Янн Мартел - Pi gyvenimas

Babu atrakino, atidarė, įėjo, uždarė ir užrakino narvą šalia tigro narvo. Dvejetą skyrė virbai ir pakeliamosios durys. Mahiša tučtuojau šoko prie skiriamųjų grotų, daužydamas jas letena. Prie urzgimo dabar prisidėjo sprogus, sulaikomas viauksėjimas . Babu padėjo ožį ant grindų; šio šonai smarkiai kilnojosi, iš burnos karojo liežuvis, o akys sukiojosi lyg kukuliai. Jis atrišo ožiui kojas. Šis pašoko. Babu išėjo iš narvo taip pat atsargiai, kaip buvo įėjęs. Narve buvo dvejos grindys: vienas aukštas buvo sulig mumis, o kitas — gale, beveik trim pėdom aukščiau, vedantis laukan, į salą. Ožys užsikabarojo ant to antrojo aukšto. Mahiša, jau nebesidomėdamas Babu, lygiagrečiai judėjo savo narve — grakščiai ir lengvai. Jis pritūpė ir nurimo, vien lėtai judinama uodega rodė įtampą.

Babu palipo prie pakeliamųjų durų tarp narvų ir ėmė traukti jas, kad atidarytų. Nujausdamas malonumą, Mahiša nutilo. Tą akimirką girdėjau du dalykus: nuožmiai žiūrintį tėvą sakant: „Niekada neužmirškite šitos pamokos“ ir bliaunant ožį. Jis turbūt bliovė visą laiką, tik mes negirdėjome.

Jaučiau, kaip mamos ranka spaudžia man besidaužančią širdį.

Durys priešinosi čaižiai cypdamos. Mahiša netilpo savam kailyje — atrodė, jis išsiverš pro virbus. Jis, rodės, svyruoja, ar likti kur buvus, kur auka arčiausiai, bet aiškiai nepasiekiama, ar pereiti į apatinį aukštą, toliau, bet ten, kur durys. Jis pakilo ir vėl ėmė niurnėti.

Ožys puolė šokinėti. Iššokdavo stulbinamai aukštai. Nė neįsivaizdavau, kad ožys gali taip aukštai pašokti. Bet narvas baigėsi aukšta ir lygia cemento siena.

Staiga netikėtai lengvai durys atsidarė. Vėl stojo tyla, drumsčiama tik bliovimo ir ožio kanopėlių kaukšėjimo į grindis.

Iš vieno narvo į kitą perėjo juodai oranžinis šuoras.

Paprastai didžiosioms katėms kartą per savaitę neduodavo ėsti, kad būtų panašiau į laukines sąlygas. Vėliau išsiaiškinome, kad tėvas buvo įsakęs nešerti Mahišos tris dienas.

Nežinau, ar pamačiau kraują prieš nusigręždamas mamai į rankas, ar tik vėliau nutepliojau jį savo atmintyje didžiuliu teptuku. Tačiau viską girdėjau. To pakako manyje gyvuojančiam vegetarui mirtinai išgąsdinti. Mama išgrūdo mus lauk. Mums kilo isterija. Ji įsiuto.

— Kaip tu galėjai, Santošai! Jie juk vaikai! Išgąsdinai juos visam gyvenimui.

Jos balsas skambėjo karštai ir virpėjo. Mačiau ašaras jos akyse. Pasijutau geriau.

— Gitą, mano paukšteli, juk tai jų labui. O ką, jei Pisinas kurią dieną būtų įkišęs ranką pro virbus į narvą, kad pačiupinėtų žavų oranžinį kailį? Geriau ožys negu jis, ar ne?

Jo balsas buvo tylus, beveik šnabždesys. Jis lyg atgailavo. Jis niekad mums girdint nevadino jos „savo paukšteliu“.

Susigrūdome aplink ją. Jis irgi prisitraukė prie mūsų. Bet pamoka dar nebuvo baigta, nors po to tapo švelnesnė.

Tėvas nuvedė mus pas liūtus ir leopardus.

— Sykį Australijoj buvo pamišėlis, turėjęs juodą karatė diržą. Jis norėjo išmėginti savo jėgas su liūtais. Ir pralaimėjo. Žiauriai. Ryte prižiūrėtojai rado tik pusę jo kūno.

— Taip, tėve.

Himalajų lokiai.

— Vienas kirtis šių meilių padarų letena — ir jūsų žarnos paleistos ir išdrabstytos ant žemės.

— Taip, tėve.

Begemotai.

— Tomis švelniomis, glebiomis savo burnytėmis jie sumals jūsų kūną į kruviną košę. Sausumoj jie jus aplenktų.

— Taip, tėve.

Hienos.

— Stipriausi žabtai gamtoje. Nemanykit, kad jos baikščios ar kad ėda tik dvėselieną. Nei taip, nei taip! Jos pradės jus graužti dar jums gyviems esant.

— Taip, tėve.

Orangutangai.

— Stiprūs kaip dešimt vyrų. Sulaužytų jums kaulus nelyginant šapelius. Žinau, kai kurie jų buvo kambariniai ir žaisdavote su jais, kol jie buvo maži. Bet dabar jie suaugę, laukiniai ir nenuspėjami.

— Taip, tėve.

Strutis.

— Atrodytų, priplaukęs ir kvailas, ar ne? Paklausykit: vienas iš pavojingiausių gyvūnų sode. Tik vienas spyris, ir sulaužys jums stuburą arba sutraiškys liemenį.

— Taip, tėve.

Dėmėtieji elniai.

— Tokie gražučiai, ar ne? Jei patinas pajus, kad reikia, užpuls jus ir suvarys jums tuos trumpus ragelius kaip durklus.

— Taip, tėve.

Arabų kupranugaris.

— Vienas seilėtas grybšnis, ir nebeturit mėsos gabalo.

— Taip, tėve.

Juodosios gulbės.

— Savo snapais jos sutraiškytų jums kaukoles. Sparnais sulaužytų rankas.

— Taip, tėve.

Smulkesnieji paukščiai.

— Jūsų pirštukus jie peržnybs snapais lyg sviestą.

— Taip, tėve.

Drambliai.

— Visų pavojingiausias žvėris. Daugiausiai prižiūrėtojų ir lankytojų už kitus zoologijos sodo gyvūnus užmušė būtent drambliai. Jaunas dramblys greičiausiai suplėšytų jus į gabalus ir sumindžiotų į blyną jūsų kūno dalis. Taip ir nutiko vienai vargšei paklydusiai sielai Europos zoologijos sode, kuri įsigavo į dramblių pastatą pro langą. Senesnis, kantresnis gyvulys prispaustų jus prie sienos arba atsisėstų ant jūsų. Skamba juokingai — bet pagalvokit apie tai!

— Taip, tėve.

— Dar yra gyvūnų, prie kurių nebuvom sustoję. Nemanykit, kad jie nepavojingi. Gyvas padaras ginsis, kad ir koks mažutis būtų.

Kiekvienas gyvūnas žiaurus ir pavojingas. Gal ir nepribaigs jūsų, bet tikrai sužeis. Įdrėks ir įkąs, o tada laukit sutinimo ir pūlingos infekcijos, aukštos temperatūros ir dešimt dienų ligoninėje.

— Taip, tėve.

Priėjome prie jūros kiaulyčių, kurios irgi, kaip Mahiša, tėvo įsakymu pabadavo, išvakarėse netekę vakarienės. Tėvas atrakino narvą. Iš kišenės jis ištraukė maišelį pašaro ir išpylė ant grindų.

— Matote šitas jūrų kiaulytes?

— Taip, tėve.

Padarėliai, iš silpnumo drebėdami, pašėlusiai krimto savo kukurūzų grūdus.

— Na... — jis pasilenkė ir pagriebė vieną iš jų. — Jos nepavojingos. Kitos jūrų kiaulytės akimirksniu išsilakstė.

Tėvas nusijuokė. Jis padavė man kvykiančią kiaulytę. Buvo sumanęs užbaigti linksmai.

Jūrų kiaulytė įsitempusi tupėjo man ant rankų. Ji buvo jauniklė. Priėjau prie narvo ir atsargiai nuleidau ją ant grindų. Toji nuskuodė prie savo mamos. Vienintelė priežastis, kodėl šios kiaulytės nebuvo pavojingos — iki kraujų nesikandžiojo ir nesidraskė — tai todėl, kad buvo praktiškai prijaukintos. Kitaip pačiupti laukinę jūrų kiaulytę plikomis rankomis būtų buvę tas pats, kaip griebti peilį už ašmenų.

Pamoka pasibaigė. Ravis ir aš subjurome ir nekalbėjom su tėvu visą savaitę. Mama taip pat jį ignoravo. Eidamas pro raganosių aptvarą vaizdavausi, kad jų galvos žemai nuleistos iš liūdesio, netekus vieno iš mielų kompanionų.

Bet ką padarysi, jei myli tėtę? Gyvenimas tęsiasi, ir nelieti tigrų. Išskyrus tik tai, kad apkaltinęs Ravį nekonkrečių nusikaltimu, kurio jis nė nebuvo padaręs, buvau geras lyg miręs. Paskesniais metais, kai jam užeidavo noras mane paterorizuoti, jis man šnabždėdavo:

— Tik palauk, kol liksim vieni. Tu — kitas ožys! 9 skyrius

Pripratinti gyvūnus prie žmogaus artumo — zoologijos sodo darbuotojo meno ir mokslo esmė. Pagrindinis tikslas — sumažinti gyvūno sprukimo atstumą, tai yra, mažiausią atstumą, per kurį gyvūnas stengiasi išlaikyti pastebėtą priešą. Flamingas gamtoje nekreips į jus dėmesio, jei laikysitės toliau nei už trijų šimtų jardų. Perženk tą ribą, ir jis įsitemps. Dar labiau priartėsi, ir sukelsi sprukimo reakciją, kuri nenuslops, kol paukštis atstatys tą trijų šimtų jardų ribą arba kol atsakys širdis ir plaučiai. Skirtingų gyvūnų skirtingi sprukimo atstumai, ir jie vis kitaip juos matuoja. Katės žiūri, elniai klauso, lokiai uodžia. Žirafos prisileis iki trisdešimties jardų nuo savęs, jei būsi automobilyje, tačiau pabėgs, jei priartėsi pėsčiomis per 150 jardų. Krabai smuikininkai išsilaksto, jei priartėji per dešimt jardų; staugūnai sukrunta ant šakų, kai atsiduri už dvidešimties, Afrikos buivolai sureaguoja ties septyniasdešimt penkiais.