Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Tavo apgailėtina motina pabėgo ir paliko tave. Tą dieną, kai mirė, ji buvo grįžusi susirinkti daiktų. Ir viskas.

„Dieve, Jėzau Kristau, kad tik jis galėtų atsiimti tuos žodžius“.

Mane užplūdo prisiminimai. Lagaminas ant grindų. Jiedu pykstasi. Mano pečiai keistai ir nevaldomai ėmė virpėti. Prispaudžiau indelį prie krūtinės tikėdamasi, kad jis mane apramins. Tačiau nesilioviau drebėjusi ir verkusi. Mane tai gąsdino. Jaučiausi, lyg gulėčiau pakelėje partrenkta automobilio, kurio nepastebėjau, ir bandyčiau suvokti, kas nutiko.

Sėdėjau ant lovos kraštelio ir vis kartojau jo žodžius. Ir kiekvieną kartą skausmas man suspausdavo širdį.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau jausdamasi sudužusi į šukes. Pagaliau atsistojau ir priėjau prie lango. Žiūrėjau į persikų medžius, plytinčius iki pusės kelio į Šiaurės Karoliną, žvelgiau į jų lapuotas šakas, tarytum elgetų atkištas rankas. Aplink buvo tik dangus, oras ir vieniša erdvė.

Pažvelgiau žemyn — bičių stiklainį tebespaudžiau rankose, o jo dugne tyvuliavo šaukštelis ašarų. Pravėriau langą ir išpyliau jas. Vėjas sugriebė lašelius ir išbarstė ant išdžiūvusios žolės. Kaip ji galėjo mane palikti ? Kelias minutes stovėjau ir žiūrėjau į pasaulį. Bandžiau suprasti. Paukščiukai čiulbėjo tiesiog tobulai.

Tada man šovė mintis: o jeigu netiesa, kad mama mane paliko? Gal T.Rėjus tai pasakė, kad nubaustų mane?

Pajutau palengvėjimą. Taip ir buvo. Taip ir turėjo būti. Tai yra mano tėvas buvo tikras Tomas Edisonas, jeigu reikėdavo sugalvoti kokią nors bausmę. Vieną kartą, kai ginčijausi su juo, jis man pasakė, kad mano triušę Madmuazelė nugaišo. Verkiau visą naktį, o kitą rytą pamačiau narvelyje ją sveikutėlę. Dabar jis irgi galėjo viską išgalvoti. Šiame pasaulyje negali būti tokių baisių dalykų. Abu tėvai negali nemylėti savo vaikų. Tiek jau to, vienas gali, bet, dėl Dievo meilės, tikrai ne abu.

Tikriausiai buvo taip, kaip jis anksčiau pasakojo: nelaimės dieną mama tvarkė spintą. Juk žmonės visą laiką tvarko spintas.

Giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau.

Galima sakyti, kad niekada neišgyvenau tikro tikėjimo akimirkos, tokios, kai kalbiesi su kažkuo, kai girdi kažkieno balsą, kalbiesi taip nuoširdžiai, kad gali perskaityti žodžius medžių šakose ar debesyse.

Stovėdama savo kambarėlyje dabar išgyvenau kaip tik tokią akimirką. Girdėjau balsą, kuris sakė: Lile Melisa Ouvens, tavo stiklainis atviras.

Tą pačią sekundę supratau, ką turiu daryti: išeiti. Turiu palikti T.Rėjų, kuris gali grįžti kiekvieną akimirką, ir tik Dievas žino, ką tada man padarys. Ir dar privalau kaip nors ištraukti Rozaliną iš kalėjimo.

Laikrodis rodė 14.40. Man reikėjo rimto plano, tačiau negalėjau sau leisti prabangos sėdėti ir galvoti. Išsitraukiau rausvą drobinį krepšį, kurį laikiau kelionei, jeigu mane kas nors kur nors pakviestų. Pasiėmiau trisdešimt aštuonis dolerius, kuriuos užsidirbau pardavinėdama persikus, ir įgrūdau į krepšį kartu su septyniomis geriausiomis savo kelnaitėmis, ant kurių kiekvieno užpakalio buvo užrašyta savaitės diena. Sumečiau kojines, penkerius šortus, palaidines, naktinius marškinius, šampūną, šukas, dantų pastą, dantų šepetėlį, plaukų gumeles. Visą laiką žiūrėjau į langą. Ką dar ? Akys užkliuvo už žemėlapio, prismeigto prie sienos. Nuplėšiau jį su visais smeigtukais negaišdama laiko jiems ištraukyti.

Iš po čiužinio išsitraukiau mamos fotografiją, pirštinaites, medinį juodosios Marijos paveikslą ir juos taip pat įsidėjau į krepšį.

Iš praėjusių metų anglų kalbos pratybų sąsiuvinio išplėšiau lapą ir trumpai drūtai parašiau: „Brangusis T.Rėjau, nesivargink ir manęs neieškok. Lilė. P. S. Tokie melagiai, kaip tu, turi degti pragare.“

Pažvelgusi pro langą, pamačiau T.Rėjų, grįžtantį namo iš sodo: kumščiai sugniaužti, galva nulenkta kaip buliaus, kuris ruošiasi kažką pulti.

Padėjau raštelį ant komodos, akimirką pastovėjau kambario viduryje ir pagalvojau, ar dar kada nors čia grįšiu.

— Sudie, — tariau, ir širdį pervėrė lengvas liūdesys.

Tvoroje, kuri ėjo aplink namą, radau skylę. Prasispraudusi išnykau violetinės šviesos ir voratinkliais apraizgytoje erdvėje.

Prieangyje pasigirdo T.Rėjaus žingsniai.

— Lile! Lii-leee!

Jo balsą atkartojo kiekviena namo grindų lenta.

Staiga pastebėjau, kad Snupė uostinėja skylę, pro kurią išlindau. Dar giliau nėriau į tamsą, tačiau kalė užuodė mano kvapą ir pradėjo loti atsukusi savo nusususią galvą.

T.Rėjus atskubėjo suspaudęs rankoje mano raštelį, riktelėjo Snupei pagaliau po velnių nutilti ir nurūko savo sunkvežimiuku, palikdamas paskui save išmetamųjų dujų debesį.

Šiandien jau antrą kartą eidama tuo pačiu piktžolėmis apaugusiu greitkelio krašteliu galvojau, keleriais metais tapau vyresnė per vieną dieną. Per kelias valandas iš keturiolikmetės tapau keturiasdešimtmete.

Kiek akys aprėpė, kelias buvo tuščias, tik tviskėjo nuo karščio ir vietomis atrodė banguojantis it vanduo. Jeigu man pavyktų išlaisvinti Rozaliną — tas „jeigu“ didžiulis kaip Jupiterio planeta — kur mudvi keliausim?

Staiga sustojau. „Tiburonas, Pietų Kalifornija“. Na, žinoma. Miestas, užrašytas ant juodosios Marijos paveiksliuko. Aš juk planavau kada nors ten nukeliauti! Tai atrodė tiesiog idealu: mano mama kažkada taip pat ten buvo. Arba ji pažinojo ten gerų žmonių, kurie atsiuntė jai Jėzaus Motinos paveiksliuką. Ir kam šaus į galvą ten mūsų ieškoti?

Atsitūpiau prie griovio ir ištiesiau žemėlapį. Tiburonas buvo taškelis šalia didelės raudonos žvaigždės, kuri žymėjo Kolumbiją. T.Rėjus patikrins autobusų stotį, todėl mums su Rozalina teks keliauti autostopu. Argi tai labai sunku? Stovi ištiesusi ranką, o žmonės tavęs pasigaili ir sustoja.

Buvau netoli bažnyčios, kai baltu fordu prazvimbė brolis Džeraldas. Mirktelėjo stabdžių žibintai ir automobilis pavažiavo atbulas.

— Taip ir pamaniau, kad čia tu, — tarė man per langelį. — Kur keliauji?

— Į miestą.

— Ir vėl? O kam krepšys?

— Aš... kai ką nešu Rozalinai. Ji kalėjime.

— Taip, žinau, — tarė jis ir pravėrė keleivio dureles. — Lipk, aš irgi ten važiuoju.

Dar niekada nevažiavau dvasininko automobiliu. Gal ir nesitikėjau ant galinės sėdynės pamatyti rietuvės Biblijų, tačiau labai nustebau, kad viduje šis automobilis lygiai toks, kaip ir bet kuris kitas.

— Važiuojate aplankyti Rozalinos? — paklausiau.

— Policija man paskambino ir paklausė, ar apkaltinsiu ją dėl bažnyčios turto vagystės. Man pranešė, kad ji pasiėmė kelias vėduokles. Ką apie tai žinai?

— Tai kad tik dvi vėduokles...

Pastorius prakalbo tokiu balsu kaip iš sakyklos:

— Dievo akyse visai nesvarbu, ar dvi vėduoklės, ar du šimtai. Vagystė yra vagystė. Ji paklausė, ar galėtų pasiimti vėduokles, o aš tikriausia anglų kalba atsakiau, kad ne. Tačiau ji vis tiek jas pasiėmė. Taigi, Lile, tai yra nuodėmė.

Šventuolėliai visada veikia mano nervus.

— Tačiau ji kurčia viena ausimi, — pasakiau. — Manau, kad ji tiesiog supainiojo jūsų atsakymą. Ji visuomet taip elgiasi. T.Rėjus jai sako: išlygink man dvejus marškinius, o ji išlygina melsvus marškinius.

— Klausos negalia? Aš šito nežinojau, — tarė pastorius.

— Rozalina gyvenime nėra nieko pavogusi.

— Man sakė, kad Eso stotyje ji užpuolė keletą vyrų.

— Buvo visai ne taip, — pasakiau. — Matot, ji giedojo savo mėgstamiausią giesmę „Kur tu buvai, kai jie nukryžiavo mano Viešpatį?“ Broli Džeraldai, netikiu, kad tie žmonės yra krikščionys, nes jie rėkė ant jos, liepė užsičiaupti kartu su tuo nelaimingu Jėzumi. Rozalina pasakė: „Galit keikti mane, bet neburnokit prieš Viešpatį Jėzų.“ Tačiau jie vis tiek nesiliovė. Tada ji ir aplaistė jų batus. Gal ji ir blogai pasielgė, tačiau, jos manymu, ji užstojo Jėzų. Prakaitas išmušė mane nuo galvos iki kojų.