Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

— O, pažiūrėkite, kas teikėsi atsikelti! — Jis ištraukė duonos riekę man iš rankų ir numetė į Snupės dubenį. — Ar neįsižeisite, jeigu paprašysiu keliauti padirbėti į persikų pašiūrę? O gal manai esanti Dienos karalienė?

Gal skambės juokingai, bet iki tos dienos galvojau, kad T.Rėjus galbūt nors kiek mane myli. Galėčiau niekada nepamiršti tos akimirkos, kai bažnyčioje jis šypsojosi man giedant iš apverstos maldaknygės.

Dabar vėl žvelgiau jam į veidą. Jis buvo kupinas neapykantos ir pykčio.

— Kol gyveni po mano stogu, darysi viską, ką pasakysiu, — riktelėjo.

„Tada susirasiu kitą stogą“, — pagalvojau.

— Ar supratai, ką pasakiau? — paklausė jis.

— Taip, sere, supratau, — atsakiau. Tikrai supratau. Supratau, kad naujas stogas virš mano galvos padarys stebuklus.

Tą pačią popietę pagavau dar dvi bites. Gulėjau skersai lovos ant pilvo ir žiūrėjau, kaip jos zuja stiklainyje, vis ratu ir ratu, lyg ieškodamos išėjimo.

Tarpduryje pasirodė Rozalinos galva.

— Kaip jautiesi?

— Gerai.

— Aš jau išeinu. Pasakyk tėčiui, kad rytoj neateisiu, nes važiuosiu į miestą.

— Važiuosi į miestą? Ar gali pasiimti ir mane? — paklausiau.

— Ko tau ten?

— Rozalina, labai prašau.

— Tau reikės visą dieną vaikščioti.

— Nesvarbu.

— Beveik viskas bus uždaryta. Dirbs tik fejerverkų ir bakalėjos parduotuvės.

— Nesvarbu. Aš tik noriu per savo gimtadienį kur nors dingti iš šitų namų.

Rozalina, sukrypusi ant savo didelių kulkšnelių, atidžiai žiūrėjo į mane.

— Gerai. Bet turi atsiklausti tėčio. Rytą ateisiu čia.

Ir išnyko už durų. Šūktelėjau jai pavymui:

— O ko tau reikia mieste?

Rozalijos nugara akimirką sustingo. Kai atsisuko, veidas atrodė švelnus, tarsi tai būtų buvusi visai kita Rozalina. Jos ranka paniro į kišenę, o pirštai krutėjo lyg kažko ieškodami. Suradę ištraukė popieriaus lapelį. Rozalina atsisėdo ant lovos šalia manęs. Patryniau savo kelius, kol ji sterblėje išlygino popierėlį.

Jos vardas — Rozalina Deizė — mažiausiai dvidešimt penkis kartus buvo užrašytas ant lapelio didelėmis, tvarkingai pakrypusiomis raidėmis, kaip rašo pradinukai.

— Čia — mano pratybų lapelis, — tarė ji. — Liepos ketvirtąją juodųjų bažnyčioje vyks rinkėjų susitikimas. Eisiu užsiregistruoti, kad galėčiau balsuoti.

Negeras jausmas suspaudė man skrandį. Vakar vakare per televiziją pranešė, kad Misisipėje už registravimąsi balsuoti buvo nužudytas vyras. Aš pati nugirdau, kaip vienas iš diakonų, misteris Busėjus, sakė T.Rėjui: „Nesijaudinkite, juos privers tvarkingu kursyvu parašyti savo vardus ir neduos kortelės, jeigu jie pamirš tokius svarbius dalykus, kaip uždėti tašką ant „i“ arba parašyti ilgąją „y“ su kilpele.“

Atidžiai apžiūrėjau Rozalinos „R“ išraitymus.

— Ar T.Rėjus žino, ką ruošiesi daryti?

— T.Rėjus, — atsakė ji, — T.Rėjus nieko nežino.

Saulei leidžiantis jis parsirado namo, nuo darbo visas permirkęs prakaitu. Pasitikau jį virtuvės tarpduryje sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

— Norėčiau rytoj su Rozalina eiti į miestą. Man reikia nusipirkti higienos priemonių.

T.Rėjus be žodžių sutiko: jis moterų lytinio brendimo nekentė labiau už viską.

Tą naktį žiūrėjau į bičių stiklainį savo spintoje. Vargšai vabzdžiai vos judėjo dugne, greičiausiai ilgėdamiesi skrydžio. Tada prisiminiau, kaip jos išlindo iš sienos plyšių ir džiaugsmingai skraidė. Prisiminiau, kaip mama geriau barstydavo sausainių ir zefyrų trupinius, kad tarakonai išeitų iš namų ir kad nereikėtų jų mindžioti. Suabejojau, ar ji būtų leidusi laikyti bites stiklainyje. Atsukau dangtelį ir padėjau jį šalia.

— Skriskite, — pasakiau.

Tačiau bitės liko — kaip lėktuvai ant pakilimo tako, laukdami leidimo išskristi. Jos ropinėjo indelyje gležnomis kojytėmis, tarsi visas pasaulis būtų virtęs tuo stiklainiu. Pabarbenau į stiklą, paverčiau jį ant šono, tačiau tos beprotės bitės nesiruošė iš ten kraustytis.

Kitą rytą, kai pasirodė Rozalina, bitės tebebuvo ten pat. Ji atėjo nešina angeliškai baltu tortu su keturiolika žvakučių.

— Prašom. Smagaus gimtadienio, — tarė ji.

Mudvi susėdome ir užsigerdamos pienu suvalgėme po du gabalus. Ant tamsios Rozalinos odos nuo pieno liko balti ūsai, tačiau ji nesivargino jų nusivalyti. Vėliau dažnai prisimindavau ją tokią, nuo pradžių paženklintą moterį.

Silvanas buvo toli. Ėjome greitkelio krašteliu, Rozalina judėjo lėtai kaip banko saugyklos durys, jai ant piršto kabėjo spjaudyklė. Po medžiais kabėjo migla, kiekvienas oro gurkšnis dvelkė pernokusiais persikais.

— Tu šlubuoji? — paklausė Rozalina.

Mano kelius vėrė skausmas, nes iš visų jėgų stengiausi neatsilikti.

— Truputuką.

— Tai gal sėskim palei kelią ir pailsėkim?

— Nereikia, — atsakiau. — Aš puikiai jaučiuosi.

Pro šalį prašvilpė automobilis blokšdamas į mus smarvės bei dulkių debesį. Rozalina visa blizgėjo nuo karščio. Ji šluostėsi veidą ir sunkiai kvėpavo.

Artinomės prie Ebenezerio baptistų bažnyčios, kurią mudu su T.Rėjumi lankėme. Varpinės bokštas kyšojo iš už medžių guoto, raudonos plytos atrodė šešėliuotos ir vėsios.

— Eime, — pasakiau sukdama į kelią.

— Kur tu eini?

— Mes galime bažnyčioje pailsėti.

Viduje buvo tamsu ir ramu, blausi švieselė skverbėsi pro langus — ne pro vitražus, o pro paprastus apsiblaususius langelius, pro kuriuos ir taip beveik nieko nebuvo matyti.

Nuėjau į patį priekį ir atsisėdau į klauptą antroje eilėje. Palikau vietos ir Rozalinai. Ji išsitraukė lapelį iš giesmyno laikiklio ir pasivėdavo juo, o paskui atidžiai apžiūrėjo paveiksliuką — balta bažnyčia ir tarpduryje besišypsanti baltoji moteris.

Rozalina vėdavosi, o aš klausiausi, kaip vėjelis švilpčioja nuo jos rankų. Ji pati niekada neidavo į bažnyčią, bet T.Rėjus kelis kartus leido man nueiti į jos namelį pamiškėje. Ten mačiau jos ypatingąją lentynėlę, ant kurios stovėjo apdegusi žvakė, šaltinio akmenukai, rausva plunksna ir batato šaknies gabalėlis, o pačiame centre — atremta moters nuotrauka be rėmelių.

Kai pirmą kartą ją pamačiau, paklausiau Rozalinos: „Ar čia tu?“ Ta moteris atrodė labai panaši į ją: daugybė kasyčių, mėlynai juoda oda, siauros akys, plati apatinė dalis — kaip baklažano. „Čia mano mama“, — atsakė ji.

Nuotraukos šonai buvo apsitrynę nuo Rozalinos pirštų. Lentynėlė jai atstojo altorėlį, gamtos ir senojo garbinimo mišinį. Jau daugybę metų ji nevaikščiojo į „Pilnosios Evangelijos“ bažnyčią, nes mišios prasidėdavo dešimtą ryto ir nesibaigdavo iki trečios popiet. Tiek tikėjimo gana pribaigti ir suaugusiam žmogui, sakydavo ji.

T.Rėjus sakė, kad Rozalinos tikėjimas yra gryna nesąmonė, ir liepė man laikytis kuo toliau. Tačiau mane traukė tai, kad jai patinka šaltinių akmenukai ir genio plunksnos, kad ji teturi vieną vienintelę mamos fotografiją, kaip ir aš.

Prasivėrė viena bažnyčios durų pusė ir į šventovę įžengė mūsų pastorius brolis Džeraldas.

— Dėl Dievo meilės, Lile, ką tu čia veiki?

Pastebėjęs Rozaliną, jis susijaudinęs ėmė taip trinti savo pliką galvą, kad pagalvojau, jog tuojau pamatysiu kaukolę.

— Mudvi einam į miestą ir sustojom čia atsipūsti nuo karščio.

Pastoriaus burna be garso ištarė „aaa“. Tačiau jis labai dėmesingai apžiūrinėjo Rozaliną, atėjusią į jo bažnyčią, Rozaliną, kuri kaip tik ruošėsi spjauti į savo ąsotėlį.