Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Man reikėjo pagalbos, kad atrodyčiau madingai, nes niekas, nė vienas žmogus nebuvo pasakęs: „Lile, tu esi labai graži mergaitė“, tik vienintelė mis Dženings bažnyčioje, tačiau ji buvo pripažinta akla.

Apžiūrinėdavau savo atspindį ne tik veidrodyje, bet ir parduotuvių vitrinose, televizoriuje, kai jis būdavo išjungtas, ir bandydavau įsivaizduoti, kas man tiktų. Mano plaukai buvo juodi, kaip ir mamos, tačiau tikras varnų lizdas. Labai neramino, kad neturiu didesnio smakro. Vis galvodavau, kad užaugsiu tada, kai atsiras krūtys, tačiau nieko nebuvo. Mano akys buvo gražios, jas galėtum pavadinti Sofi Loren akimis. O ir berniukai, kurie nešiojo anties kuodo šukuosenas ir tepė jas Vitalis kremu bei marškinių kišenėlėse turėjo šukas, neatrodė man patrauklūs, jie manė, kad sunkiai verčiuosi.

Mano drabužių iškirptės būdavo visai palei kaklą ne todėl, kad negalėčiau rodyti šios savo kūno dalies. Tais laikais labai madingi buvo kašmyriniai komplektai — palaidinė ir megztukas — bei languoti, klostyti iki pusės šlaunų sijonai. Tačiau T.Rėjus pasakė, kad greičiau pragaras užšals, negu aš išeisiu iš namų taip apsirengusi. Gal aš norinti pasigauti vaiką kaip Bitsė Džonson, kurios sijonas vos dengė užpakalį? Dievas žino, iš kur jis sužinojo apie Bitsę, tačiau ji tikrai nešiojo trumputėlius sijonus ir tikrai laukėsi vaikelio. Tačiau visa tai buvo tik nelaimingas sutapimas.

Rozalina apie madą išmanė dar mažiau negu T.Rėjus. Tačiau orams atšalus, padėk man, Jėzau Kristau, ji privertė mane po sekmininkišku apdaru apsiauti ilgas kelnes ir taip eiti į mokyklą.

Mane labiausiai erzindavo mergaičių šnabždesiai, kurie nutildavo man einant pro šalį. Pradėjau krapštyti šašus nuo kūno, kai neliko nė vieno, kramčiau odeles aplink nagus, kol virtau kraujuojančia išgverėle. Labai išgyvenau dėl to, kaip atrodau ir kaip elgiuosi, pusę laiko praleidau vaidindama mergaitę, užuot iš tikrųjų ja buvusi.

Maniau, kad tikra išeitis būtų paskutinį pavasarį — šešias savaites kiekvieno penktadienio popietėmis — Moterų klube lankyti grožio mokyklą. Tačiau susidūriau su kliūtimi: aš neturėjau nei mamos, nei senelės, nei kokios nors varganos tetulės, kuri su balta rože būtų palydėjusi mane į uždarymo ceremoniją. Vestis Rozaliną neleido taisyklės. Prisimenu, tąkart taip verkiau, kad net privėmiau kriauklę.

— Tu visai graži, — kalbėjo Rozalina, valydama vėmalus nuo kriauklės dugno. — Ir tau nėra jokio reikalo eiti į kažkokią kvailą mokyklą, kad pagražėtum.

— Reikia, — prieštaravau. — Ten visko išmoko. Kaip vaikščioti ir sukiotis, kaip atsisėdus susidėti rankas, suglausti kulkšnis, kaip įlipti į automobilį, kaip pilstyti arbatą, kaip nusimauti pirštines...

Rozalina papūtė lūpas ir prunkštelėjo.

— Viešpatie Dieve, — sumurmėjo ji.

— Pamerkti gėles į vazą, kalbėtis su berniukais, pešioti antakius, skustis kojas, dažytis lūpas...

— O šveisti privemtą kriauklę? Ar ten moko, kaip elegantiškai šveisti kriauklę? — paklausė ji.

Kartais tiesiog jos nekęsdavau.

Kitą rytą (kai naktį prižadinau T.Rėjų) pabudusi išvydau Rozaliną, stovinčią mano kambario tarpduryje ir apžiūrinėjančią stiklainį su sumedžiota bite. Jos lūpa taip atvipusi, kad burnoje galėjau matyti mažą rausvą ryto žarą.

— Kam tau šitas stiklainis? — paklausė.

— Gaudau bites, kad parodyčiau T.Rėjui. Jis mano, kad aš jas išsigalvoju.

— O Viešpatie, suteik man stiprybės!

Ji prieangyje lukšteno Limos pupas, todėl jos plaukuose palei kaktą it perliukai blizgėjo prakaito lašeliai. Rozalina timptelėjo suknelės priekį įleisdama oro į savo užantį, didelį ir minkštą kaip sofos pagalvės.

Bitė nutūpė ant valstybės žemėlapio, kurį buvau prikabinusi ant sienos. Žiūrėjau, kaip 17-uoju greitkeliu ji keliauja per visą Pietų Karoliną. Prispaudžiau stiklainį prie sienos tarp Čarlstono ir Džordžtauno. Kai užsukau dangtelį, bitė supanikavo, ėmė blaškytis, daužytis į stiklainio sieneles, primindama man krušos kruopeles, kurios kartais atsimuša į langus.

Išpuošiau stiklainį kaip mokėjau: apkaišiau nukritusiais žiedeliais, dar pilnais žiedadulkių, dangtelyje nagais pribadžiau daugiau negu reikia skylučių, kad bitutės neuždustų, nes žinojau, kad žmonės yra užmaršūs.

Pakėliau stiklainį prie nosies.

— Pažiūrėk, kaip ji stengiasi, — pakviečiau Rozaliną.

Kai ji įžengė į kambarį, į mane plūstelėjo jos kvapas, tamsus ir aromatingas kaip uostomasis tabakas, kurį ji buvo užsikišusi už žando. Rozalina laikė mažą ąsotėlį su monetos dydžio kakliuku ir maža ąsele, pro kurią lindo tik vienas pirštas. Žiūrėjau, kaip ji prispaudžia ąsotėlį prie smakro, kaip jos lūpos prasiskleidžia it gėlės žiedlapiai, kaip į jį įlekia juoda seilių čiurkšlė.

Rozalina stebeilijosi į bitę ir papurtė galvą.

— Jeigu tau įgels, neik pas mane skųstis, — tarė man, — nes aš tikrai tavęs neguosiu.

Melas.

Aš vienintelė žinojau, kad po griežto būdo kiautu slypinti jos širdis švelnesnė už gėlės žiedą ir ji myli mane be jokios priežasties.

Iki aštuonerių metų šito nežinojau. Tą kartą ji man iš parduotuvės nupirko dažytą Velykų viščiuką. Radau jį, mėlynųjų vynuogių spalvos, virpantį aptvaro kampe, mažomis liūdnomis akutėmis, kurios dairėsi aplink ieškodamos motinos. Rozalina leido jį parsinešti namo, tiesiog į svetainę. Ant grindų jam išbarsčiau avižinių dribsnių dėžutę, o ji neištarė nė vieno žodžio.

Skystais, violetinės spalvos dryžuotais dribsniais viščiukas priteršė visą kambarį, manau, dažai prasiskverbė ir į jo trapų organizmą. Mes kaip tik buvom pradėjusios valyti, kai staiga įgriuvo T.Rėjus, grasindamas išvirti paukščiuką pietums ir sudeginti Rozaliną, kad ji tokia besmegenė. Purvinomis rankomis jis puolė gaudyti viščiuko, tačiau priešais išdygo Rozalina.

— Namuose yra daug blogesnių dalykų už vištašūdį, — pasakė ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. — Nedrįskite liesti šito viščiuko.

Jo batai visą kelią koridoriumi atsiprašomai girgždėjo „pasiduodu“. O aš pagalvojau: „Ji mane myli.“ Pirmą kartą į galvą man atėjo tokia keista mintis.

Rozalinos amžius buvo nenuspėjamas, kadangi ji neturėjo gimimo liudijimo. Ji man sakydavo, kad gimė 1909-aisiais ar 1919-aisiais. Tai priklausydavo nuo to, ar labai sena jausdavosi tą akimirką. Tačiau visai neabejodavo, kad gimė Maklelanvilyje, Pietų Karolinoje. Jos mama iš stumbražolių pynė krepšius ir pardavinėjo pakelėje.

— Taip kaip aš dabar pardavinėju persikus, — pasakiau jai.

— Tai ne tas pat, — atsakė ji. — Tu neturi septynių vaikų, kuriuos reikia išmaitinti.

— Tu turi šešis brolius ir seseris? — nustebau. Maniau, kad ji pasaulyje viena, kaip ir aš.

— Turėjau. O dabar nežinau, kur bent vienas yra.

Praėjus trejiems metams po vestuvių Rozalina išvarė savo vyrą už lėbavimą.

— Jeigu paukščiui įdėtum jo smegenis, tai skraidytų atbulas, — mėgdavo sakyti.

Dažnai svarstydavau, ką paukštis darytų, jeigu turėtų Rozalinos smegenis. Paskui nutariau, kad pusę laiko šiktų ant kieno nors galvos, o kitą pusę — plačiai išskėtęs sparnus vienišas tupėtų lizde.

Kartais fantazuodavau, kad ji — baltaodė, ištekėjusi už T.Rėjaus, ir yra tikroji mano mama. Kai kada svajonėse aš būdavau našlaitė negriukė, kurią ji rado kukurūzų lauke ir įsidukrino. Retkarčiais mes gyvendavome kur nors užsienyje, pavyzdžiui, Niujorke, ji mane įsidukrindavo ir mudvi abi galėdavome pasilikti savo tikrąją spalvą.