Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Mudvi su Rozalina stovėjome kitapus keliuko akimirkai praradusios amą. Aš — apimta pagarbios baimės dėl vykstančios misterijos, o Rozalinos burną laikė užspaudęs „Raudonosios Rožės“ tabakas.

— Ji — ta pati moteris, kuri gamina „Juodosios Madonos“ medų, — pasakiau.

Negalėjau atitraukti nuo jos akių — Bičių Valdovė, vartai į mano mamos gyvenimą. Augusta.

Rozalina bejėgiškai išspjovė juodas seiles ir pūstelėjusi virš lūpų nusivalė ūsus.

— Tikiuosi, kad jos medus geresnis už meninį skonį. Už tai, kaip pasirenka paveiksliukus.

— O man patinka, — atsakiau.

Luktelėjome, kol ji įėjo į vidų, tada perėjome greitkelį ir atvėrėme baltos medinės tvorelės, kurią juosė Karolinos jazminų krūmai, vartelius. Įkvėpus aplink terasą augančių laiškinių česnakų, krapų, melisų skleidžiamų aromatų mišinio, galėjai griūti ten, kur stovi.

Sustojome prieangyje, rausvoje namo šviesoje. Aplink skraidė birželio vabalai, iš vidaus sklido muzikos garsai, primenantys smuiką, tik gerokai liūdnesni.

Mano širdis suspurdėjo. Paprašiau Rozalinos pasiklausyti, ar ne per garsiai ji daužosi.

— Nieko negirdžiu. Tačiau viešpats Dievas manęs klausia, ką aš čia veikiu, — atsakė Rozalina ir nusispjovė. Tikėjausi, kad tai buvo tabako likučiai.

Aš pabeldžiau į duris, o ji be atvangos bambėjo: Suteik man stiprybės... Kūdikėli Jėzau... Apsaugok nuo blogų minčių.

Muzika nutilo. Akies krašteliu pagavau šešėlį lange, venecijietiškos žaliuzės prasiskleidė ir vėl užsisklendė.

Atsivėrė durys. Tarpduryje stovėjo moteris, bet ne baltu, o raudonu apdaru. Jos plaukai taip trumpai nukirpti, kad priminė ant galvos uždėtą pilką maudymosi kepuraitę su raitytais pakraščiais. Ji įtariai ir griežtai žvelgė į mus. Pastebėjau, kad rankoje laiko stryką it botagą. Galvoje sukirbėjo mintis, kad jis gali būti skirtas mums.

— Klausau jūsų.

— Ar jūs esate Augusta24 Bautrait?

— Ne, aš Džunė25 Bautrait, — atsakė ji ir įsmeigė akis į siūles Rozalinos kaktoje. — Augusta Bautrait — mano sesuo. Norite ją pamatyti?

Linktelėjau ir akimirksniu atsirado dar viena basa moteris. Ji vilkėjo medvilnine berankove suknele žaliais ir baltais dryžiais, o galvoje styrojo daugybė trumpų kasyčių.

— Aš esu Mėja26 Bautrait, — tarė ji. — Aš — irgi Augustos sesuo.

Ji mums nusišypsojo ta savotiška šypsena, kuri leidžia suprasti, kad žmogus nėra visiškai normalus.

Norėjau, kad Džunė su stryku irgi šyptelėtų, bet ji tik žvelgė suirzusi.

— Ar Augusta jūsų laukia? — paklausė ji kreipdamasi į Rozaliną.

Žinoma, Rozalina jau buvo bepuolanti pasakoti visą istoriją:

— Ne, matot, Lilė turi paveikslėlį...

— Parduotuvėje mačiau medaus indelį ir pardavėjas man sakė... — nutraukiau ją.

— A, jūs atėjote medaus. Tai kodėl iš karto nesakėte? Užeikite į svetainę. Tuojau pakviesiu Augustą.

Mečiau Rozalinai žvilgsnį, kuris sakė: Ar pakvaišai? Nė žodžio apie paveikslėlį. Mes išklosime savo istorijas, kai neliks jokios abejonės.

Vieni žmonės turi šeštąjį jausmą, o kiti — ne. Manau, kad jį turiu, nes įžengusi į tuos namus suvirpėjau, šiurpuliukai perbėgo mano nugara, nusileido rankomis ir dilgtelėjo pirštų galiukuose. Beveik spinduliavau. Kūnas pažįsta tai, ką protas suvokia daug vėliau. Galvojau, ką dar žino mano kūnas, ko nežinau aš.

Visur kvepėjo baldų vašku. Erdvioje svetainėje ant grindų gulėjo kutuoti kilimėliai, kampe stovėjo senas pianinas, užtiestas nėriniuotu takeliu, o nendriniai supamieji krėslai buvo uždengti vilnoniais megztais apklotais. Priešais kiekvieną krėslą stovėjo mažutis aksomu trauktas suolelis kojoms. Aksomas. Prisiartinau ir vieną perbraukiau ranka.

Paskui priėjau prie sudedamojo stalo ir pauosčiau vaškinę žvakę, kuri kvepėjo lygiai taip pat, kaip ir baldų vaškas. Žvaigždės formos žvakidė stovėjo šalia pradėtos dėlionės, nors negalėčiau pasakyti, koks turėtų būti paveikslas. Ant kito stalo prie lango žydėjo kardeliai, pamerkti plačiakakliame pieno butelyje. Langus dengė muslino užuolaidos, tačiau ne baltos, o sidabriškai pilkos, todėl pro jas patenkanti šviesa buvo dulsva.

Įsivaizduokite sienas, ant kurių nieko nėra — tik veidrodžiai. Suskaičiavau penkis. Dideliuose žalvariniuose rėmuose.

Tada apsigręžiau ir apsistojau prie durų, pro kurias įėjau. Kampe stovėjo maždaug trijų pėdų aukščio medinė moters skulptūra. Tai buvo viena iš tų figūrų, kurios senais laikais puošdavo laivų pirmagalius. Tad ji galėjo būti tokia sena, kad galėjo puošti Kolumbo „Santa Mariją“, kiek aš žinau.

Ji buvo tokia tamsi, kokie būna išsiklaipę į krantą išmesti vandenyje išmirkę medžiai, veidas — tarsi patirtų audrų ir kelionių žemėlapis. Dešinioji ranka ištiesta lyg rodytų kelią, tačiau pirštai sugniaužti į kumštį. Tai teikė jai rimties: tarsi prireikus ji galėtų tave padrąsinti.

Nors jos apranga ir nepriminė Marijos, ir ji neatrodė panaši į tą paveikslėlį ant medaus indelio, tačiau iš karto ją pažinau. Ant krūtinės raudonavo išblukusi širdis, o toje vietoje, kur jos kūnas buvo pritvirtintas prie laivo — nupieštas geltonas mėnulio pjautuvas, nudilęs ir kreivas. Kūno viduje aukštame raudono stiklo inde žibėdama mirksėjo žvakė. Tai buvo didybės ir kuklumo derinys. Nežinojau nė ką galvoti, tačiau pajutau, kaip kažkokia didžiulė magnetinė jėga tartum mėnulis pervėrė mano krūtinę ir pripildė jausmo.

Tam galėjo prilygti tik vienintelis dalykas: sykį grįždama namo iš persikų pašiūrės, pamačiau saulę, jau netoli laidos. Sodas buvo nutviekstas raudonos šviesos, kol viską pasiglemžė tamsa. Mano galvą apgaubė ramybė, ore daugėjo grožio, medžiai buvo tokie permatomi, kad atrodė, jog matau juose kažką tyra. Tąkart mano krūtinę pervėrė toks pat jausmas, kaip ir dabar.

Statulos lūpos šypsojosi sustingusia švelnia, gražia šypsena, kuri privertė mane abiem rankomis prisidengti burną. Atrodė, kad šypsena sako: Lile Ouvens, aš pažįstu tave iki širdies gelmių.

Jaučiau, kad ji žino, kokia esu melagė, žudikė, kaip nekenčiu T.Rėjaus ir mergaičių mokykloje, o labiausiai — savęs, kad praradau mamą.

Norėjau verkti, tačiau sykiu panorau juoktis, nes statula pavertė mane Besišypsančia Lile, tarsi ir aš savyje turėčiau gerumo bei grožio. Tarytum tikrai turėčiau puikių galimybių, kaip sakė misis Henri.

Stovėdama ten, mylėjau save ir nekenčiau savęs. Štai ką su manimi padarė juodoji Marija — privertė mane sykiu jausti savo didybę ir gėdą.

Žengtelėjau artyn ir užuodžiau nuo medžio sklindantį silpną medaus kvapą. Prisiartino Mėja ir sustojo greta manęs. Dabar užuodžiau tik jos plaukų pomadą, svogūnais kvepiančias rankas, vanile dvelkiantį kvėpavimą. Mėjos delnai buvo rausvi, kaip ir kojų padai, alkūnės tamsesnės už ją visą, ir mane kažkodėl užvaldė švelnumas.

Įėjo Augusta Bautrait. Ji buvo užsidėjusi akinius be rėmelių, o ant juosmens užsirišusi žaliosios citrinos spalvos šifoninę skarelę.

— Kas gi mus aplankė? — paklausė ji, ir jos balsas grąžino mane į tikrovę.

Jos oda buvo migdolų sviesto spalvos, veidas išvagotas tūkstančių karamelinių raukšlelių, plaukai tarsi nubarstyti miltais. Bet pati ji atrodė keliomis dešimtimis metų jaunesnė.

— Aš esu Lilė, o čia — Rozalina, — neryžtingai ištariau, nes už jos tarpduryje pasirodė Džunė. Prasižiojau nė nenumanydama, ką pasakysiu: mano žodžiai nustebino ir mane pačią. — Mes pabėgom iš namų ir neturime kur pasidėti, — pridūriau.