Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

Paprastai Silvano policininkai ginklus išsitraukdavo tik tada, kai žmonės savo kiemuose pamatydavo barškuoles ir kviesdavo policiją, kad jas nušautų.

— Eime, Rozalina, — paraginau ją. — Jie nieko negali tau padaryti. Juk čia yra policija.

Tuo metu kortų dalytojas pakėlė žibintuvėlį ir smogė Rozalinai į galvą. Ji suklupo ant kelių.

Neprisimenu savo klyksmo, tačiau prisimenu, kad Gastonas užčiaupė man burną.

— Ša, nutilk, — sudraudė mane.

— Įsivaizduok, kad čia tavo atsiprašymas, — tarė kortų dalytojas.

Rozalina bandė atsistoti, tačiau negalėjo, nes rankos buvo surakintos. Mudu su Gastonu turėjome jai padėti.

— Tavo juodas užpakalis vis tiek vienaip ar kitaip atsiprašys, — burbtelėjo dalytojas ir vėl žengė Rozalinos link.

— Baik, Franklinai, — tarė Gastonas ir stumtelėjo mus prie durų. — Dabar ne laikas.

— Aš nenurimsiu, kol ji atsiprašys.

Daugiau nieko nebegirdėjau, nes įėjome į vidų. Neapsakomai troškau atsiklaupti ir pabučiuoti kalėjimo grindis.

Kalėjimą įsivaizdavau taip, kaip rodoma vesternuose. Šitas atrodė visai kitoks. Pirmiausia, jis buvo išdažytas rausvai, ant langų kabojo gėlėtos užuolaidos. Tačiau paaiškėjo, kad šiame gale gyveno kalėjimo prižiūrėtojas. Jo žmona, tepdama riebalais bandelių skardą, žvilgtelėjo iš virtuvės.

— Atvedžiau dar dvi alkanas burnas, — tarė Gastonas, tačiau ji nė nešyptelėjusi grįžo prie savo darbo.

Jis praleido mus į priekį koridoriumi, kurio abiejose pusėse rikiavosi kalėjimo kameros. Visos jos buvo tuščios. Gastonas nuėmė Rozalinai antrankius ir padavė rankšluostį iš vonios kambario. Rozalina prispaudė rankšluostį prie galvos, o Gastonas atsisėdęs prie stalo ėmė pildyti dokumentus. Paskui žvangindamas raktais pasikuitė spintos stalčiukuose.

Kalėjimo kameros dvokė girtų žmonių kvapais. Gastonas uždarė mus pirmoje eilėje į pirmą kamerą, kurioje per visą sieną buvo išbraižyta: „Sušikta valdžia“. Viskas atrodė kažkaip nerealu. „Mes kalėjime“, — pagalvojau, — mes kalėjime.“

Kai Rozalina atitraukė rankšluostį, ištinusiame veide virš antakio pamačiau colio ilgio žaizdą.

— Ar labai skauda? — paklausiau.

— Šiek tiek, — atsakė ji.

Rozalina du ar tris kartus apėjo kamerą ir susmuko ant suolo.

— T.Rėjus ištrauks mus iš čia, — pasakiau.

— Ojojoi.

Gerą pusvalandį ji neištarė nė žodžio. Pagaliau Gastonas atidarė duris.

— Eime, — tarė.

Akimirką Rozalinos akyse švystelėjo viltis. Ji bandė atsikelti. Tačiau Gastonas papurtė galvą.

— Tu niekur neisi. Tik mergaitė.

Tarpduryje stabtelėjau ir įsikibau į kameros grotas, lyg jos būtų ilgi Rozalinos rankų kaulai.

— Aš grįšiu. Supratai?.. Ar girdi, Rozalina?

— Tu eik. Aš susitvarkysiu.

Pasiduodanti jos veido išraiška mane pribloškė.

T.Rėjaus sunkvežimiuko spidometro rodyklė taip pasiutiškai šokinėjo, kad niekaip negalėjau įžiūrėti, kokiu greičiu važiuojame: septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Palinkęs prie vairo T.Rėjus mygo akceleratorių, atleisdavo ir vėl mynė. Vargšas sunkvežimiukas visas braškėdamas skriejo keliu, ir aš tik laukiau, kada atitrūkęs stogas nušnios keletą pušų.

Įsivaizdavau, kad T.Rėjus taip skuba namo, kad greičiau galėtų įrengti kankinimo kameras — kiekviename namų kambaryje supilti kruopų piramides. Man tereikės eiti iš vieno kambario į kitą, nuo vienos krūvos prie kitos ir valandų valandas klūpoti. Turėsiu teisę tik nueiti į tualetą. Tačiau man buvo nesvarbu. Galvoje sukosi tik viena mintis — Rozalina liko kalėjime.

Žvilgtelėjau į jį iš šono.

— Kas bus Rozalinai? Turi ją kaip nors iš ten ištraukti...

— Džiaukis, kad tave iš ten ištraukiau, — suriaumojo.

— Bet ji negali ten likti.

— Ji supylė savo spjaudalus ant trijų baltųjų vyrų! Ką, po velnių, ji sau galvojo? Vardan Kristaus, ir dar ant Franklino Posio! Nejaugi ji negalėjo pasirinkti ko nors normalesnio? Silvane niekas labiau už jį nekenčia negrų. Ji jau negyva nuo tada, kai jis į ją pažiūrėjo.

— Dar ne visai, — sumurmėjau. — Juk nemanai, kad jis tikrai ją nužudys.

— Manau, kad nesistebėsiu, jeigu jis tikrai ją nužudys.

Mano rankos visai nusviro. Franklinas Posis — tai vyras su žibintuvėliu, kuris ruošiasi nužudyti Rozaliną. Bet ar to pati nesuvokiau dar prieš T.Rėjui pasakant?

Jis palydėjo mane laiptais į viršų. Tyčia ėjau lėtai, nes manyje staiga sukilo pyktis. Kaip jis galėjo štai taip palikti Rozaliną kalėjime?

Įėjau į savo kambarį, o T.Rėjus liko tarpdury.

— Turiu išrašyti rinkėjams atlyginimus, — tarė jis. — Niekur neik iš savo kambario. Supratai? Sėdėk ir galvok, ką man pasakysi, kai grįšiu. Labai rimtai pagalvok.

— Negąsdink manęs, — ištariau vos kvėpuodama.

T.Rėjus jau sukosi eiti, bet vėl atsigręžė:

— Ką pasakei?

— Negąsdink manęs, — pakartojau šįkart garsiau. Manyje kilęs įžūlus jausmas išlaisvino kažką, kas buvo giliai užrakinta krūtinėje.

Jis žengtelėjo artyn ir pakėlė ranką tarsi ruošdamasis man smogti į veidą.

— Galvok, ką šneki.

— Nagi, pabandyk. Trenk man, — sušukau.

Jis užsimojo. Pasukau veidą. Smūgis pro šalį.

Nubėgau prie lovos ir sunkiai alsuodama užsikniaubiau ant jos.

— Mama niekada neleistų manęs mušti! — šūktelėjau jam.

— Tavo mama ? — jo veidas skaisčiai išraudo. — Manai, kad nors kiek rūpėjai tai prakeiktajai?

— Mano mama mane mylėjo, — sušukau.

Jis atmetė galvą ir garsiai bei karčiai nusikvatojo.

— Tai... tai nejuokinga, — išstenėjau.

Jis puolė prie lovos, įsikibo į čiužinį ir pasilenkė taip arti, kad mačiau net smulkias poras, iš kurių augo žandenos. Atatupsta pasitraukiau tolyn ant pagalvių ir atsirėmiau į lovos galvūgalį.

— Nejuokinga? — rėkė jis. — Nejuokinga’? Kodėl? Prakeikimas! Tai juokingiausias dalykas, kokį girdėjau: tu manai, kad tavo motina yra tavo angelas sargas. — Jis vėl nusikvatojo. — Tai moteriai tu mažiausiai rūpėjai.

— Netiesa, — pasakiau. — Tai netiesa.

— O iš kur žinai? — paklausė jis ir dar arčiau pasilenkė. Veidą perkreipė kažkas panašaus į šypseną.

— Nekenčiu tavęs, — sušukau.

T.Rėjaus šypsena akimirksniu išnyko. Jis sustingo.

— Kodėl, tu maža kalaite? — paklausė jis. Jo lūpos pabalo.

Ūmai pajutau ledinį šaltį, tarytum į kambarį būtų įslinkęs kažkoks pavojus. Pažvelgiau į langą ir pajutau, kaip nugara nuėjo pagaugais.

— Dabar paklausyk, ką tau pasakysiu, — mirtinai ramiu balsu ištarė T.Rėjus. — Tiesa tokia: tavo apgailėtina motina pabėgo ir paliko tave. Tą dieną, kai mirė, ji buvo grįžusi susirinkti daiktų. Ir viskas. Dabar gali kiek nori manęs nekęsti. Tačiau ji tave paliko.

Kambarį užliejo tyla. Jis kažką nusivalė nuo marškinių krūtinės ir nuėjo prie durų.

Jam išėjus nepajudėjau, tik pirštu vedžiojau ant lovos krentančios šviesos kontūrus. Žingsniai nudundėjo laiptais ir nutolo. Ištraukiau visas pagalves iš užvalkalų ir pasidariau iš jų urvą, kuris atskirtų mane nuo pasaulio. Galėjau suprasti, kodėl mama paliko jį. Tačiau kodėl ji paliko mane? Šita mintis amžinai mane persekios.

Bičių stiklainis stovėjo prie stalo krašto. Dabar tuščias. Bitės pagaliau sugalvojo, kaip iš jo išskristi. Pasilenkiau ir paėmiau indelį, ašaros pačios ėmė riedėti; atrodė, kad laikiau jas metų metus.