — kad riaumoja tik didžiosios katės. Tai ir gerai. Manau, kad naminių kačių populiarumas staigiai kristų, jei maža katytė riaumotų iš nepasitenkinimo). Tigrai net moka sakyti „miau“, ir tokia intonacija, kaip ir naminės katės, tik garsiau ir stipriau, ne taip jau meiliai, kad užsimanytum pasilenkti ir paimti ant rankų. Ir dar tigrai moka absoliučiai, didingai tylėti, tai jau taip.

Augdamas buvau girdėjęs visus tuos garsus. Tik ne purkšnojimą. Jei tai ir žinojau, tai tik iš tėvo pasakojimų. Jis buvo apie tai skaitęs literatūroje. Bet pats buvo girdėjęs tik kartą, per darbinę komandiruotę Misūrio zoologijos sode, jų gyvūnų ligoninėje, iš jauno patino, kurį gydė nuo plaučių uždegimo. Purkšnojimas — ramiausias tigrų skleidžiamas garsas, šnarpštelėjimas, reiškiantis draugiškumą bei nekaltas intencijas.

Ričardas Parkeris vėl taip padarė, šį kartą dar pakraipydamas galvą. Jis atrodė būtent taip, lyg būtų manęs kažko klausęs.

Žiūrėjau į jį persigandęs ir nustebęs. Kadangi artimiausiu metu pavojus negrėsė, man kvėpavimas sulėtėjo, širdis nurimo trankiusis krūtinėje ir ėmiau atsigauti.