Янн Мартел - Pi gyvenimas

Trejetas pritariamai sumurmėjo ir pažvelgė dangun, taip pat ir tėvas, iš kur, visų jų manymu, turėjo nusileisti sprendimas. Mama pažvelgė į mane.

Tyla sunkiai prislėgė man pečius.

— Hmmm, Pisinai, — bakstelėjo man mama. — Ką manai šiuo klausimu?

— Bapu Gandis sakė: „Visos religijos teisingos“. Aš tik noriu mylėti Dievą, — leptelėjau ir nudelbiau akis, visas išraudęs.

Mano sutrikimas pasirodė užkrečiamas. Niekas nieko nepasakė. Taip jau atsitiko, kad buvom netoli Gandžio statulos esplanadoje. Mahatma ėjo su lazdele rankoje, išdykėliška šypsena lūpose, kibirkštėle akyse. Įsivaizduoju, kad jis girdėjo mūsų pokalbį, bet kad dar didesnį dėmesį jis skyrė mano širdžiai. Tėvas atsikosėjo ir pusbalsiu pasakė:

— Manau, būtent tai visi ir stengiamės daryti — mylėti Dievą.

Man pasirodė labai juokinga, kad jis taip sako, jis, kuris nebuvo su rimtais ketinimais įžengęs šventyklon per visą tą laiką, kiek sugebu prisiminti. Bet, atrodo, tai suveikė. Negali peikti berniuko, kad jis nori mylėti Dievą. Trys išmintingieji vyrai išsiskirstė su priverstinėmis sustingusiomis šypsenomis veide.

Tėvas sekundę žiūrėjo į mane, lyg norėdamas kalbėti, bet apsigalvojo; pasiūlė: „Gal kam ledų?“ ir pasuko prie artimiausio ledų pardavėjo dar mums neatsakius. Mama kiek ilgiau žvelgė į mane ir švelniai, ir suglumusi.

Taip pirmąsyk susidūriau su religijų debatų. Tėvas nupirko tris ledų su vafliais. Mes suvalgėme juos neįprastai tyliai, tęsdami sekmadieninį pasivaikščiojimą. 24 skyrius

Raviui tai buvo nuostabi proga, kai tik sužinojo.

— Tai ką, Svami Jėzau, ar šiemet eisi į hadžą18? — pasakė jis, sudėdamas delnus priešais veidą pagarbos namaskaru. — Ar šaukia Meka? — jis persižegnojo. — O gal į Romą, kad būtum karūnuotas kaip paskesnysis popiežius Pijus? — jis ore nubrėžė graikišką raidę, kad būtų aiškiau, iš ko tyčiojasi. — Ar dar radai laiko, kad tau apipjaustytų pimpalo galą ir pasidarytum žydas? Jei toliau eisi tokiu greičiu: į šventyklą ketvirtadienį, į mečetę penktadienį, sinagogą šeštadienį ir bažnyčią sekmadienį — tai tau bereiks atsiversti dar į tris religijas, ir galėsi švęsti visą likusį savo gyvenimą.

Ir taip toliau ta pačia dvasia. 25 skyrius

Ir tai dar nebuvo pabaiga. Visuomet atsiras tokių, kurie imasi ginti Dievą, lyg Didžioji Tikrovė, atraminis egzistencijos rėmas būtų kažkas silpna ir bejėgiška. Šie žmonės praeis pro raupsuotą našlę, maldaujančią kelių pesų, praeis pro skarmaluotus vaikus, gyvenančius gatvėje, ir pamanys: „Viskas kaip paprastai.“ Bet jei tik jie pajus nepagarbą Dievui, tai jau bus visai kitaip. Jų veidas išraus, krūtinė galingai subanguos, jie prapliups piktais žodžiais. Jų pasipiktinimo laipsnis — stulbinantis. Jų ryžtas — šiurpinantis.

Šie žmonės nesugeba įsisąmoninti, kad Dievą reikia ginti vidujai, o ne išoriškai. Savo pyktį jie turėtų nukreipti į save. Nes atviras blogis — tai tik blogis iš vidaus, išleistas laukan. Pagrindinis gėrio kovos laukas — ne atvira publikos arena, bet mažutė proskyna kiekvieno širdyje. Tuo tarpu našlių ir benamių vaikų dalia labai sunki, ir juos, o ne Dievą, turėtų šokt ginti teisuoliai.

Sykį mulkis išvijo mane iš Didžiosios Mečetės. Kai nuėjau į bažnyčią, kunigas taip į mane pažiūrėjo, kad tikrai nepajutau Kristaus ramybės. Brahmanas kartais pavarydavo mane nuo daršano. Mano religiniai žygiai būdavo pranešami tėvams pritildytu primygtiniu tonu, lyg būtų atskleista išdavystė.

Lyg nuo šio proto ribotumo būtų kas gera Dievui.

Man religija — mūsų kilnumo, o ne nuodėmingumo pabrėžimas.

Lioviausi lankyti mišias Nekaltojo Prasidėjimo Karalienėje ir geriau ėjau į Angelų Karalienę. Daugiau nebeužsibūdavau po penktadienio pamaldų savo brolijoje. Į šventyklą eidavau per spūstį, kai brahmanai būdavo pernelyg užsiėmę, kad atsistotų tarp Dievo ir manęs. 26 skyrius

Praėjus kelioms dienoms po susitikimo esplanadoje sukaupiau visą savo drąsą ir užėjau pas tėvą į kontorą.

— Tėve?

— Taip, Pisinai.

— Norėčiau apsikrikštyti ir dar man reikia kilimėlio maldoms.

Mano žodžiai prasimušė lėtai. Po kelių sekundžių jis pakėlė akis nuo savo popierių:

— Ką? Ko?

— Norėčiau melstis lauke neišsitepdamas kelnių. Ir lankau krikščionių bažnyčią, o neturiu tikrojo Kristaus krikšto.

— Kam tau melstis lauke? Tiesą sakant, kam tau išvis melstis?

— Todėl, kad myliu Dievą.

— Aha, — rodos, jį nustebino mano atsakymas, kone sutrikdė. Stojo pauzė. Pamaniau, kad jis vėl pasiūlys ledų. — Na, Mažoji seminarija krikščioniška tik iš pavadinimo. Ten daug berniukų hinduistų, kurie nėra krikščionys. Tave lygiai taip pat gerai išmokys ir nekrikštytą. Melstis Alachui — juk irgi jokio skirtumo.

— Bet aš noriu melstis Alachui. Aš noriu būti krikščionis.

— Negali būti ir tas, ir tas. Turi būti arba vienas, arba kitas.

— Kodėl negaliu būti abu iš karto?

— Tai atskiros religijos! Jos neturi nieko bendra.

— Jos ne taip kalba! Abi jos teigia, kad Abraomas — jų. Musulmonai sako, kad hebrajų ir krikščionių Dievas — tas pats Dievas, kaip ir musulmonų. Jie pripažįsta, kad Dovydas, Mozė ir Jėzus — pranašai.

— Ir kas mums iš to, Pisinai? Mes esame indai!

— Šimtmečiais Indijoje buvo krikščionių ir musulmonų! Kai kas sako, kad Jėzus palaidotas Kašmyre.

Jis nieko nepasakė, tik žiūrėjo į mane suraukęs antakius. Staiga prigriebė reikalai.

— Pasikalbėk apie tai su mama.

Ji skaitė.

— Mama?

— Taip, mielasis.

— Norėčiau apsikrikštyti ir dar man reikia kilimėlio maldoms.

— Pasikalbėk apie tai su tėvu.

— Pakalbėjau. Jis sakė pakalbėti apie tai su tavim.

— Tikrai? — ji padėjo knygą. Metė žvilgsnį į zoologijos sodą. Tuo momentu, esu tikras, tėvas pajuto šalto oro dvelktelėjimą į sprandą. Ji pasisuko į knygų lentyną. — Turiu čia knygą, kuri tau patiks, — ji jau ištiesė ranką, siekdama knygos. Tai buvo Robertas Lujis Styvensonas. Tokia paprastai būdavo jos taktika.

— Aš jau tai skaičiau, mama. Tris kartus.

— Oi, — jos ranka pasislinko kairėn.

— Taip pat ir Konaną Doilį, — pasakiau.

Jos ranka pasviro į dešinę:

— R. K. Narajaną? Juk negalėjai perskaityti viso Narajano.

— Man tie dalykai svarbūs, mama.

— „Robinzonas Kruzas“!

— Mama!

— Oi tu, Pisinai! — pasakė ji. Ji vėl įsitaisė kėdėje, su išraiška „mažiausio pasipriešinimo keliu“, ir tai reiškė, kad turiu kietai ir kuo tiksliau kirsti per pačius tinkamiausius taškus. Ji pataisė pagalvėlę: — Mums su tėvu tavo religinis įkarštis atrodo šiek tiek paslaptingas.

— Tai ir yra Paslaptis.

— Hmmm. Ne tai turėjau galvoje. Paklausyk, mielasis, jei ruošiesi būti religingas, tai turi būti arba hinduistas, arba krikščionis, arba musulmonas. Juk girdėjai, ką jie sakė esplanadoje.

— Nesuprantu, kodėl negalėčiau būti visais trim. Mamadžis turi du pasus. Jis indas ir prancūzas. Kodėl negalėčiau būti hinduistas, krikščionis ir musulmonas?

— Tai kas kita. Prancūzija ir Indija — Žemės tautos.

— O kiek tautų danguje?

Sekundę ji susimąstė:

— Viena. Tai esmė. Viena tauta, vienas pasas.

— Danguje viena tauta?

— Taip. Arba nė vienos. Juk žinai, yra ir tokia galimybė. Tai baisiai senamadiški dalykai, apie ką tu kalbi.

— Jei danguje tik viena tauta, ar neturėtų jai tikti visi pasai?