Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tačiau religija — daugiau nei apeigos ir ritualai. Apeigos ir ritualai turi prasmę. Čia aš irgi hinduistas. Visata man suprantama hinduisto akimis. Yra Brahma, pasaulio siela, laikomasis rėmas, ant kurio audžiamas, apmetamas ir ataudžiamas būties audeklas su visais savo puošiamaisiais erdvės ir laiko elementais. Yra Brahma nirguna, be savybių, už supratimo ribų, viršijantis apibrėžimų, traktavimo galimybes; savo varganais žodžiais siuvame jam apdarą — Vienintelis, Tiesa, Vienybė, Absoliutas, Pirminė Tikrovė, Būties Pagrindas — ir bandome pritaikyti, bet Brahma nirguna visuomet suplėšo siūles. Liekam be žado. Tačiau yra ir Brahma saguna, turintis savybių, kur apdaras tinka. Dabar jau vadiname jį Šyva, Krišna, Šakti, Ganeša; galime jį tam tikra prasme apibrėžti; sugebame įžvelgti tam tikrus bruožus — mylimus, maloningus, bauginančius — ir jaučiame švelnią ryšių trauką. Brahma saguna — Brahmos manifestas ribotiems mūsų pojūčiams, — tai Brahma, išreikštas ne tik dievais, bet ir žmonėmis, gyvūnais, medžiais, žemės saujoje, nes visa turi dieviškumo pėdsakų. Gyvenimo tiesa ta, kad Brahma nesiskiria nuo atmano, dvasinės jėgos mumyse, kurią galima pavadinti siela. Atskira siela susisiekia su pasaulio siela kaip šulinys, pasiekiantis požeminį vandenį. Tai, kas palaiko visatą, nepasiekiamą minties ir kalbos, ir tai, kas glūdi mūsų esmėje ir veržiasi pasireikšti, yra tolygu ir viena. Baigtumas begalybėje, begalybė baigtume. Jei paklaustumėte manęs, kaip tiksliai susiję Brahma ir atmanas, atsakyčiau: taip pat, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia — tai paslaptis. Bet viena aišku: atmanas siekia suvokti Brahmą, susijungti su Absoliutu ir šiame gyvenime keliauja kaip piligrimas, gimdamas ir mirdamas, vėl gimdamas ir vėl mirdamas, ir vėl, ir vėl, ir vėl, kol išmoksta nusimesti dangalus, kalinančius jį čia, žemai. Į laisvę daug kelių, tačiau palei kelią visur tas pats pylimas — tai karma, kur kiekvieno mūsų laisvės sąskaiton pridedama arba atimama — žiūrint, ką darome.

Štai toks, šventai ir trumpai, yra hinduizmas, ir visą gyvenimą aš buvau hinduistas. Naudodamasis jo sąvokomis, matau savo vietą visatoje.

Tačiau neturėtume į tai įsikabinti ir nepaleisti! Teprasmenga fundamentalistai ir literalistai! Atminty iškyla pasakojimas apie Viešpatį Krišną, kai jis ganė karves. Kas naktį jis kviečia melžėjas pašokti su juo miške. Jos ateina ir šoka. Naktis tamsi, laužas jų rato vidury ūžia ir traška, muzikos ritmas vis greitėja — merginos vis šoka ir šoka su savo mielu valdovu, kurio pasidarė taip gausu, jog jis gali būti visų ir kiekvienos merginos rankose. Tačiau tą akimirksnį, kai merginos pasijunta savininkėmis, tuo momentu, kai kiekviena įsivaizduoja, jog Krišna — tik jos, jis pranyksta. Todėl Dievo negalima pavydėti.

Čia, Toronte, pažįstu moterį, kuri mano širdžiai labai brangi. Ji mane globojo, buvo antroji mama. Vadinu ją Tetadži, ir jai tai patinka. Ji kvebekietė. Nors jau trisdešimt metų gyvena Toronte, retkarčiais jos prancūziškas mąstymas paslysta gaudydamas angliškus garsus. Todėl, kai ji pirmąsyk išgirdo „Hare Krišna“, gerai nenugirdo. Jai pasigirdo „hierles kristians“ — „pliki krikščionys“ — ir tokie paliko jai ilgiems metams. Kai ją pataisiau, pasakiau, jog ji ne taip jau ir suklydusi: hinduistai savo pajėgumu mylėti iš tiesų yra beplaukiai krikščionys, kaip ir musulmonai, visame kame matantys Dievą, — tai barzdoti hinduistai, o krikščionys savo pamaldumu Dievui — skrybėlėti musulmonai10. 17 skyrius

Pirmoji nuostaba būna stipriausia, kitos tik įsilieja į pirmosios padarytą įspūdį. Esu dėkingas hinduizmui už originalų savo religinės vaizduotės kraštovaizdį, tuos miestus ir upes, kovos laukus ir miškus, šventus kalnus ir gilias jūras, kur vienas šalia kito sukasi dievai, šventieji, piktadariai ir paprasti žmonės ir taip tarpusavy besiplakdami išsiaiškina, kas mes ir kodėl. Šioje Hindu žemėje pirmąsyk išgirdau apie milžinišką, kosminę mylinčio gerumo galybę. Kalbėjo Viešpats Krišna. Išgirdau jį ir pasekiau juo. Ir savo išmintim bei tobula meile Viešpats Krišna suvedė mane su vienu žmogum.

Buvau keturiolikmetis — ir šventėmis patenkintas hinduistas — kai sutikau Jėzų Kristų.

Ne taip dažnai tėvas atsitraukdavo nuo zoologijos sodo, bet sykį taip padarė, ir mes nukakome į Munarą, tiesiog per Keralą. Munaras — maža valstybinė gyvenvietė, apsupta kelių aukščiausių pasaulyje arbatos plantacijų. Buvo gegužės pradžia, ir liūčių sezonas dar nebuvo prasidėjęs. Tamil Nadu lygumose buvo žvėriškai karšta. Munarą pasiekėme po vingiuoto penkių valandų kelio automobiliu iš Madurajaus. Vėsuma buvo tokia maloni, lyg įsidėjus mėtų į burną. Paturistavome. Aplankėme Tata arbatos gamyklą. Smagiai pasiplaukiojome valtimi po ežerą. Padarėm ekskursiją į veislininkystės centrą. Pašėrėme druska kelis Nilgirio tarus — tai tokie laukiniai ožiai — nacionaliniame parke. „Turime kelis savo žvėryne. Jums reikėtų atvažiuoti į Pondičerį“, — pasakė tėvas keliems šveicarų turistams. Ravis ir aš ėjome pasivaikščioti į arbatos plantacijas šalia miesto. Tik taip ir tegalėjom paįvairinti savo letargą. Vėlyvą popietę tėvas su mama susėsdavo mūsų patogaus viešbučio arbatos kambaryje lyg du katinai, besišildantys saulutėje ant palangės. Mama skaitydavo, o tėvas plepėdavo su pažįstamais svečiais.

Munare yra trys kalvos. Jų nepalyginsi su aukštosiomis kalvomis — gali net sakyti, — kalnais, kurie supa miestą, tačiau jau pirmąjį rytą, per mūsų pusryčius pastebėjau, kad visi jie išsiskiria tuo pačiu dalyku: ant kiekvieno stovi Dievo namai. Ant kalvos dešinėje, per upę nuo viešbučio, aukštai pašlaitėje buvo hinduistų šventykla; vidurinioji kalva kiek toliau laikė mečetę, o kairiąją kalvą karūnavo krikščionių bažnyčia.

Ketvirtąją mūsų išvykos į Munarą dieną, popietei artėjant į pabaigą, stovėjau ant kalvos kairėje. Nors ir lankiau formaliai krikščionišką mokyklą, dar niekada nebuvau buvęs bažnyčioje — nebuvau tokiam žygiui nusiteikęs ir dabar. Mažai težinojau apie tą religiją. Ji garsėjo keletu dievų ir didžiu smurtu. Bet ir geromis mokyklomis. Vaikščiojau aplink bažnyčią. Tas pastatas atkakliai slėpė, kas dedasi viduje, storomis neišraiškingomis sienomis, blyškiai melsvomis ir aukštomis, ir siaurais langais, per kuriuos neįmanoma buvo pažvelgti vidun. Tvirtovė.

Priartėjau prie klebonijos. Durys buvo atviros. Pasislėpiau už kampo, kad galėčiau stebėti sceną. Į kairę nuo durų buvo lentelė su žodžiais „Parapijos klebonas“ ir „Klebono padėjėjas“. Prie kiekvieno buvo po nuorodėlę. Ir klebonas, ir jo padėjėjas buvo viduje, kaip mane informavo lentelė auksinėmis aiškiai matomomis raidėmis. Vienas iš kunigų dirbo savo kontoroje, atsukęs nugarą į langus nišoje, o kitas sėdėjo ant suolo prie apvalaus stalo dideliame vestibiulyje, aiškiai pritaikytame lankytojams priimti. Jis sėdėjo atsisukęs į duris ir į langus, su knyga rankose, Biblija, pamaniau. Truputį paskaitė, pažvelgė aukštyn, vėl paskaitė ir vėl pažvelgė. Ir visa tai ramiai, tačiau budriai ir santūriai. Po kelių minučių jis užvertė knygą ir atidėjo į šalį. Suglaudė rankas ant stalo ir sėdėjo sau, romia išraiška, be lūkesčių ir be nuolankumo.

Vestibiulio sienos buvo švarios ir baltos, stalas ir suolai — tamsaus medžio, o kunigas apsirengęs balta sutana — visa buvo tvarkinga, dailu ir paprasta. Mane užplūdo ramybė. Bet labiau nei aplinka mane sulaikė intuityvus supratimas, kad jis čia — atviras, kantrus — buvo tam, kad bet kas, kad ir kas būtų, panorėjęs galėtų su juo pasikalbėti: apie sielos problemą, sunkumą širdyje, sąžinės tamsumą — jis išklausytų su meile. Tai buvo žmogus, kurio profesija — meilė, ir jis, kaip tik sugebės, paguos ir patars.