Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

— Aleliuja, Jėzau, — paskelbė Rozalina nuo savo suolelio. Viską pamiršusi.

Rozalina paliko ant viryklės pietus — savo įžymųjį troškintą viščiuką. Kroviau T.Rėjaus lėkštę ir vis mąsčiau, kaip čia užvedus kalbą apie tokį subtilų reikalą — savo gimtadienį. Visus mano gyvenimo metus T.Rėjus niekada nekreipė dėmesio į tokias smulkmenas, tačiau kiekvienais metais kaip kvailė vis tikėjausi, kad jau šiemet bus kitaip.

Savo gimtadienį švęsdavau tą pačią dieną, kaip ir šalis8. Todėl tai būdavo dar viena priežastis jį pamiršti. Vaikystėje galvojau, kad žmonės laido raketas ir petardas tik dėl manęs — valio, gimė Lilė! Paskui atsivėrė tikrovė, kaip visada.

Norėjau pasakyti T.Rėjui, kad visoms mergaitėms patinka sidabrinės apyrankės su karuliais, kad pernai buvau vienintelė mergaitė Silvano vidurinėje mokykloje, kuri jos neturėjo. Kad pietų pertraukos esmė yra stovėti kavinės eilėje ir žvanginti apyrankių karuliais, kad žmonės pastebėtų ant tavo rankos šį grožį.

— Taigi, — pradėjau kalbą ir pastūmiau jam lėkštę, — šį šeštadienį mano gimtadienis.

Žiūrėjau, kaip jis šakute tampo mėsą nuo kaulo.

— Pagalvojau, kad labai norėčiau vienos iš tų sidabrinių apyrankių, kurias parduoda mūsų parduotuvėje.

Namas sugirgždėjo. Už durų tyliai amtelėjo Snupė, o tada stojo tokia tyla, kad girdėjau, kaip T.Rėjus kramto maistą.

Jis suvalgė viščiuko krūtinėlę ir ėmėsi šlaunelės žiūrėdamas į mane savo sunkiu žvilgsniu.

Jau norėjau klausti: „Tai kaip apyrankė?“ — tačiau jo akyse išvydau įprastą atsakymą. Man pasidarė liūdna ir aišku, kad iš tikrųjų neturėsiu ką veikti su ta apyranke. Pagalvojau, kaip graudžiai šakutė braižo lėkštę, kaip mudu toli vienas nuo kito, lyg manęs nė nebūtų kambaryje.

Tą naktį gulėjau lovoje klausydamasi spragsinčių, zvimbčiojančių ir brazdančių stiklainyje bičių ir laukiau, kol bus pakankamai vėlu, kad galėčiau išslinkti į sodą ir išsikasti skardinę dėžutę, kurioje laikiau mamos daiktus. Troškau atsigulti sode ir pasinerti į juos.

Kai tamsa išstūmė mėnulį į dangaus vidurį, atsikėliau iš lovos, apsimoviau šortais, apsivilkau berankoviais marškinėliais ir tyliai praslinkau pro T.Rėjaus kambarį kaip čiuožėja ant ledo judindama rankas ir kojas. Nepastebėjau, kad koridoriaus viduryje guli jo batai. Kai pargriuvau, bildesys sudrebino orą, ir ramus T.Rėjaus šnopavimas pakeitė ritmą. Iš pradžių jis nutilo, tačiau tuojau pat vėl ėmė knarkti kaip trys paršeliai.

Nusėlinau laiptais, perėjau virtuvę. Kai naktis padvelkė man į veidą, širdyje nusijuokiau. Švietė puiki mėnulio pilnatis, kiekvieno daikto pakraščiai įgavo gintarinį atspalvį. Pakirdo cikados. Basomis bėgau per žolę.

Iki savo vietelės turėjau perbėgti aštuonias traktoriaus paliktas vėžes, paėjėti į priekį ir suskaičiuoti 32 medžius. Skardinė dėžutė buvo užkasta į minkštą žemę po medžiu, gana negiliai, kad galėčiau atkapstyti rankomis.

Kai nuo dangtelio nubraukiau žemes ir atidariau dėžutę, pirmiausia pamačiau boluojančias jos pirštinaites, paskui į vaškuotą popierių susuktą fotografiją, kaip ir buvau palikusi. O tada — keistasis medinis paveiksliukas su tamsiaveide Marija. Viską susirinkau, išsitiesiau tarp nukritusių persikų ir susikroviau turtą ant pilvo.

Pro medžių šakų raizginį pažvelgiau į dangų, mane apgaubė naktis, akimirkai peržengiau pažinimo ribas jausdama, kad dangus virto mano kūnu, o mėnulis — širdimi, plakančia tamsoje. Plykstelėjo žaibas, ne zigzagais, bet švelniais, auksiniais liežuviais per dangų. Atsisegiau marškinėlių sagas ir atlapojau juos, kad naktis nusileistų ant mano odos. Taip ir užmigau su mamos daiktais, drėgnas oras glostė mano krūtinę, o dangų raižė žaibai.

Mane pažadino garsas, tarytum kažkas brautųsi pro medžius. T.Rėjus! Atsisėdau panikuodama ir skubiai ėmiau segiotis marškinėlius. Girdėjau jo žingsnius, greitą ir sunkų šnopavimą. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau mamos pirštines ir du atvaizdus. Lioviausi segiotis, stvėriau juos, nesugraibydama negalėjau sugalvoti, ką daryti, kad tik paslėpčiau. Įmečiau skardinę dėžutę į duobelę, kuo toliau, kad niekas nepasiektų.

— Lileeee! — šaukė jis.

Mačiau, kaip pažemiu artinasi jo šešėlis.

Užsikišau pirštines ir nuotraukas už šortų juosmens ir drebančiais pirštais užsisegiau paskutines sagas.

Dar nespėjus susisegioti į mane plūstelėjo šviesa. Tai buvo jis: be marškinių, su žibintu rankose. Šviesos spindulys akino mane šokinėdamas zigzagais mano veidu.

— Su kuo čia buvai? — šaukė jis, nutaikęs šviesą į mano pusiau susegiotą palaidinę.

— S-su n-niekuo, — atsakiau. Susiriečiau ir apkabinau kelius išsigandusi to, ką jis galėjo pagalvoti. Negalėjau ilgai žiūrėti jam į veidą — jis buvo toks didelis ir toks ryškus, panašus į Dievo veidą.

T.Rėjus nukreipė šviesą į tamsą.

— Kas ten yra? — suriko.

— T.Rėjau, atsiprašau. Čia nieko nėra, tik aš.

— Kelkis, — suriaumojo jis.

Nusekiau paskui jį namo. T.Rėjaus kojos taip giliai smigo į dirvą, kad man pagailo juodos žemės. Jis neištarė nė žodžio, kol įėjome į virtuvę. Tada iš sandėliuko ištraukė Martos Vaits kruopų maišelį.

— Žinai, Lile, iš berniukų galima šito laukti — ir negali jų dėl to kaltinti, — tačiau iš tavęs tikėjausi daugiau. Elgiesi ne geriau už šliundrą.

Jis pribėrė ant pušinių grindų krūvelę kruopų, dydžio sulig skruzdėlynu.

— Ateik čia ir klaupkis.

Klūpėdavau ant kruopų nuo šešerių, tačiau iki šiol niekaip negalėjau priprasti prie to stiklo pudros jausmo po mano oda. Smulkiais žingsniukais lyg japonė tipenau prie krūvelės, atsiklaupiau ant grindų stengdamasi neverkti, tačiau skausmas jau veržėsi pro akis.

T.Rėjus sėdėjo krėsle ir kišeniniu peiliuku krapštėsi nagus. Kraipiausi nuo vieno kelio ant kito tikėdamasi sekundėlę ar dvi pailsėti, tačiau skausmas giliai smigo į mano odą. Prikandau lūpą ir jutau už juosmens užkištą medinį juodosios Marijos paveikslėlį. Jaučiau, kaip pirštinės ir vaškuotas popierius su mamos nuotrauka įsirėmė į skrandį. Atrodė, kad mama staiga atsidūrė ten, prie manęs, tarytum ji būtų prie mano odos prilipintas pleistras, padėsiantis man iškęsti visas jo niekšybes.

Kitą rytą pabudau vėlai. Vos tik nuleidusi kojas, patikrinau čiužinį — ten laikinai paslėpiau mamos daiktus, kol vėl galėsiu juos užkasti sode.

Patenkinta, kad jie ten saugiai guli, nuslinkau į virtuvę, kur radau Rozaliną, šluojančią kruopas.

Ant Sunbeam duonos gabalėlio užsitepiau sviesto. Rozalina keldama vėją smarkiai mojavo šluotą.

— Kas čia nutiko? — paklausė.

— Šiąnakt išėjau į sodą, o T.Rėjus mano, kad susitikinėju su kokiu nors berniuku.

— O ar susitikinėji?

— Ne, — išverčiau akis.

— Kiek laiko klūpojai ant šitų kruopų?

— Gal valandą, — gūžtelėjau pečiais.

Rozalina žvilgtelėjo į mano kelius ir liovėsi šlavusi; jie atrodė tarsi subraižyti smeigtuku, nusėti šimtais mažyčių raudonų taškelių, ant mano odos virstančių mėlynėmis.

— Vaike, pažiūrėk, kaip tu atrodai. Ką jis tau padarė! — ištarė ji.

Mano keliai per gyvenimą buvo šitaip kankinami, todėl ėmiau tai laikyti įprastu dalyku. Tai buvo kažkas pastovaus ir neišvengiama — kaip koks peršalimas. Tačiau Rozalinos veido išraiška staiga viską pakeitė: „Pažiūrėk, ką jis tau padarė.“

Kai T.Rėjus įžengė pro galines duris, aš kaip tik įdėmiai apžiūrinėjau savo kelius.