Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Nepažinojau tavo mamos, — tarė Rozalina, — tačiau kartais iš tolo ją matydavau, kai ateidavau į sodą rinkti vaisių. Ji džiaustydavo skalbinius arba laistydavo savo augalus. Tu visada būdavai šalia jos ir žaisdavai. Tik vieną kartą nemačiau tavęs su ja.

Nemaniau, kad Rozalina kada nors matė mamą. Staiga pasijutau lengvai apsvaigusi, tik nežinojau, iš alkio ar iš nuovargio. Ar iš nuostabos, išgirdusi tokias naujienas.

— O ką ji veikė tąkart, kai matei ją vieną? — paklausiau.

— Ji sėdėjo ant žemės prie traktoriaus ir žiūrėjo į vieną tašką. Mes praėjome pro šalį, o ji mūsų nė nepastebėjo. Prisimenu, tada pagalvojau, kad ji atrodo kiek liūdna.

— O kas neliūdėtų gyvendamas su T.Rėjumi? — atrėžiau.

Rozalinos veide švystelėjo kažkas panašaus į supratimą.

— Ak, — tarė ji, — supratau. Tu pabėgai dėl to, ką tavo tėtis pasakė apie mamą. Ir tai visai nesusiję su tuo, kad aš buvau kalėjime. O dabar tu verti mane rūpintis sergančia savimi ir tavimi, nes tu pabėgai ir per mane turėsi nemalonumų. Tu vis tiek būtum pabėgusi. Žinai, nėra gražu iš tavo pusės mane į tai įtraukti.

Ji suspaudė lūpas ir nukreipė žvilgsnį į kelią. Man toptelėjo mintis, kad ji žada grįžti tuo pačiu keliu.

— Tai ką ruošiesi daryti? — paklausė Rozalina. — Keliauti iš miesto į miestą ir klausinėti žmonių apie savo mamą? Tai tokia tavo nuostabi mintis?

— Jeigu norėčiau, kad kas nors mane dieną naktį kritikuotų, paprašyčiau T.Rėjaus, — surikau. — Jeigu nori žinoti, aš neturiu jokio plano.

— Kurgi ne! Ligoninėje tikrai turėjai. Juk atėjai ir pasakei, kad darysim taip ir taip, ir aš nusekiau iš paskos kaip šunelis. Elgeisi kaip mano globėja. Tarytum aš būčiau kvaila juočkė, kurią reikia išgelbėti.

Rozalinos akys susitraukė ir piktai žybtelėjo. Pašokau ant kojų.

— Tai nesąžininga, — sušukau. Mano plaučiai tiesiog supliuško nuo pykčio.

— Tavo norai buvo geri ir aš džiaugiuosi iš ten pasprukusi. Bet ar nepagalvojai, kad reikėtų ir manęs pasiklausti? — tarė ji.

— Taip, tu tikra kvailė, — suniurzgiau. — Tau užteko kvailumo aplaistyti tiems vyrams batus. O paskui kvailai užsispirti ir neatsiprašyti, nors tai galėtų išgelbėti tavo gyvybę. Jie būtų grįžę ir užmušę tave arba dar blogiau. Tu turėjai dingti iš ten. O dabar štai taip man dėkoji. Ką gi, puiku.

Nusispyriau kedus, čiupau krepšį ir įbridau į upokšnį. Šaltis tarsi replėmis surakino man kojas. Nenorėjau būti toje pačioje planetoje, netgi tame pačiame upelio krante kartu su ja.

— Dabar pati ieškokis sau kelio, — šūktelėjau per petį.

Kitame krante šleptelėjau į samanotą purvynę. Žiūrėjome viena į kitą iš skirtingų upelio pusių. Tamsoje Rozalina atrodė kaip didžiulis riedulys, penkis šimtus metų tašytas audrų ir liūčių. Atsiguliau aukštielninka ir užsimerkiau.

Sapnavau, kad vėl esu persikų ūkyje ir sėdžiu prie traktoriaus pašiūrės. Diena buvo giedra, tačiau danguje švietė didžiulė apskrita pilnatis. Iš apačios ji atrodė tiesiog tobula. Kurį laiką stebėjau mėnulį, paskui atsišliejau į stoginę ir užsimerkiau. Ūmai pasigirdo garsas, tarytum aižėtų ledas. Pakėlusi akis išvydau, kad krenta atskilęs mėnulio kraštas. Reikėjo sprukti, kad likčiau gyva.

Pabudau su skausmu krūtinėje. Ėmiau ieškoti mėnulio ir pamačiau, kad jis sveikutėlis šviečia virš šaltinio. Pažvelgiau į kitą krantą ieškodama Rozalinos. Jos nebuvo.

Mano širdis apsivertė.

Dieve, maldauju! Aš visai nenorėjau elgtis su ja kaip su šunyčiu. Tik norėjau ją išgelbėti. Tik tiek.

Apgraibomis maudamasi batus jaučiau tą pačią seną širdgėlą, kokią kasmet patirdavau bažnyčioje per Motinos dieną. Mamyte, atleisk man.

Rozalina, kurtu? Pakėliau krepšį ir nukūriau paupiu tilto link vos suvokdama, jog verkiu. Persiritusi per nudžiūvusią šaką, kritau į tamsą ir neskubėjau atsikelti. Įsivaizdavau, kad Rozalina jau toliausiai nuo čia, traukia greitkeliu ir murma: „Šūdo krūva, biaurybė, kvaila mergiotė .“

Pažvelgusi aukštyn pastebėjau, kad medis, prie kurio parpuoliau, bemaž be lapų. Šen bei ten žaliavo maži lopinėliai, iki pat žemės kabaldavo daugybė pilkų kerpių. Netgi tamsoje aiškiai matyti, kad jis džiūsta — miršta vienišas tarp tų abejingų pušų. Toks jau gyvenimas. Anksčiau ar vėliau netektis kiekvieną aplanko ir sunaikina.

Iš tamsos atsklido kažkoks niūniavimas. Tai tikrai nebuvo gospelo11 melodija, labiau priminė vieno žmogaus esybę. Sekiau paskui garsus ir upelio vidury radau Rozaliną, nuogutėlaitę. Vanduo karoliukais nusagstė jos pečius šviesdamas tarsi pieno lašai, krūtys plūduriavo srovėje. Tokio vaizdo bet kur nepamatysi. Mane užvaldė noras būti ten ir nulaižyti jai nuo pečių pieno karoliukus.

Išsižiojau. Kažko norėjau. Tačiau pati nesupratau ko. Mamyte, atleisk man. Tik tai jaučiau. Šitas senas ilgesys apsivijo aplink mane tarsi didžiulis ritinys ir nenorėjo paleisti.

Nuspyriau batelius, nusimoviau šortus, nusivilkau palaidinę. Padvejojau dėl apatinių, vėliau išsivadavau ir iš jų.

Vanduo buvo toks šaltas, tarsi ledynas tirptų prie mano kojų. Tikriausiai cyptelėjau nuo šalčio, nes Rozalina apsižvalgė ir, pamačiusi mane nuogutėlę vandenyje, ėmė kvatotis.

— Nestypčiok kaip strutis. Tūpk ir viskas.

Pritūpiau šalia jos, nuo vandens gėlimo man užgniaužė kvapą.

— Atsiprašau, — ištariau.

— Taigi, — atsakė. — Aš irgi.

Ji ištiesė ranką ir paplekšnojo mano raudonus kelius tarsi bandelių tešlą.

Mėnulio šviesoje aiškiai mačiau upelio dugną, nuklotą akmenukų kilimu. Pakėliau vieną — rausvą, apskritą, glotnią vandens širdelę. Įsidėjau į burną įtraukdama bet kokią esmę, kuri jame buvo.

Atsirėmusi alkūnėmis, panirau į vandenį iki kaklo. Sulaikiusi kvapą, klausiausi, kaip prie pat mano ausų čiurlena upė, tviskančia šviesa užliejusi visą matomą tamsų pasaulį. Tačiau negalėjau liautis galvojusi apie lagaminą ant grindų, apie veidą, kurio nelabai prisimenu, apie tą saldų kremo nuo šalčio kvapą.

TREČIAS SKYRIUS

Naujieji bitininkai pasakoja, kad nesugaunamą motinėlę galima rasti pagal tai, pirmiausia apsistoja palydovių būrys.

„Karalienė turi mirti: ir kitos bičių ir žmonių istorijos“

Po Šekspyro labiausiai mėgau Toro12. Misis Henri mums liepė perskaityti ištraukas iš „Voldeno tvenkinio“13. Po to fantazavau, kaip keliauju į nuošalų sodą, kuriame T.Rėjus niekada manęs neras. Ėmiau vertinti Motiną Gamtą, tai, ką ji padarė pasauliui. Mano mintyse ji buvo panaši į Eleonorą Ruzvelt14.

Apie ją galvojau ir kitą rytą, pabudusi kudzu vijoklių lovoje prie upelio. Rūko barža plūduriavo pavandeniui, o visais mėlynais atspalviais žaižaruojantys laumžirgiai zujo pirmyn ir atgal lyg siuvinėtų orą. Tai buvo toks nuostabus regėjimas, kad akimirką pamiršau tą sunkų jausmą, kurį sukėlė T.Rėjaus žodžiai apie mamą. Dabar buvau prie Voldeno tvenkinio. „Štai tokia pirmoji mano naujojo gyvenimo diena, — tariau sau. — Štai kokia ji.“

Rozalina miegojo išsižiojusi, o per lūpos kamputį buvo nusidriekusi ilga seilė. Galėjau lažintis, kad po vokais jos akys vartosi, o žydrajame ekrane sapnai ateina ir išeina. Patinęs veidas jau atrodė sveikesnis, tačiau dienos šviesoje ant rankų ir kojų pastebėjau purpurines mėlynes. Nė viena iš mūsų neturėjo laikrodžio, tačiau sprendžiant pagal saulę pramiegojome daugiau kaip pusę ryto.

Nenorėjau žadinti Rozalinos, todėl išsitraukiau iš krepšio medinį juodosios Marijos paveiksliuką, atrėmiau į medžio kamieną ir ėmiau įdėmiai apžiūrinėti. Ant Dievo Motinos skruosto nutūpė boružė. Nutariau, kad tai pats gražiausias ženklas. Pagalvojau, kad Marija tikriausiai labai mylėjo gamtą ir jai būtų labiau patikusi medžių bei vabaliukų, o ne dangiškoji, aureolė.