Янн Мартел - Pi gyvenimas

Apsisukau, peržengiau zebrą ir išsiverčiau už borto. 38 skyrius

Nesuprantu. Dienų dienas laivas stūmėsi pirmyn lyg bulius, nekreipdamas dėmesio į aplinką. Švietė saulė, lijo lietūs, pūtė vėjai, tekėjo srovės, jūra kėlė kalnus ir gilino pakalnes — o Cimcumui nerūpėjo. Jis judėjo lėtai, pasitikėdamas savimi lyg didžiulis žemynas.

Kelionei buvau nusipirkęs pasaulio žemėlapį. Pakabinau jį mūsų kajutėje kamštinėje skelbimų lentoje. Kas rytą iš kontrolinio tiltelio sužinodavau mūsų padėtį ir pažymėdavau ją žemėlapyje smeigtuku su oranžine galvute. Mes plaukėme iš Madraso per Bengalijos įlanką, žemyn per Malakos sąsiaurį, aplink Singapūrą ir aukštyn į Manilą. Man patiko kiekviena minutė. Kaip smagu būti laive. Buvom labai užsiėmę, nes turėjom prižiūrėti gyvūnus. Kasnakt krisdavome į gultus mirtinai pavargę. Dvi dienas praleidome Maniloje, kad pasirūpintume šviežio maisto, naujo krovinio ir, kaip mums sakė, kad atliktume eilinius variklių priežiūros darbus. Aš skyriau dėmesio tik dviem pirmiesiems dalykams. Šviežias maistas be kita ko — tai tona bananų, o naujasis krovinys — Kongo šimpanzės patelė, tėvo machinacijų objektas. Tonoje bananų knibžda geri trys ar keturi svarai didelių juodų vorų. Šimpanzė panaši į mažą sulysusią gorilą, tik atrodo bjauriau, turėdama mažiau savo didžiosios giminaitės melancholiško švelnumo. Šimpanzė pašiurpsta ir susiraukia, palietusi didelį juodą vorą, visai kaip aš ar tu, prieš jį piktai sutrėkšdama savo krumpliais, ko mes su tavim jau nepadarytume. Maniau, kad bananai ir šimpanzė įdomiau nei triukšmingos nešvarios mechaninės keistenybės tamsiuose laivo viduriuose. Ravis savo dienas leido tenai, stebėdamas dirbančius vyrus. Kažkas blogai varikliams, pasakė jis. Ar kas atsitiko juos betaisant? Nežinau. Nemanau, kad kas nors kada nors besužinos. Atsakymas — paslaptis, gulinti tūkstančių pėdų gylyje dugne.

Išplaukėme iš Manilos ir pasiekėme Ramųjį vandenyną. Ketvirtąją dieną, pusiaukelėje į Pusiaukelį, mes nuskendome. Laivas pradingo smeigtuko skylutėje mano žemėlapyje. Kalnas sugriuvo mano akyse ir prapuolė man po kojomis. Viskas aplink mane buvo sutrikusio laivo virškinimo vėmalai. Man pasidarė bloga. Patyriau šoką. Savyje pajutau didžiulę tuštumą, kurią paskui užpildė tyla. Po to dar dienų dienas man krūtinę slėgė skausmas ir baimė.

Manau, įvyko sprogimas. Tačiau nesu tikras. Tai atsitiko, kai miegojau. Aš nuo to pabudau. Laivas nebuvo prašmatnus laineris. Tai buvo purvinas sunkiai dirbantis krovininis laivas, neskirtas pinigingiems keleiviams ir jų patogumams. Visąlaik buvo girdėti visoks triukšmas. Būtent dėl to, kad triukšmo lygis buvo toks vienodas, miegodavom it kūdikiai. Tai tebuvo tylos forma, niekieno netrikdoma — nei Ravio knarkimo, nei mano kalbėjimo per miegus. Todėl sprogimas, jei ir buvo, nesukėlė papildomo triukšmo. Buvo tik neįprastas triukšmas. Pabudau pašokęs, lyg Ravis būtų susprogdinęs balioną man prie ausies. Pažiūrėjau į laikrodį. Buvo vos po pusės penkių ryto. Persilenkiau ir pažiūrėjau į apatinį gultą. Ravis dar miegojo.

Apsirengiau ir nulipau žemyn. Paprastai miegu kietai. Normaliu atveju būčiau vėl nuėjęs miegoti. Nežinau, kodėl tą naktį atsikėliau. Ravis labiau į tai linkęs. Jam patiko žodis „pašaukė“; jis būtų pasakęs: „Pašaukė nuotykis“, — ir išeitų paklaidžioti po laivą. Triukšmo lygis vėl buvo normalus, tik gal kitokios kokybės, lyg prislopintas.

Papurčiau Ravį. Pasakiau:

— Ravi! Buvo kažkoks juokingas triukšmas. Eime pasižiūrėti.

Jis miegūstai pažvelgė į mane. Papurtė galvą ir nusisuko, prisitraukdamas apklotą prie skruosto. O, Ravi!

Atvėriau kajutės duris.

Prisimenu, kaip ėjau koridoriumi. Jis vienodai atrodė ir dieną, ir naktį. Tačiau pats juste jutau naktį. Stabtelėjau prie tėvo ir mamos durų ir pamąsčiau, ar nepasibeldus. Atsimenu, kad pažiūrėjau į laikrodį ir nusprendžiau nebelsti. Tėvas mėgo pamiegoti. Nusprendžiau užlipti ant denio ir pasitikti aušrą. Gal pamatysiu krentančią žvaigždę. Mąsčiau apie tai, apie krentančias žvaigždes, belipdamas laiptais. Mes buvome dviem aukštais žemiau denio. Jau buvau užmiršęs juokingąjį triukšmą.

Tik atstūmęs sunkias duris į denį supratau, koks oras. Ar tai laikytina štormu? Tikrai lijo, bet ne taip jau stipriai. Tikrai tai nebuvo smarkusis lietus, kokį matai per liūčių sezoną. Ir pūtė vėjas. Manau, kai kurie šuorai būtų išvertę skėčius. Tačiau ėjau be didesnių sunkumų. O jūra atrodė pasišiaušusi, bet sausumos gyventojui jūra visad įspūdinga ir grėsminga, puiki ir pavojinga. Bangos kilo aukštyn, o baltas jų putas pagaudavo vėjas ir blokšdavo į laivo šoną. Bet buvau jau tai matęs ir kitomis dienomis, ir laivas nuo to neskendo. Krovininis laivas — milžiniška ir stabili konstrukcija, inžinerijos minties aukštuma. Jis suprojektuotas taip, kad liktų paviršiuje net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Ar toks oras tikrai nebūtų nuskandinęs laivo? Na taip, vos užvėriau duris, ir štormas baigėsi. Žengiau į denį. Nustvėriau turėklą ir įsižiūrėjau į detales. Tai buvo nuotykis.

— Štai ir aš, Kanada! — šaukiau mirkdamas ir šaldamas. Jaučiausi labai narsus. Dar buvo tamsu, bet jau užteko šviesos šį tą matyti. Apšviestas pragaras, štai kas tai buvo. Gamta gali pasiūlyti sukrečiančių reginių. Plačiausia scena, dramatiški žaibai, statistų be proto, o specialių efektų biudžetas visiškai neribotas. Sau prieš akis turėjau vėjo ir vandens spektaklį, sudrebinantį visus pojūčius, ko nesurežisuotų nė Holivudas. Bet žemę drebinantis spektaklis baigėsi man po kojomis. Žemė po kojomis buvo tvirta. Aš tebuvau žiūrovas, saugiai ir jaukiai įsitaisęs savo kėdėje.

Ir tik pažiūrėjęs aukštyn, į gelbėjimosi valtį ant tiltelio bokšto, sunerimau. Ji nekabojo tiesiai žemyn. Ant keltuvo ji kabojo kreivai. Atsisukau ir pažiūrėjau sau į rankas. Krumpliai buvo pabalę. Reikalas tas, kad aš ne dėl tokio oro buvau taip tvirtai įsikibęs, bet kad kitaip būčiau kritęs į laivą. Laivas sviro ant kairiojo borto, į kitą pusę. Dar ne smarkiai sviro, bet jau pakankamai, kad nustebčiau. Kai persisvėriau per bortą, pamačiau, kad jis nebėra status. Mačiau didžiulį juodą laivo šoną.

Man per kūną perbėgo šalti šiurpuliai. Nusprendžiau, kad tai vis dėlto štormas. Laikas grįžti saugion vieton. Pasileidau eiti, nuskubėjau prie sienos, pribėgau ir pastūmiau duris.

Laivo viduje buvo girdėti triukšmas. Gilus konstrukcijos girgždesys. Suklupau ir parkritau. Nesusižeidžiau. Pakilau. Laikydamasis ranktūrių lipau žemyn laiptais iškart per keturias pakopas. Buvau nulipęs tik vieną aukštą, kai išvydau vandenį. Daugybę vandens. Jis užtvėrė man kelią. Jis plūdo iš apačios lyg maištaujanti minia, įniršusi, putojanti ir verdanti. Laiptai smigo į vandeninę tamsą. Negalėjau patikėti akimis. Ką čia veikia tas vanduo? Iš kur jis? Stypsojau kaip įbestas, persigandęs, netikintis ir neišmanantis, ką turėčiau daryti toliau. Juk ten, apačioje — mano šeima.

Užlėkiau laiptais aukštyn. Nusigavau į denį. Oras daugiau nebedžiugino. Buvau labai išsigandęs. Dabar jau buvo aišku ir akivaizdu: laivas smarkiai pasviręs. Ir nebebuvo lygus. Nuo laivo pirmagalio iki kito galo buvo aiškiai matyti, kad jis pasviręs. Pažiūrėjau už borto. Vanduo buvo ne toliau kaip už aštuonių pėdų. Laivas skendo. Protas sunkiai tegalėjo tai suvokti. Tai buvo taip pat neįtikima, kaip gaisras mėnulyje.

Kur gi karininkai ir įgula? Ką jie veikia? Ties pirmagaliu prieblandoje pastebėjau kelis bėgančius žmones. Pasirodė, kad matau ir kelis gyvūnus, bet nekreipiau į tai dėmesio, nes pamaniau tai pasidingojus nuo lietaus ir šešėlių. Kai būdavo geras oras, mes atstumdavome jų aptvarų angas, bet gyvūnai visąlaik būdavo uždaryti savo narvuose. Juk gabenome pavojingus laukinius žvėris, o ne fermos gyvulius. Pasigirdo, kad kažkokie žmonės šūkauja virš manęs ant tiltelio.