Янн Мартел - Pi gyvenimas

Čia smegenys rungiasi su raumenimis. Cirko dresuotojo viršenybė iš esmės psichologinė. Nepažįstama aplinka, dresuotojas stačias, ramus elgesys, nesiblaškantis žvilgsnis, drąsus žingsnis pirmyn, keistas stūgsmas (pavyzdžiui, rimbo pliaukšėjimas ar švilpuko garsas) — tai tiek daug veiksnių, kurie pripildys gyvūno protą abejonių ir baimės, ir bus aišku, kur jo vieta — svarbiausias dalykas, kurį jis nori sužinoti. Patenkintas Antrasis atsitrauks ir pritūps, o Pirmasis galės atsigręžti į publiką ir sušukti: „Vaidinimas tęsiasi! O dabar, ponios ir ponai, per tikros liepsnos lankus...“ 14 skyrius

Įdomu pastebėti, kad liūtas, labiausiai pasiduodantis dresuotojo triukams, būryje yra žemiausio socialinio statuso, omega gyvūnas. Jis gali daugiausia išlošti iš artimų santykių su alfų alfa dresuotoju. Ir ne vien papildomų skanėstų. Artimas ryšys taip pat reiškia apsaugą nuo kitų būrio narių. Būtent šis paklusnus žvėris, publikai nesiskiriantis nuo kitų nei dydžiu, nei išoriniu nuožmumu, bus vaidinimo žvaigždė, o beta ir gama liūtus, vaidingiausius pavaldinius, dresuotojas palieka tupėti ant spalvingų būgnų ringo pakraštyje.

Tas pat galioja kitiems cirko gyvūnams, tai matoma ir zoologijos soduose. Būtent socialiai žemiausi gyvūnai energingiausiai ir išradingiausiai stengiasi susipažinti su savo prižiūrėtojais. Jie pasirodo jiems ištikimiausi, labiausiai trokštantys jų draugijos, keliantys mažiausiai pretenzijų ir sunkumų. Toks reiškinys pastebėtas stambiųjų kačių, bizonų, elnių, laukinių avių, beždžionių ir daugelio kitų gyvūnų elgesyje. Šis faktas plačiai žinomas. 15 skyrius

Jo namas — šventovė. Prieškambaryje kabo įrėmintas paveikslas — Ganeša dramblio galva. Jis sėdi atsisukęs veidu — rausvai nuspalvintas, dideliu pilvu , karūnuotas ir besišypsantis — trijose rankose laikydamas skirtingus daiktus , ketvirtosios delną ištiesęs laiminti ir sveikintis. Jis Viešpats , įveikiantis kliūtis , sėkmės dievas , išminties dievas mokymosi globėjas. Labai malonus. Mano lūpos ima pačios savaime šypsotis. Prie jo kojų — paslaugi žiurkė. Jo transporto priemonė. Nes kai viešpats Ganeša keliauja, jis joja ant žiurkės. Ant kitos sienos priešais paveikslą — paprastas medinis kryžius.

Svetainėje , ant stalo šalia sofos — nedidukas įrėmintas Mergelės Marijos iš Gvadelupės paveikslėlis su gėlėmis, byrančiomis iš jos praskleistos mantijos. Šalia jos — nuotrauka su juodai apdengta Kaaba, didžiausia islamo šventenybe , apsupta dešimties tūkstančių tikinčiųjų. Ant televizoriaus — žalvarinė Šyvos kaip Nataradžos statulėlė — kosminis šokio viešpats, valdantis visatos judėjimą ir laiko tėkmę. Jis šoka ant neišmanymo demono , keturios jo rankos lyg ištiestos choreografijos mostuos, viena koja ant demono nugaros, kita — iškelta į orą. Sakoma, kad kai Nataradža nuleis koją ., laikas sustos.

Virtuvėje — altorius. Tai įrengta indaujoje, kurios dureles jis pakeitė drožinėta arka. Arka iš dalies pridengia geltonos šviesos lemputę, kuri vakarais apšviečia altorių. Už altorėlio stovi du paveikslai: šone vėlgi Ganeša, o viduryje, didesniuose rėmuose, besišypsantis ir mėlynodis Krišna, pučiantis fleitą. Abiejų kaktos per stiklą pateptos raudonais ir geltonais milteliais. Variniame inde ant altoriaus — trys sidabriniai murti 7 , vaizdeliai. Jis man juos paaiškina, rodydamas pirštu: Lakšmė, Šakti, motina deivė Parvatės pavidalu, ir Krišna, šįkart kaip žaidžiantis kūdikis, ropojantis visomis keturiomis. Tarp deivių stovi akmeninis Šyvos joni linga, primenantis avokado pusę su kylančiu iš centro faliniu strampu — hinduistų simbolis, vaizduojantis visatos vyriškąją ir moteriškąją energijas. Iš vienos dubens pusės — ant pjedestalo įtaisyta kriauklytė, iš kitos — mažutis sidabro varpelis. Aplink barstosi ryžių grūdeliai ir vos pradėjusios vysti gėlės. Daugelis šitų daiktų patepti geltonai ir raudonai.

Ant žemesnės lentynos — įvairūs religiniai reikmenys: sklidina vandens taurė, varinis šaukštas, lempa su aliejuje susisukusia dagtimi, smilkalų lazdelės ir mažutės vazelės, pilnos raudonų ir geltonų miltelių, ryžių grūdų ir cukraus gabaliukų.

Valgomajame dar viena Mergelė Marija.

Viršuje, jo darbo kambaryje — žalvarinis Ganeša, sėdintis sukryžiuotom kojom šalia kompiuterio, ant sienos medinis — Nukryžiuotasis iš Brazilijos, o kampe — žalias maldų kilimėlis. Kristus išraiškingas — Jis kenčia. Maldų kilimėlis guli savo tuščioje erdvėje. Šalia jo, ant žemos knygų lentynos, audiniu uždengta knyga. Audinio centre — vienas arabiškas žodis , painiai įaustas keturių raidžių: viena „alif “, dvi „lam“ ir viena „ha“. Žodis „Dievas“ arabiškai.

Knyga ant stalo šalia lovos — Biblija. 16 skyrius

Mes visi gimę katalikais, argi ne: nežinioje, be religijos, kol kas nors mus supažindina su Dievu? Po šio susitikimo daugeliui mūsų tas reikalas ir baigiasi. Jei kas ir keičiasi, tai į mažėjimą, ne į daugėjimą; atrodo, kad daugelis žmonių begyvendami pameta Dievą. Man buvo kitaip. Šį klausimą iškėlė vyresnioji mamos sesuo, labiau tradicinių pažiūrų, kuri nusinešė mane į šventyklą, kai dar buvau visai mažas vaikutis. Tetulė Rohini apsidžiaugė pamačiusi savo naujagimį sūnėną ir sugalvojo taip pat pradžiuginti ir Motiną Deivę.

— Tai bus jo pirma simbolinė išvyka, — pasakė ji. — Tai samskara8!

Žinoma, simbolinė. Mes buvome Madurajuje; buvau ką tik iškeptas septynių valandų kelionės traukiniu veteranas. Nesvarbu. Ir taip išėjome į šį hinduistų pasažo ritualą: mama nešė mane, tetulė ją stūmė pirmyn. Sąmonė neatsimena šito pirmojo pasivaikščiojimo po šventyklą, bet šiek tiek smilkalų kvapo, šviesos ir šešėlių žaismo, liepsnos, spalvų versmės, vietos tvankumo ir paslapties, matyt, man užsiliko. Religinės egzaltacijos užuomazga, ne didesnė už garstyčios grūdelį, buvo pasėta manyje ir palikta dygti. Nuo tos dienos ji nesiliovė augusi.

Aš hinduistas — dėl skulptūrom papuoštų kūgių su raudonais kumkumo milteliais ir krepšių su geltonais ciberžolės gabaliukais, dėl gėlių ir skaldytų kokoso riešutų girliandų, dėl tilindžiuojančių varpelių, skelbiančių kieno nors atvykimą pas Dievą, dėl spiegiančio nadasvaramo9 cypimo ir būgnų mušimo, dėl basų pėdų šlepsenimo į akmenines grindis žemyn tamsiais koridoriais, perskrostais saulės spindulių, dėl smilkalų kvapo, dėl aračio lempų liepsnų, sukamų tamsoje, dėl saldžiai giedamų bhajanų, dėl dramblių, sustojusių ratu palaiminimui, dėl spalvingų muralų, pasakojančių spalvingas istorijas, dėl kaktų, kuriose įvairiausiais būdais pažymėtas tas pats žodis — tikėjimas. Tapau ištikimas šiems pojūčių įspūdžiams dar prieš suprasdamas, ką jie reiškia ir kam jų reikia. Man taip liepia mano širdis. Hinduistų šventykloje jaučiuosi esąs namie. Jaučiu Buvimą — ne asmeniškai, kaip paprastai jaučiame buvimą, bet kai ką daugiau. Širdis vis dar stabteli plakti, kai žvilgsniu sugaunu murti, Slypintįjį Dievą — vidinėje šventyklos švenčiausiojoje vietoje. Iš tikrųjų esu šventose kosminėse įsčiose, vietoje, kur visa gimsta, ir man didžiausia laimė stebėti jos gyvą centrą. Mano rankos savaime susiglaudžia garbinimo maldai. Alkstu prasado, tų cukrinių aukų Dievui, grįžtančių mums pašventintomis vaišėmis. Mano delnai siekia pajusti pašventintos ugnies karščio, o jos palaiminimą nešu akims ir kaktai.