Янн Мартел - Pi gyvenimas

Sukryžiavau rankas ant gelbėjimosi rato aplink juosmenį, nuleidau galvą ir kietai užmigau. 53 skyrius

Miegojau visą rytą. Pažadino nerimas. Ta maisto, vandens ir poilsio banga, pratekėjusi pro mano nusilpusį organizmą ir sugrąžinusi mane į gyvenimą, suteikė man jėgų pamatyti, kokia beviltiška mano padėtis. Pabudau, idant patirčiau tikrovę, neatskiriamą nuo Ričardo Parkerio. Juk gelbėjimosi valtyje — tigras. Sunkiai begalėjau tuo patikėti, tik žinojau, jog teks. Ir dar turėjau kaip nors gelbėtis.

Pasvarsčiau, ar neiššokus už borto ir neišplaukus, bet kūnas atsisakė judėti. Buvau už šimtų mylių nuo sausumos, jei ne už tūkstančio. Nesugebėčiau įveikti tokio atstumo net su gelbėjimosi ratu. Ką gi valgyčiau? Ką gerčiau? Kaip išvengčiau ryklių? Kaip išlaikyčiau šilumą? Iš kur žinočiau, į kurią pusę plaukti? Nebuvo nė menkiausios abejonės: palikti valtį — tai jau tikrai numirti. Bet ką reiškia joje pasilikti? Jis atsėlins pas mane kaip visi katinai — be garso. Man nė nepajutus, jis griebs mane iš nugaros už sprando ar už gerklės, ir iš manęs teliks rėtis nuo ilčių. Nepajėgsiu nė žodžio ištarti. Gyvybės syvai ištekės iš manęs, nepalydėti jokių paskutiniųjų žodžių. Arba jis nudobs mane, vožęs viena iš savo didžiųjų letenų ir sulaužęs sprandą.

— Mirsiu, — proverksmiais išstenėjau drebančiomis lūpomis.

Artėjanti mirtis pakankamai baisi, bet dar blogiau — po tam tikro laiko gresianti mirtis, laiko, per kurį tau paaiškėja, koks buvai laimingas ir koks dar laimingas galėjai būti. Kuo ryškiausiai matai, ko netenki. Tas vaizdas sukelia mirtiną liūdesį, kuriam negalėtų prilygti jokia automobilinė avarija ar nuskendimas. Toks jausmas iš tiesų nepakeliamas. Žodžiai tėtis, mama , Ravis , Indija , Vinipegas žeidė mane svilinančiu aitrumu.

Ėmiau netekti vilties. Būčiau visiškai sugniužęs, jei širdyje nebūtų ėmęs skambėti balsas. Tas balsas sakė: „Aš nemirsiu. Atmetu tai. Išgyvensiu šį košmarą. Nepaisydamas jokių sunkumų, kad ir kokie jie būtų. Juk stebuklingai išgyvenau iki dabar. Nuo dabar stebuklai taps įprastiniu reikalu. Nuostabių dalykų bus kiekvieną dieną. Nuveiksiu visą sunkiausią darbą. Taip, kol Dievas su manim, aš nemirsiu. Amen“.

Veide sustingo niūri ir ryžtinga išraiška. Itin švelniai tariant, tuo momentu supratau, kaip smarkiai trokštu gyventi. Man tai nebuvo taip akivaizdu iš to, ką jau buvau patyręs. Kai kurie mūsų pasiduoda vien nuolankiai atsidusę. Kiti mažumą pakovoja ir tada netenka vilties. O dar kiti — ir aš vienas iš tokių — niekad nepasiduoda. Mes kovojam, kovojam, kovojam. Kovojam nepaisydami, kiek tai kainuoja, kiek prarandame, kokia mažai tikėtina sėkmė. Kovojam iki pačios pabaigos. Tai ne drąsos reikalas. Tiesiog tokia jau būdo sankloda, nesugebėjimas nuleisti rankų. Gal net ne ką daugiau nei gyvenimo ištroškusi kvailybė.

Tuo pat metu Ričardas Parkeris ėmė urgzti, lyg ir tebūtų laukęs, kol tapsiu vertu priešininku. Man suspaudė krūtinę iš baimės.

— Pasiskubink, pasiskubink, — sušvokščiau pats sau. Turėjau suktis, kad išsigelbėčiau. Nė sekundės veltui. Man nedelsiant reikėjo priedangos. Pagalvojau apie pailgintą irklu valties nosį. Bet dabar priekyje brezentas buvo atvyniotas: irklui nebebuvo už ko laikytis. Ir neturėjau jokių garantijų, kad kabojimas ant irklo tikrai apsaugos nuo Ričardo Parkerio. Gal jis lengvai pasieks ir nukrapštys mane. Reikėjo dar ką nors sugalvoti. Protas ėmė žvitriai suktis.

Susirenčiau plaustą. Jei atmenate, irklai buvo neskęstantys. Ir dar turėjau gelbėjimosi liemenių ir tvirtą gelbėjimosi ratą.

Sulaikęs kvapą uždariau spintelę ir siekiau po brezentu papildomų irklų nuo šoninių suolų. Ričardas Parkeris pastebėjo. Mačiau jį pro liemenes. Man betraukiant irklus — galit įsivaizduoti, kaip atsargiai — jis, reaguodamas į tai, krusteldavo. Bet neatsisuko. Ištraukiau tris irklus. Ketvirtasis jau gulėjo skersas ant brezento. Pakėliau spintutės dangtį, kad uždengčiau skylę į Ričardo Parkerio irštvą.

Turėjau keturis plūdrius irklus. Išdėliojau juos ant brezento aplink gelbėjimosi ratą. Dabar ratą kvadratu rėmino keturi irklai. Manasis plaustas atrodė lyg žaidžiant kryžiukus rutuliukus, kai žaidimo pradžioje į centrą įrašomas rutuliukas.

Priartėjo pavojingoji dalis. Man prireikė gelbėjimosi liemenių. Dabar Ričardo Parkerio urzgimas peraugo į gilų griausmą, virpinantį orą. Hiena atsiliepė inkštimu, virpančiu aukštu inkštimu, aiškiu ženklu, kad tuoj bus problemų.

Neturėjau pasirinkimo Teko veikti. Dar sykį nuleidau dangtį. Liemenės buvo ranka pasiekiamos. Kai kurios tiesiai priešais Ričardą Parkerį. Hiena ėmė spiegti.

Pasiekiau artimiausią liemenę. Sunkiai tegalėjau ją nutverti — taip baisiai drebėjo ranka. Išsitraukiau liemenę. Neatrodė, kad Ričardas Parkeris būtų pastebėjęs. Ištraukiau dar vieną. Ir dar vieną. Kone alpau iš baimės. Sunkiai begalėjau kvėpuoti. Jei prireiks, sakiau sau, galėsiu šokti su šiom liemenėm už borto. Išsitraukiau paskutinę. Turėjau keturias gelbėjimosi liemenes.

Pro liemenių rankoves vieną po kito prakišau irklus — pro vieną rankovę įkišdavau, pro kitą ištraukdavau — taip pritvirtinau liemenes prie keturių plausto kampų. Visas užsegiau.

Spintelėje radau vieną iš neskęstančių virvių. Peiliu atsipjoviau keturis gabalus. Tvirtai surišau irklus per jų sudūrimus. O, jei būčiau buvęs mokytas rišti mazgus! Kiekviename kampe sumezgiau jų po dešimt ir vis tiek nerimavau, kad jie pasileis. Dirbau karštligiškai, vis keikdamas savo kvailumą. Tigras laive, o aš laukiau tris dienas ir tris naktis, kad imčiau gelbėtis!

Atsipjoviau dar keturis plūdriosios virvės gabalus ir pririšau ratą prie visų keturių kvadrato pusių. Apipyniau rato virvę per liemenes aplink irklus, vis apvyniodamas ratą — aplink visą plaustą — kaip dar vieną apsauginę priemonę, kad plaustas nesuirtų.

Hiena dabar jau klykė aukščiausiu tonu.

Paskutinis dalykas, ką reikia padaryti. „Duok, Dieve, laiko“, — maldavau. Paėmiau likusią neskęstančią virvę. Laivo borte, prie pat viršaus, buvo ertmė. Pravėriau pro ją tą virvę ir užmezgiau. Bereikėjo pririšti kitą virvės galą prie plausto, ir gal būsiu išgelbėtas.

Hiena nuščiuvo. Man širdis sustojo, o po to ėmė kaip pamišusi plakti triskart greičiau. Pasisukau.

„Jėzau, Marija, Mahometai ir Višnau!“

Išvydau tai, kas stovės man akyse iki gyvenimo pabaigos. Ričardas Parkeris buvo pakilęs ir išlindo. Nuo jo iki manęs nebuvo nė penkiolikos pėdų. Oi, koks jis didelis! Galas hienai — ir man. Sustingau vietoje paralyžiuotas, pavergtas to, kas vyko man prieš akis. Trumpa mano patirtis su laisvais laukiniais gyvūnais gelbėjimosi valtyse sakė, kad galiu laukti baisaus triukšmo ir protestų, priartėjus skerdynėms. Tačiau viskas vyko praktiškai tyloje. Hiena žuvo nė nekiauktelėjusi ar suinkštusi, iš esmės — tylutėliai, ir Ričardas Parkeris pjovė tyliai. Ugninis grobuonis išlindo iš po brezento ir puolė hieną. Hiena tupėjo pasilenkusi priešais galinį suolą, už zebro karkaso, visa sukaustyta. Ji nekovojo. Ji tik susirietė ant grindų ir iškėlė priekinę leteną, bergždžiai bandydama pasipriešinti. Snukį buvo perkreipęs siaubas. Ant jos pečių krito sunki letena. Ričardo Parkerio nasrai susivėrė šone ant hienos sprando. Jos stiklinės akys išsiplėtė. Kūnas ėmė traškėti, kai trupėjo stuburas ir trachėja. Hiena susipurtė. Akys pablanko. Jai buvo galas.

Ričardas Parkeris paleido ir suurzgė. Bet ramiai suurzgė, rodės, pats sau, pusbalsiu. Jis dvėsavo liežuvį iš gerklės iškoręs. Apsilaižė. Pakratė galvą. Pauostė negyvą hieną. Pakėlė galvą ir pauodė orą. Užkėlė priekines letenas ant galinio suolo ir visas pakilo. Kojos plačiai pražergtos. Valties siūbavimas, kad ir švelnus, akivaizdžiai jam nepatiko. Jis pažvelgė pro planšyrą į atvirus vandenis. Žemai, piktai suniurnėjo. Dar sykį pauodė orą. Lėtai pasuko galvą. Ji sukosi — sukosi — pasisuko visiškai aplink — ir štai jis žiūrėjo tiesiai į mane.