Янн Мартел - Pi gyvenimas

Praktiškai hienos skonio universalumas toks beribis, kad kone kelia pasigėrėjimą. Hiena gers vandenį, net jei bus ten nusišlapinusi. Gyvūnas moka dar kitaip originaliai pasinaudoti savo šlapimu: karštu sausu oru jis atsivėsins, ištuštindamas pūslę ant žemės ir letenomis išmaišydamas gaivinančią purvo vonią. Hienos užkandžiauja žolėdžių išmatomis net pasigardžiuodamos. Lieka atviras klausimas, ko hienos neėstų. Jos neatsisako savo pačių rūšies atstovų (viso, kas liko iš tų, kurių ausys ir nosys buvo sukrimstos užkandai), vos tik jiems nustipus ir praėjus pasibjaurėjimo periodui, kuris tetrunka kokią dieną. Jos puls net automobilius — priekinius žibintus, išmetamąjį dujų vamzdį, šoninius veidrodėlius. Hienas riboja ne skrandžio sultys, bet žandikaulių galia, kuri šiaip jau beveik neįveikiama.

Tai toks žvėris suko ratus priešais mane. Žvėris, kėlęs skausmą akims ir šiurpą širdžiai.

Viskas baigėsi, kaip ir priklauso hienai. Ji sustojo valties gale ir ėmė iš gilumos dejuoti, į tarpus vis sunkiai padvėsuodama. Pasitraukiau šalin ant irklo, kol valtį belietė tik kojų pirštai. Gyvūnas krenkštelėjo ir sukosėjo. Staiga jis apsivėmė. Vėmalai pasipylė už zebro. Hiena šoko į savo kūrinį. Ten ir liko, purtydamasi, inkšdama ir sukdamasi vilkeliu, siekdama tolimiausių gyvuliško skausmo ribų. Likusią dienos dalį ji nesitraukė iš tos apribotos vietos. Kartais zebras patriukšmaudavo dėl plėšrūno, įsitaisiusio už nugaros, bet daugiausiai gulėjo beviltiškai ir slogiai tylėdamas. 44 skyrius

Saulė kopė dangumi, pasiekė zenitą, ėmė leistis. Kiaurą dieną praleidau kybodamas ant irklo, krustelėdamas tik, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Visa mano esybė veržėsi į dėmę horizonte, kuri turėjo pasirodyti ir išgelbėti mane. Tai buvo įtemptas, žudantis nuobodulys. Tos pirmosios valandos man atmintyje siejasi su vienu garsu, ne tuo, kaip jūs spėjate — ne su hienos jipavimu ar jūros šniokštimu: tai musių zyzimas. Gelbėjimosi valtyje buvo musių. Jos pasirodė ir skraidė aplink, kaip ir dera musėms — didelėmis, tingiomis orbitomis, išskyrus tuos momentus, kai priartėdavo viena prie kitos, ir tada sukdavosi kartu svaiginančiu greičiu, stipriai zirzdamos. Kai kurios išdrįsdavo atklysti ir iki manęs. Jos sukosi aplink mane lyg spragsintys vieno propelerio lėktuvėliai, prieš nuskubėdamos atgal. Ar jos čia, valtyje, buvo vietinės, ar atkeliavo su vienu iš gyvūnų, greičiausiai su hiena — negaliu pasakyti. Bet ir iš kur jos būtų buvę — ilgai netraukė; visos jos pranyko per dvi dienas. Hiena iš už zebro graibstė jas ir ne vieną suėdė. Kitas greičiausiai vėjas nubloškė į jūrą. Gal keletui laimingųjų pasisekė sulaukti savo dienų pabaigos ir nusibaigti esant garbaus amžiaus.

Artėjant vakarui augo mano neramumas. Gąsdino visa, kas susiję su dienos pabaiga. Naktį laivui bus sunku mane pamatyti. Naktį gali vėl įsisiausti hiena, o gal ir Oranžinukė.

Atslinko tamsa. Mėnulio nebuvo matyti. Debesys slėpė žvaigždes. Tapo sunku skirti daiktų kontūrus. Visa pradingo — jūra, valtis, mano paties kūnas. Jūra buvo rami, beveik be vėjo, taigi negalėjau kabintis nė už garso. Atrodė, lyg plaukčiau grynoje abstrakčioje tamsumoje. Laikiau įsmeigęs akis ten, kur maniau esant horizontą, o ausys gaudė kiekvieną garsą iš gyvūnų. Nė neįsivaizdavau, kad taip traukčiau visą naktį.

Kartkartėmis, slenkant nakčiai, imdavo urgzti hiena ir loti bei žviegti zebras, ir dar girdėjau kažką besispardant. Nusipurtydavau iš siaubo ir — nieko čia neslėpsiu — nusilengvindavau į kelnes. Bet tie garsai sklido iš kito valties galo. Nejutau jokio purtymo, kas rodytų judėjimą. Pragariškasis žvėris, panašu, laikėsi toli nuo manęs. Iš artimesnės tamsos pasigirdo garsūs iškvėpimai, dūsavimai, niurnėjimai ir visokie čepsėjimai. Mano smegeninė nelaikė minties, kad sujudo Oranžinukė, tat ir negalvojau apie tai. Tiesiog ignoravau tą mintį. Buvo ir garsų iš apačios, iš vandens — netikėtų pliaukštelėjimų ir tekštelėjimų, akimirksniu nutrūkstančių. Ten irgi vyko kova dėl būvio.

Naktis praslinko — lėtai, minutė po minutės. 45 skyrius

Man buvo šalta. Tai tebuvo pastebėjimas iš šono, tarsi tai būčiau buvęs ne aš. Sužibo žara. Išaušo staiga, nors ir labai tolygiai.

Dangaus kraštelis pakeitė spalvą. Oras pritvinko šviesos. Rami jūra atsivėrė prieš mane lyg didžiulė knyga. Bet vis dar buvo lyg naktį. Staiga įdienojo.

Šiluma pasklido, tik kai saulė, lyg koks elektra apšviestas apelsinas, išsirito iš už horizonto, bet man nereikėjo taip ilgai laukti, kad ją pajusčiau. Ji atgijo manyje su pačiais pirmaisiais šviesos spinduliais — viltis. Daiktams įgaunant kontūrus ir prisipildant spalvos, viltis augo, kol virto lyg daina mano širdyje. O, ką reiškė maudytis joje! Dar viskas susitvarkys. Blogiausia praeityje. Išgyvenau naktį. Šiandien būsiu išgelbėtas. Taip galvoti, austi tuos žodžius mintyse savaime buvo vilties šaltinis. Viltis laikėsi viltimi. Kai horizontas tapo aiškia griežta linija, nekantriai jį išžiūrėjau. Diena vėl buvo giedra ir matomumas puikus. Įsivaizdavau, kaip mane pirmiausiai pasveikina Ravis su pašaipa: „Kaip čia dabar? — pasakytų jis. — Randi sau didžiulę puikią gelbėjimosi valtį ir prisikrauni jon gyvūnų? Gal manaisi esąs Nojus, ar ką?“ Tėvas būtų nesiskutęs ir pasišiaušęs. Mama pažiūrėtų į dangų ir paimtų mane ant rankų. Perkračiau daugybę versijų, kaip ten bus, tame gelbėjimo laive — variacijos mielo sugrįžimo į šeimą tema. Tą rytą horizontas išlinko viena kryptimi, o mano lūpos užtikrintai kita — į šypseną.

Nors gali nuskambėti keistai, tik po ilgo laiko apsižiūrėjau, kas dedasi valtyje. Hiena buvo užpuolusi zebrą. Jos nasrai buvo ryškiai raudoni ir ji kažką kramtė. Akys automatiškai ėmė ieškoti žaizdos, užpuolimo vietos. Žioptelėjau iš siaubo.

Trūko lūžusios zebro kojos. Hiena buvo ją nukandusi ir nusitempusi į laivagalį, už zebro. Ant šviežio strampo laisvai karojo odos skiautė. Vis dar lašėjo kraujas. Auka kantriai kentė be garsių protestų. Vienintelis juntamas kančios ženklas buvo lėtas nuolatinis griežimas dantimis. Mane persmelkė siaubas, pasibjaurėjimas ir pyktis. Jutau stiprią neapykantą hienai. Galvojau, kaip čia ją nudėjus. Bet nieko nepadariau. Ir mano pasipiktinimas buvo trumpalaikis. Turiu garbingai tai pripažinti. Neilgai man teužteko gailesčio zebrui. Kai kyla pavojus tavo paties gyvybei, užuojautą nustelbia baisus savanaudis išlikimo troškulys. Liūdna, kad jis taip kentėjo — o tokiam dideliam stipriam padarui išmėginimų pabaiga dar buvo toli — bet nieko negalėjau padaryti. Pajutau gailestį ir po to gyvenau toliau. Tikrai negaliu tuo didžiuotis. Gailiuosi, kad buvau toks beširdis. Neužmiršau to vargšo zebro ir ką jis iškentėjo. Neužmirštu jo nė vienoje savo maldoje.

Iš Oranžinukės vis dar nebuvo nė ženklo. Vėl nusukau akis į horizontą.

Tą popietę kiek sustiprėjo vėjas, ir kai ką pastebėjau: gelbėjimosi valtis, nepaisant viso svorio, lengvai laikėsi vandens paviršiuje, be abejo, dėl to, kad plukdė mažiau krovinio, nei galėtų. Bortas dar buvo labai aukštai iškilęs virš vandens — tik pikta jūra galėtų mus nugramzdinti. Bet taip pat tai reiškė, kad nesvarbu, kuris valties galas būtų atsisukęs: vėjas jį apsukdavo, atgręždamas mus šonu į bangas. Jei bangos būdavo mažos, tai korpusą nepaliaujamai daužydavo lyg kumščiu, o didesnės bangos įkyriai suko valtį, kuri lingavo nuo vieno šono ant kito. Nuo šito trūkčiojančio nesiliaujančio judėjimo mane vertė vemti.

Gal pasijusiu geriau pakeitęs padėtį. Nučiuožiau nuo irklo ir vėl persikėliau į pirmagalį. Atsisėdau veidu į bangas, o visa likusi valties dalis liko man iš kairės. Atsidūriau kiek arčiau hienos, bet tai nejaudino.