Янн Мартел - Pi gyvenimas

Jis užverčia albumą. 34 skyrius

Tėvas tarė:

— Plauksime kaip Kolumbas!

— Jis tikėjosi rasti Indiją, — niūriai pastebėjau.

Išpardavėme zoologijos sodą su visais nagais ir ragais. Naujam kraštui, naujam gyvenimui. Greta to, kad užtikrins mūsų kolekcijai laimingą ateitį, sandėris padengs mums imigraciją ir dar liks gražaus pinigėlio šviežiam startui Kanadoje (nors kai apie tai pamąstau dabar, pinigai atrodo juokingi — kaip jie mus apakina). Galėjome parduoti savo gyvūnus Indijos zoologijos sodams, bet amerikietiškieji parodė norą užmokėti daugiau. Buvo ką tik įsigaliojusi CITES, Tarptautinės prekybos nykstančiomis rūšimis konvencija , ir užsitrenkė langas prekybai sugautais laukiniais gyvūnais. Žvėrynų ateitis dabar priklausys kitiems žvėrynams. Pondičerio zoologijos sodas padėjo tašką pačiu laiku. Dėl mūsų gyvūnų buvo pešamasi. Galiausiai gyvūnus nupirko keletas zoologijos sodų, daugiausiai — Linkolno parko zoologijos sodas Čikagoje ir besiruošiantis atsidaryti Minesotos zoologijos sodas, tačiau keletas gyvūnų nukeliavo ir į Los Andželą, Luizvilį, Oklahomą ir Cincinatį.

O du gyvūnai išplaukė į Kanados žvėryną. Būtent taip jautėmės mudu, Ravis ir aš. Nenorėjome važiuoti. Nenorėjome gyventi šalyje su štormais ir minus dviejų šimtų laipsnių žiemomis. Kanados nebuvo kriketo žemėlapiuose. Išvykimą palengvino — bent jau pripratino mus prie tos minties — ilgas laikas besiruošiant vykti. Tai truko ilgiau nei metus. Tiek reikėjo ne mums. Gyvūnams. Įvertinus, kad gyvūnai išsiverčia be drabužių, avalynės, patalynės, baldų, virtuvės reikmenų, tualeto; kad jiems nieko nereiškia tautybė; kad jie nesuka galvos dėl pasų, pinigų, įsidarbinimo perspektyvų, mokyklų, buitinių išlaidų, sveikatos priežiūros — įvertinus, trumpiau sakant, jų būties lengvumą, net stebėtina, kaip sunku juos perkelti. Išsikraustyti zoologijos sodui — tai tas pat, kaip išsikraustyti visam didmiesčiui.

Kolosalu, kiek buvo prirašyta popierių. Litrai vandens sunaudoti atspaudams drėkinti. Šimtus kartų rašyta „Gerb. p. Toks ir toks“. Kiek pasiūlyta. Kiek išklausyta atodūsių. Kiek išreikšta abejonių. Kiek atlaikyta ginčų. Kiek sprendimų pasiųsta aukščiau, „palaiminti“. Kiek suderėta kainų. Kiek sudaryta sandėrių. Kiek eilučių pasirašyta. Kiek pareikšta sveikinimų. Gauta kilmės dokumentų. Gauta sveikatos pažymų. Gauta leidimų eksportuoti. Gauta leidimų importuoti. Išsiaiškinta karantino taisyklių. Suorganizuota pervežimų. Krūva pinigų paklota už telefono skambučius. Zoologijos sodų versle juokaujama, ir tai senas juokelis, jog tam, kad parduotum kirstuką, reikia sunaudoti daugiau popieriaus, nei sveria dramblys, kad parduotum dramblį — daugiau popieriaus, nei sveria banginis, o jau banginio parduoti geriau nė nebandyti — niekada. Rodės, nuo Pondičerio iki Mineapolio per Delį ir Vašingtoną nusidriekė visa vora besikabinėjančių prie smulkmenų biurokratų, ir kiekvienas su savo formomis, savo problemomis, savo abejonėmis. Turbūt nebūtų buvę sunkiau pasiųsti gyvūnus į Mėnulį. Tėvas nusirovė kone visus plaukus ir ne kartą jau ruošėsi pasiduoti.

Pasitaikydavo staigmenų. Dauguma mūsų paukščių ir roplių, — taip pat ir lemūrai, raganosiai, orangutangai, mandrilai, liūtauodegės makakos, žirafos, skruzdėdos, tigrai, leopardai, gepardai, hienos, zebrai, Himalajų lokiai, indiški drambliai ir Nilgirio taraj, — turėjo gerą paklausą, bet kitus, pavyzdžiui, Elfę, sutiko tyla.

— Kataraktos operacija! — šaukė tėvas, mojuodamas laišku. — Jie ją paims, jei padarysiu dešinei jos akiai kataraktos operaciją. Begemotei! Ką dar? Išoperuoti nosį raganosiui?

Kai kuriuos gyvūnus įvertino kaip „pernelyg įprastus“, pavyzdžiui, liūtus ir babuinus. Tėvas protingai iškišo juos už papildomą orangutangą iš Misūrio zoologijos sodo ir šimpanzę iš Manilos žvėryno. (O Elfe — ji savo likusias dienas praleido Trivandrumo zoologijos sode). Vienas zoologijos sodas užsiprašė „autentiškos brahmano karvės“ savo vaikų parkui. Tėvas išėjo į urbanistines Pondičerio džiungles ir nupirko karvę tamsiom drėgnom akim, gražiu riebiu sprandu ir tokiais stačiais ir taip styrančiais ragais, lyg toji būtų lyžtelėjusi nuogus elektros laidus. Kad būtų dar identiškiau, tėvas nudažė jos ragus ryškiai oranžine spalva ir pritvirtino plastikinius varpelius.

Atvyko trijų amerikiečių delegacija. Man buvo baisiai smalsu. Nebuvau matęs tikrų gyvų amerikiečių. Jie buvo rausvi, stori, draugiški, labai išmaną ir gausiai prakaitavo. Jie apžiūrėjo mūsų gyvūnus. Daugumą jų jie užmigdė, tada dėjo stetoskopus prie širdies, tyrinėjo šlapimą ir išmatas lyg kokius horoskopus, švirkštais traukė kraują ir jį analizavo, glostė sprandus ir užpakalius, barbeno dantis, akino blykstėmis, gnaibė odą, tąsė ir tampė gaurus. Vargšai gyvūnai. Jie turbūt manė, kad yra imami Amerikos kariuomenėn. Mus amerikiečiai apdovanojo plačiomis šypsenomis ir kaulus traiškančiais rankų spustelėjimais.

Baigėsi tuo, kad gyvūnai, kaip ir mes, gavo darbinius popierius. Jie vyko į Žvaigždučių ir Brūkšnių žemę, o mes — į Klevo lapo šalį. 35 skyrius

Iš Madraso išvykome 1977-ųjų liepos 21-ąją Panamoje registruotu japonų prekiniu laivu Cimcumas 21. Jo karininkai buvo japonai, įgula — taivaniečiai, o pats laivas buvo didelis ir įspūdingas. Paskutiniąją mūsų dieną Pondičeryje atsisveikinau su Mamadžiu, abiem ponais Kumarais, visais savo draugais ir net daugybe nepažįstamųjų. Mama apsitaisė savo puikiausiuoju sariu. Ilgas jos kasas, meniškai sušukuotas aukštyn ir prisegtas prie pakaušio, puošė gaivių jazmino žiedų girlianda. Ji atrodė labai graži. Ir liūdna. Nes jai reikėjo palikti Indiją, karščių ir musonų Indiją, ryžių laukų ir Koverio upės Indiją, pakrančių ir akmeninių šventyklų Indiją, jaučiais kinkytų vežimaičių ir spalvingų sunkvežimių Indiją, draugų ir pažįstamų pardavėjų Indiją, Neru gatvės ir Guber Salai Indiją, šio ir ano Indiją — tokią jai artimą ir mylimą. Tuo tarpu, kai jos vyrai — ir aš jau tokiu save laikiau, nors buvau tik šešiolikos — skubėjo išvykti, širdyje jau jausdamiesi vinipegiečiais, — ji delsė.

Dieną prieš mums išvykstant ji parodė į cigarečių prekiautoją ir rimtai paklausė:

— Ar nereikėtų nusipirkti vieno kito pakelio?

Tėvas atsakė:

— Kanadoje yra tabako. Ir kodėl nori pirkti cigarečių? Mes juk nerūkome.

Taip, Kanadoje yra tabako — bet ar yra Gold Flake cigarečių? Ar yra Arūno ledų? Ar dviračiai Heroei Ar televizoriai Onida :? Ar automobiliai Ambasadoriai ? Ar knygynai Higginbotham ? Įtariu, tokie klausimai sukosi mamai galvoje, mąstant apie cigarečių pirkimą.

Gyvūnus užmigdė, pakrovė narvus ir pasirūpino jų apsauga, sukrovė maistą, paskirstė gulimas vietas, viskas — susikamšyta, ir visi švilpukai nuaidėjo. Laivui skinantis kelią iš uosto ir pasukus į jūrą, pašėlusiai mojavau atsisveikindamas su Indija. Švietė saulė, laikėsi pastovus brizas, ir ore virš mūsų klykė kirai. Buvau baisiai susijaudinęs.

Viskas nesibaigė taip, kaip buvo tikėtasi, bet ką darysi? Turi pasitikti gyvenimą tokį, koks tave pasiekia, ir nugyventi jį kuo geriau. 36 skyrius

Indijos miestai dideli ir įsimintinai pilni žmonių, bet juos palikęs patenki į didžiules šalies platybes, kur sunkiai bepamatysi gyvą dvasią. Pamenu , kaip stebėjausi , kur pasislėpė tie 950 milijonų Indijos gyventojų.

Tą patį galiu pasakyti apie jo namus.