Янн Мартел - Pi gyvenimas

Praplaukėm atliekas. Dar ilgą laiką, vėjui papūtus iš tos pusės, užuosdavau jų kvapą. Jūrai prireikė visos dienos, kad nuplautų nuo valties šonų tepalų dėmes.

Į butelį įkišau raštelį: „Japonų krovin. laivas Cimcumas su Panamos vėliava nuskendo 1977 m. liepos 2 d. Ramiajame vandenyne už keturių dienų kelio nuo Manilos. Esu gelbėjimosi valty. Mano vardas Pi Pateks. Turiu kiek maisto, kiek vandens, bet rimta bėda Bengalijos tigras. Prašom pranešti šeimai Vinipege, Kanadoj. Dėkingas už bet kokią pagalbą“. Užkimšau butelį ir uždengiau kamštį plastiko gabalu. Pririšau plastiką prie butelio kaklo nailoniniu siūlu, tvirtai užmezgęs. Paleidau butelį į vandenį. 89 skyrius

Visa kentėjo. Viskas saulės nublukinta ir vėjo nugairinta. Gelbėjimosi valtis, plaustas, kol nutrūko, brezentas, distiliatoriai, lietaus gaudyklės, plastikiniai maišai, virvės, apklotai, tinklas — viskas nusidėvėjo, išsitampė, ištižo, sutrūkinėjo, perdžiūvo, papuvo, apdrisko, neteko spalvos. Visa, kas buvo oranžinės spalvos — pabalzgo, kas buvo lygu — sušiurkštėjo, kas buvo šiukštu — pasidarė lygu, kas aštru — atšipo, kas buvo ištisa — išėjo skiautėm. Nieko nepadėjo, kad mažumėlę daiktus tryniau, tepiau žuvies odomis ir vėžlių taukais. Druska ir toliau viską rijo milijonais alkanų burnyčių. Na, o saulė — ji džiovino viską. Iš dalies Ričardas Parkeris jos buvo pavergtas. Ji švariai nuvalydavo griaučius ir būtų pradeginusi man odą, kad ir kokia ji buvo tamsi, jei nebūčiau dangstęsis apklotais ir suremtais vėžlių kiautais. Kada kaitra pasidarydavo nepakeliama, imdavau kibirą ir užsipildavau jūros vandens; kartais vanduo būdavo šiltas, nelyginant sirupas. Saulė pasirūpino ir visais kvapais. Nepamenu jokių kvapų. Arba tik panaudotų rankinių signalizatorių kvapą. Jie kvepėjo kmynais, o gal jau esu sakęs? Net nepamenu, kaip kvepėjo Ričardas Parkeris.

Mes nykome lėtai, todėl tolydžio nepastebėjau tatai vykstant. Bet kartkartėmis vis atkreipdavau dėmesį. Mes buvome du išsekę žinduoliai, ištroškę ir išbadėję. Ričardo Parkerio kailis liovėsi žvilgėjęs, o ant pečių ir šlaunų net išsišėrė. Jis neteko labai daug svorio, tapo skeletu gerokai per dideliame išblukusio kailio maiše. Aš irgi sudžiūvau, visa drėgmė buvo iščiulpta iš manęs, pro ploną odą švietė kaulai.

Ėmiau mėgdžioti Ričardą Parkerį — miegoti valandų valandomis. Tai nebuvo gilus miegas, bet pusiau sąmoninga būsena, kai beveik nebuvo galima atskirti svajonių nuo tikrovės. Labai dažnai imdavausi sapnų skudurėlio.

Štai paskutiniai mano dienoraščio puslapiai:

Šiandien mačiau ryklį, didesnį nei kiti, kada nors matyti. Pirmykštė baisenybė, dvidešimties pėdų ilgio. Dryžuotas. Tigrinis ryklys — itin pavojingas. Suko ratus aplink mus. Bijojau, kad puls. Išlikau gyvas su vienu tigru; maniau, antrojo rankose numirsiu. Nepuolė. Nuplaukė. Debesuota, bet nieko.

Be lietaus. Tik ryto pilkumas. Delfinai. Bandžiau vieną žeberklu. Supratau, kad nepastoviu. R. P. silpnas ir blogos nuotaikos. Aš toks silpnas, jei jis puls, neapsiginsiu.

Net nebeturiu jėgų pūsti švilpuko .

Rami ir deginamai karsta diena. Saulė kepina be gailesčio. Jaučiu, kad galvoj užvirė smegenys. Jaučiuosi siaubingai.

Leisgyvis kūnu ir siela. Greitai mirsiu. R. R kvėpuoja , bet nejuda. Irgi mirs. Nepapjaus manęs.

Išgelbėjimas. Valanda smarkaus , skanaus, puikaus lietaus. Pilna burna, pilni maišai ir skardinės , pilnas kūnas , kur nebetilptų nė lašelis. Noriu permirkti, kad išsiplautų druska. Nušliaužiau pažiūrėti į R. P. Jokios reakcijos. Susisukęs, uodega tyso. Kailis sušokęs nuo drėgmės. Mažesnis, kai šlapias. Kaulėtas. Pirmą sykį paliečiau. Pažiūrėti, ar begyvas. Taip. Kūnas dar šiltas. Keistąjį liesti. Net ir tokios būklės tvirtas, raumeningas, gyvas . Paliečiau jį, o kailis trūktelėjo, lyg būčiau uodas. Ilgainiui krustelėjo galva, pusiau vandenyje. Geriau gerti nei prigerti. Dar geresnis ženklas — pašoko uodega. Numečiau prieš nosį vėžlienos gabalą. Nieko. Galiausiai pusiau pakilo — atsigerti. Gėrė ir gėrė. Ėdė. Visai nepasikėlė. Gerą valandą visas prausėsi, laižėsi. Užmigo.

Kas iš to. Šią dieną mirsiu.

Mirsiu šiandien.

Mirštu.

Tai paskutinis įrašas. Toliau gyvenau, atsilaikiau, tik to nepastebėjau. Matot sunkiai įžiūrimas spirales puslapio paraštėje? Maniau, kad baigsis popierius. Tačiau buvo išrašyti šratinukai. 90 skyrius

Pasakiau:

— Ričardai Parkeri, gal tau bloga? Gal apakai? — mojuodamas ranka jam prieš snukį.

Dieną ar dvi jis trynė akis ir liūdnai miauksėjo, bet aš nesusimąsčiau. Mūsų dietai netrūko tik skausmų ir maudulių. Sugavau doradą. Nebuvom nieko valgę tris dienas. Prieš dieną prie valties buvo priplaukęs vėžlys, bet neturėjau jėgų jį įsikelti. Perpjoviau žuvį pusiau. Ričardas Parkeris žiūrėjo mano pusėn. Numečiau jam jo dalį. Tikėjausi, kad jis guviai sugaus žuvį ore. Ji atsitrenkė tiesiai jam į snukį. Jis pasilenkė. Tik apsiuostęs kairėn ir dešinėn, jis atrado žuvį ir ėmė ją ėsti. Dabar mes valgydavom lėtai.

Įsižiūrėjau jam į akis. Jos neatrodė kitaip, nei kokią kitą dieną. Gal buvo daugiau traiškanų vidiniuose kampučiuose, bet nieko baisaus, tikrai ne taip baisu, kaip bendroji jo išvaizda. Nuo išmėginimų iš mūsų teliko oda ir kaulai.

Supratau, kad atsakymas — pačiame mano spoksojime. Žiūrėjau jam į akis lyg koks akių gydytojas, o jis tuščiai žiūrėjo atgal. Tik aklas laukinis katinas nebūtų sureagavęs į tokį žvilgsnį.

Man pagailo Ričardo Parkerio. Artėjo mūsų galas.

Kitą dieną pajutau man dilgsint akis. Tryniau ir tryniau, bet perštėjimas nepraėjo. Visai atvirkščiai: tik pablogėjo, ir kitaip nei Ričardui Parkeriui: man akys pasruvo pūliais. Tada atėjo tamsa, nors mirksėjau kaip išgalėdamas. Pirmiausiai ji buvo tiesiai prieš mane, juodas taškas visa ko centre. Jis išplito į dėmę, kuri pasiekė mano matymo kraštus. Kitą rytą iš saulės tebuvo likęs šviesos plyšelis kairės akies viršuje, lyg mažas langelis kažkur labai aukštai. Įdienojus viskas galutinai užtemo.

Laikiausi gyvenimo tvirtai įsitvėręs. Buvau silpnas, bet paklaikęs. Tvyrojo pragariška kaitra. Tiek mažai beturėjau jėgų, kad nebepajėgiau stovėti. Lūpos sukepo ir sutruko. Burna buvo sausa ir išpurtusi, pasidengusi gličiom seilėm, taip pat neskaniom, kaip ir smardžiom. Oda nudegusi. Maudė išdžiuvusius raumenis. Galūnės, ypač kojos, ištinusios ir nuolat įskaudusios. Buvau alkanas ir vėl neturėjau ko valgyti. O kalbant apie vandenį, tai Ričardas Parkeris tiek daug išlakdavo, kad man teko apsiriboti penkiais šaukštais per dieną. Bet ši fizinė kančia buvo niekas, palyginti su gresiančia moraline kankyne. Dieną, kai apakau, įvertinčiau kaip tą laiko tašką, kada prasidėjo mano aukščiausio laipsnio kentėjimai. Negalėčiau pasakyti, kada tiksliai per kelionę tai atsitiko. Laikas, kaip jau esu sakęs, tapo nereikšmingas. Tai turbūt buvo kažkur tarp šimtosios ir dušimtosios dienos. Buvau tikras, kad nebeišgyvensiu nė vienos.

Kitą rytą jau visiškai nebebijojau mirties ir tvirtai pasiryžau numirti.

Priėjau liūdną išvadą, kad nebegaliu rūpintis Ričardu Parkeriu. Žlugau kaip žvėryno šeimininkas. Mane labiau slėgė neišvengiamai artėjanti jo baigtis nei mano paties. Bet jau tikrai taip palūžęs ir nusilpęs niekuo nebegalėjau jam padėti.

Prigimtis greitai silpo. Jau jutau užslenkant fatališką silpnumą. Po pietų būsiu miręs. Kad kuo patogiau išeičiau, nusprendžiau kiek apmalšinti nepakenčiamą troškulį, su kuriuo taip ilgai gyvenau. Prisirijau tiek vandens, kiek išgalėjau. O, kad būčiau turėjęs nors trupinį užkąsti. Bet neatrodė, kad ko būtų. Atsisėdau priešais susuktą brezento kraštą valties vidury. Užsimerkiau ir laukiau, kol išleisiu paskutinį kvapą. Murmėjau: