Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Jei norėsite į tualetą, turėsit ateiti į namą, — pasakė Augusta. — Mes nerakiname durų, todėl galėsite laisvai vaikštinėti.

Rozalinos akys užsimerkė. Ji jau snūduriavo ir lengvai pūkštė.

— Tai ji nuvirto nuo laiptų? — tyliau paklausė Augusta.

— Taip, miela ponia, žemyn galva. Viršuje užkliuvo už kilimėlio, kurį nunėrė mano mama.

Įtikinamo melo paslaptis: per daug neaiškinti, tik paminėti vieną konkrečią smulkmeną.

— Gerai, mis Viljams, rytoj galite pradėti dirbti, — tarė Augusta.

Stovėjau ir galvojau, kam ji tai sako, kas toji mis Viljams.

Staiga prisiminiau — juk tai aš dabar esu Lilė Viljams. Dar viena teisingo melo paslaptis: sąžiningai prisiminti visas savo pasakas.

— Zakas grįš po savaitės, — tęsė Augusta. — Jis su šeima išvažiavo aplankyti savo mamos sesers į Polis Ailendą.

— Ar galiu paklausti: ką aš turėsiu daryti?

— Tu dirbsi su Zaku ir manimi. Suksi medų, darysi, ką prireiks. Eime, aš tau viską parodysiu.

Grįžome į didįjį kambarį prie visų aparatų. Augusta nusivedė mane prie baltų dėžių, sukrautų viena ant kitos.

— Jos vadinamos meduvėmis28, — tarė ji padėdama vieną dėžę prieš mane ant grindų ir nukeldama dangtį.

Iš pažiūros dėžė buvo panaši į paprastą seną virtuvės spintelę, tačiau viduje eilėmis vienas prie kito buvo pririkiuota korių. Visi koriai buvo pilni medaus ir užlipinti vašku.

— Štai čia yra atakiavimo peilis, su juo atveriame korių akutes. Paskui korius perleidžiame per vaško lydytuvą, va čia, — pirštu rodė Augusta.

Sekiau paskui ją žengdama per korių trupinius ir liekanas kaip per kokius dulkių gumulus. Augusta sustojo kambario viduryje prie didelės metalinės statinės.

— Čia medsukis, — pasakė ji glostydama šoną, lyg tai būtų didelis geras šuo. — Užlipk ir pažiūrėk.

Palypėjau per du kopėtėlių skersinius ir pažvelgiau per viršų. Tuo tarpu Augusta paspaudė mygtuką. Ant grindų gulintis senas variklis nusičiaudėjo ir užsivedė. Medsukis ėmė lėtai suktis. Jis sukosi vis greičiau ir greičiau kaip cukraus vatos dariklis mugėje skleisdamas aplink saldų kvapą.

— Jis išpurto medų iš korių, — paaiškino Augusta. — Atskiria medų ir korių liekanas. Visada galvojau, kaip būtų nuostabu, jeigu ir žmones galėtų atsijoti koks nors panašus aparatas. Tik sumeti, o jis padaro savo darbą.

Nustebusi atsigręžiau — Augusta žiūrėjo į mane imbierinių sausainių spalvos akimis. Kai ji ištarė „žmones“, pagalvojau, kad turi galvoje mane. Nejaugi man jau paranoja?

Augusta išjungė variklį. Keletą kartų kvaktelėjęs, variklis nutilo. Pasilenkusi prie rudo vamzdžio, esančio priešais medsukį, Augusta tarė:

— Medsukio sienelėmis medus nuteka žemyn į talpyklą, paskui — į kaitinimo indą. Ir galiausiai — į indą, kuriame medus nusistovi. Čia yra sklendė — medaus vartai, — pro kurią išpilstome medų į indelius. Netrukus viską suprasi.

Abejojau. Dar niekada gyvenime nebuvau patekusi į tokią sudėtingą padėtį.

— Manau, kad ir tu norėtumei pailsėti kaip Rozalina. Vakarienę valgome šeštą. Ar mėgsti saldžiųjų bulvių pyragėlius? Tai Mėjos firminis patiekalas.

Augustai išėjus išsitiesiau ant laisvos lovelės. Lietus barbeno į skardinį stogą. Pasijutau lyg jau kelias savaites būčiau keliavusi, tarsi džiunglėse per safarį slapstyčiausi nuo liūtų ir tigrų ar bandyčiau rasti Konge užpustytą dingusį Deimantų miestą. Paskutinis dieninis kino seansas, kurį mačiau Silvane prieš mūsų kelionę, kaip tik pasakojo panašią istoriją. Jaučiau, kad kažkaip esu susijusi su šia vieta, kad čia tikrai mano vieta, tačiau vis tiek buvau Konge. Gyvensiu rožiniame name su juodaodėmis moterimis, valgysiu jų gaminamą valgį, miegosiu jų lovoje — visa tai man nebuvo nemalonu, tai buvo man nauja. Ir mano oda dar niekada man neatrodė tokia balta.

T.Rėjaus nuomone, tamsiaodės moterys negražios. Tačiau aš noriu pasakyti visą tiesą: manau, kad jos gražios, tačiau gražios kitaip nei aš, baltaodė. Gulėjau ant lovelės medaus namelyje ir galvojau: Augusta tokia protinga, tokia kultūringa. Ir labai tuo stebėjausi. Supratau, kad ir manyje gyvena keletas prietarų.

Rozalina pagaliau pabudo. Jai dar nespėjus pakelti galvos nuo pagalvės paklausiau:

— Ar tau čia patinka?

— Manau, kad taip, — atsakė ji ir šiaip taip atsisėdo. — Kol kas.

— Žinai, man irgi patinka, — pasakiau. — Todėl nenoriu, kad ką nors leptelėtum ir viską sugadintum, gerai?

— Pavyzdžiui, ką? — Rozalina sukryžiavo rankas ant pilvo ir susiraukė.

— Neužsimink apie juodosios Marijos paveikslėlį, kurį turiu krepšyje. Ir neminėk mano mamos. Gerai?

Rozalina pakėlė ranką ir ėmė pinti išsileidusias kaseles.

— Tai kaip žadi išlaikyti savo paslaptį?

Neturėjau laiko išdėstyti visoms priežastims. Norėjau pasakyti: „Todėl, kad noriu nors šiek tiek pagyventi normalų gyvenimą. Ne kaip bėglė, ieškanti savo mamos, o kaip paprasta mergaitė, kuri vasarą nusprendė aplankyti Tiburoną Pietų Karolinoje. Noriu palenkti Augustą į savo pusę, kad ji neišsiųstų manęs namo sužinojusi, ką padariau.“ Visa tai buvo tiesa, tačiau suvokiau, kad tai visiškai nepaaiškina, kodėl man taip sunku Augustai pasakoti apie savo mamą.

Priėjau padėti Rozalinai susitvarkyti kaselių. Pastebėjau, kad mano rankos mažumėlę virpa.

— Tik pasakyk, kad nieko nepasakosi, — paprašiau.

— Tai tavo paslaptis, — atsakė Rozalina. — Elkis su ja kaip tinkama.

Kitą rytą pabudau anksti ir išėjau į lauką apsidairyti. Jau nelijo, ir iš už debesų virtinės švysčiojo saulė.

Kur tik pažvelgsi — aplink medaus namelį driekėsi pušynas. Galėjau suskaičiuoti apie keturiolika avilių, sustatytų po medžiais. Jų dangčiai švytėjo balta spalva.

Aną vakarą per vakarienę Augusta sakė, kad senelis jai paliko dvidešimt penkis akrus29 žemės. Tokiame miestelyje mergaitė su dvidešimt penkiais akrais žemės galėjo prapulti. Ji galėjo atidaryti liuką ir dingti.

Pro raudonai apjuosto debesies kraštelį švystelėjo saulė. Nuėjau takeliu nuo medaus namelio giraitės link. Praėjau vaikišką vežimėlį, prikrautą daržo įrankių. Šalia augo pomidorai, prie medinių kuoliukų priraišioti nailoninėmis kojinėmis. Pramaišiui šioje lysvėje žydėjo oranžinės gvaizdūnės ir iki žemės nulinkę šviesiai violetiniai kardeliai.

Akivaizdu, kad seserys myli paukščius. Jiems buvo išbetonuotos maudyklės ir visur išdėliota daugybė lesalo — išskaptuotų moliūgų, krūvos kankorėžių — kiekvienas apteptas žemės riešutų sviestu.

Pievelėje prie giraitės radau grubiai sumūrytą akmeninę sieną — aukščio maždaug iki kelių ir beveik penkiasdešimties jardų ilgio. Ji ribojo žemės valdą ir netikėtai baigėsi. Atrodė, lyg ir neturėtų taip baigtis. Plyšiuose pastebėjau prikaišiotų mažulyčių popieriaus gumulėlių. Ėjau palei tvorą ir visur tas pat — šimtai tokių popieriaus gniužulų.

Ištraukiau vieną ir išlyginau, tačiau nuo drėgmės raštas buvo visiškai išblukęs. Išsitraukiau antrą. Birmingemas, rūgs. 17, mirė keturi mažyčiai angeliukai. Sulanksčiau jį ir įkišau atgal jausdama padariusi kažką negera.

Perlipau per sieną ir pasukau į mišką skindamasi takelį tarp nedidukų paparčių, išskleidusių mėlynai žalias vėduokles. Žingsniavau atsargiai, kad nesutraukyčiau vorų kompozicijos, kurią jie taip sunkiai raizgė visą rytą. Atrodė, kad mudvi su Rozalina tikrai atradome dingusį Deimantų miestą.