Янн Мартел - Pi gyvenimas

Jos veidu nuslinko abejonės debesis.

— Bapu Gandis yra pasakęs...

— Taip, žinau, ką sakė Bapu Gandis, — ji pakėlė ranką sau prie kaktos. Ji atrodė pavargusi, tikrai pavargusi: — Koks vargas, — pasakė ji. 27 skyrius

Vėliau, tą vakarą, nugirdau tėvų pokalbį.

— Pasakei „taip“? — paklausė tėvas.

— Žinau, kad jis klausė ir tavęs. Tu jį pasiuntei pas mane, — atsakė mama.

— Tikrai?

— Tikrai.

— Buvau labai užsiėmęs...

— Dabar tu neužsiėmęs. Tau patogu nieko neveikti šiuo klausimu. Jei nori įžengti jo kambarin, ištraukti jam iš po kojų maldos kilimėlį ir padiskutuoti su juo krikšto klausimu — prašau, pirmyn. Aš neprieštarausiu.

— Ne, ne, — iš balso supratau, kad tėvas dar giliau įsitaisė kėdėje. Stojo tyla.

— Atrodo, jis prisigaudo religijų, kaip šuo prisirenka blusų, — tęsė jis. — Nesuprantu. Mes — šiuolaikinė Indijos šeima; gyvenam šiuolaikiškai; Indija pačioj viršūnėj savo virtimo tikrai modernia ir pažangia tauta — o mes pagimdom sūnų, kuris mano esąs Šri Ramakrišnos reinkarnacija.

— Jei jau ponia Gandi — modernu ir pažangu, tai nesu tikra, ar man tai patinka, — pasakė mama.

— Ponios Gandi neliks! Progresas nesulaikomas. Tai būgnų mušimas, į kurio taktą mes visi turim žengti. Plėtojasi technologija ir sklinda geros idėjos — tai du gamtos dėsniai. Jei nepaisysi technologijos pagalbos, jei priešinsies geroms idėjoms, pasmerksi save dinozaurystei! Esu tuo visiškai įsitikinęs. Ponios Gandi ir jos kvailysčių neliks. Ateis Naujoji Indija.

(Žinoma, jos neliks. O Naujoji Indija, ar bent viena jos šeima, nuspręs persikelti į Kanadą).

Tėvas tęsė:

— Ar girdėjai, kaip jis sakė: „Bapu Gandis pasakė, kad visos religijos teisingos“?

— Taip.

— Bapu Gandis? Berniukas ima prisirišti prie Gandžių? O kas po Tėtės Gandžio? Dėdė Jėzus? Ir kokia čia dar nesąmonė — jis tikrai tapo musulmonu!

— Atrodo, taip.

— Musulmonas! Pamaldus hinduistas, gerai, galiu suprasti. Dargi krikščionis — kiek keistoka, bet galiu ištempti savo supratimą. Krikščionių čia yra nuo senų laikų — Šventasis Tomas, Šventasis Pranciškus Ksaveras, misionieriai ir taip toliau. Jie mums davė geras mokyklas.

— Taip.

— Taigi visa tai dar lyg ir galiu priimti. Bet musulmonas ? Tai visiškai svetima mūsų tradicijoms. Jie ne mūsų žmonės.

— Jie irgi čia jau labai nuo seno. Jų šimtąkart daugiau nei krikščionių.

— Jokio skirtumo. Jie pašaliečiai.

— Galbūt Pisinas žengia pagal kitus progreso būgnus?

— Tu gini berniuką? Tau nieko tokio, kad jis vaizduojasi esąs musulmonas?

— Ką mes galim padaryti, Santošai? Jis paėmė tai į širdį, ir niekam tai nedaro nieko bloga. Gal tai tik tokia fazė. Tai irgi gali praeiti — kaip ponia Gandi.

— Kodėl gi jis nesidomi tuo, kas normalu jo amžiaus berniukui? Pažiūrėk į Ravį. Jis tesugeba mąstyti vien apie kriketą, filmus ir muziką.

— Manai, tai geriau?

— Ne, ne. Oi, nežinau, ką ir begalvoti. Kokia ilga diena, — atsiduso jis. — Įdomu, kaip toli sieks tas jo domėjimasis.

Mama sukikeno:

— Praeitą savaitę jis baigė knygą „Kristaus imitacija“.

— „Kristaus imitacija“. Dar kartą sakau: įdomu, kiek toli sieks tas jo domėjimasis! — sušuko tėvas.

Jie nusijuokė. 28 skyrius

Man labai patiko manasis maldų kilimėlis. Nors ir buvo paprastų paprasčiausias, mano akyse jis spindėjo grožiu. Man gaila, kad jį pamečiau. Kad ir kur būčiau jį patiesęs, pajusdavau ypatingą prieraišumą žemės lopinėliui po juo ir artimiausiai aplinkai, ir tai man buvo aiškus ženklas, kad tai geras maldos kilimėlis, nes jis man primindavo, kad žemė — Dievo kūrinys ir taip pat visut visa šventa. Raštas — aukso juostelės raudoname fone — buvo paprastas: siauras stačiakampis su trikampe viršūne viename kampe, rodančia kibią, maldos kryptį, ir su mažais išraitymais, išraizgytais aplink, lyg dūmų sruogos ar keistos kalbos akcentai. Audinys buvo minkštas. Kai melsdavausi, trumpi palaidi spurgai būdavo už kelių colių man nuo kaktos viename kilimėlio gale ir už kelių colių nuo mano kojų pirštų kitame gale, ir šitoks jaukus dydis leido jaustis lyg namie, kad ir kur būtum šioj plačioj žemėj.

Melsdavausi lauke, nes man tai patiko. Dažniausiai išsivyniodavau savo maldos kilimėlį kiemo kampe už namo. Tai buvo atskirta vietelė koralmedžio pavėsyje, šalia sienos, kurią dengė bugenvilis. Išilgai sienos stovėjo puansetijų vazonėlių eilė. Bugenvilis buvo įsiraizgęs ir į medį. Susidarė labai gražus kontrastas iš jo purpurinių pažiedžių ir raudonų medžio žiedų. Ir kai medis žydėjo, jame paprastai įsikurdavo varnos, mainos, musinukės, rausvieji bei nektariniai varnėnai ir papūgos. Siena buvo man dešinėje, plačiu kampu. Priešais mane ir į kairę, už pieniško, margo medžio šešėlio, plytėjo saulės kepinama atvira kiemo dalis. Žinoma, vaizdas keisdavosi priklausomai nuo oro, paros meto, metų laiko. Bet visa tai mano atmintyje labai aišku, lyg niekad ir nebūtų keitęsi. Atsisukdavau veidu į Meką, laikydamasis linijos, kurią buvau nubrėžęs gelsvoje žemėje ir rūpestingai saugojau.

Kartais, baigdamas maldas, atsisukdavau ir pagaudavau tėvo, mamos arba Ravio žvilgsnį, stebintį mane, kol jie pagaliau priprato prie tokio vaizdo.

Mano krikštijimas buvo kiek nerangus. Mama gražiai prisitaikė, tėvas atrodė suakmenėjęs, o Ravis, laimei, nedalyvavo dėl kriketo varžybų, bet tai nesutrukdė jam plačiai komentuoti šį įvykį. Vanduo nuvarvėjo man veidu ir kaklu, ir nors jo buvo tik taurė, bet atgaivino lyg musoninė liūtis. 29 skyrius

Kodėl žmonės kraustosi? Kas juos verčia atsiplėšti ir palikti viską, kas gerai žinoma, ir ieškoti didžiosios nežinomybės už horizonto? Kam kopti į tą formalumų Everestą, kai nuo šito jautiesi lyg išmaldos prašytojas? Kam brautis į tas svetimšalystės džiungles, kur visa nauja — keista ir sudėtinga?

Atsakymas toks pats visame pasaulyje: žmonės kraustosi tikėdamiesi geresnio gyvenimo.

Aštuntojo dešimtmečio vidurys buvo didelių neramumų metas Indijoje. Tai supratau iš gilių raukšlių, atsirandančių tėvo kaktoje jam skaitant laikraščius. Arba iš pokalbių nuotrupų, kurių nugirsdavau besišnekant mamai, Mamadžiui ir kitiems tarpusavy. Nebuvo taip, kad nesuprasčiau, apie ką jie kalba — tiesiog manęs tai nedomino. Orangutangas vis taip pat, kaip visada, troško čiapačio; beždžionės niekad neklausinėjo naujienų iš Delio; raganosiai su ožkomis toliau sau ramiai gyveno; paukščiai čiulbėjo; debesys nešė lietų; saulė buvo karšta; žemė kvėpavo; buvo Dievas — mano pasaulyje Pavojaus nebuvo.

Ponia Gandi galiausiai pribaigė tėvą. 1976-ųjų vasarį Delis nuvertė Tamil Nadu vyriausybę. Tai buvo iškalbingiausia ponios Gandi kritika. Perversmas buvo dailiai priverstinis: pirmojo ministro Karunanidžio kabinetas tyliai išnyko atsistatydindamas arba beareštuojamas namuose — ir ką gi reiškia vienos vietinės valdžios žlugimas, kai visos šalies Konstitucija šiuos pastaruosius aštuonis mėnesius buvo sustabdyta? Bet tėvui tai buvo paskutinis lašas iš diktatoriško ponios Gandi tautos perversmo. Kupranugariui zoologijos sode buvo nesvarbu, bet tėvui tas šapas sulaužė sprandą.

Jis šaukė:

— Greitai ji ateis pas mus į zoologijos sodą ir pasakys, kad jos kalėjimai jau pilni, ir jai reikia daugiau vietos. Ar negalėtume Desajaus įkišti pas liūtus?

Morardžis Desajus buvo opozicijos politikas. Tikrai ne ponios Gandi draugas. Man liūdna nuo to nuolatinio tėvo jaudinimosi.