Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Rozalina gamindavo bananų pudingą, kepdavo bananų pyragą, virdavo bananų drebučių, tiekdavo bananų griežinėlius ant salotų lapų, kol Augusta pasakė, kad šiaip viskas gerai, tik reikėtų išmesti žiedų liekanas.

Sunkiausia buvo sutarti su Džune. Tamsiaodžių vidurinėje mokykloje ji dėstė istoriją ir anglų kalbą. Tačiau labiausiai mėgo muziką. Jeigu greitai susitvarkydavau medaus namelyje, eidavau į virtuvę stebėti, kaip Mėja ir Rozalina gamina valgį. Tačiau iš tikrųjų klausydavausi Džunės violončelės.

Ji grieždavo mirštantiems žmonėms, lankydavo juos namuose, o kartais eidavo ir į ligoninę pagiedoti iškeliaujantiems anapus. Dar nebuvau girdėjusi tokių dalykų, todėl sėdėdavau prie stalo gerdama saldžią arbatą su ledu ir galvodavau, kodėl Džunė taip retai šypsosi. Galbūt dėl to, kad per dažnai susiduria su mirtimi.

Ji vis dar tebesišiaušė, kad mudvi su Rozalina likome pas jas. Mūsų viešnagė jai buvo tikras skaudulys.

Vieną vakarą jau buvau nuėjusi per jardą iki rausvojo namo tualeto, kai išgirdau, kaip verandoje Džunė kalbasi su Augusta. Jų balsai sustabdė mane prie hortenzijos krūmo.

— Juk žinai, kad ji meluoja, — kalbėjo Džunė.

— Žinau, — atsakė Augusta. — Tačiau jos turi nemalonumų ir joms reikia kur nors apsistoti. Kas gi jas priims, jeigu ne mes? Baltoji mergaitė ir juodoji moteriškė. Niekas.

Sekundę truko tyla. Girdėjau, kaip naktiniai drugiai daužosi į terasos lempelę.

— Mes negalime slėpti bėglės mergaitės ir niekam nepranešti, — pradėjo Džunė.

Augusta pasisuko į sieną ir apsidairė priversdama mane dar giliau įlįsti į krūmą ir prisispausti prie namo sienos.

— O kam pranešti? — paklausė ji. — Policijai? Ją paprasčiausiai kur nors išgabens. Gal jos tėvas tikrai mirė. Jeigu taip, kur jai bus geriau negu pas mus?

— O kaip ta teta, kurią ji minėjo?

— Nėra jokios tetos, ir tu tai žinai, — atsakė Augusta.

— O jeigu jos tėvas nežuvo vadinamojoje traktoriaus avarijoje? Gal jis jos ieško? — Džunė kalbėjo susierzinusi.

Vėl tyla. Prisėlinau arčiau verandos kampo.

— Aš jaučiu, Džune. Kažkas man tarsi liepia nesiųsti jos atgal ten, kur ji nenori būti. Bent jau ne dabar. Ji turėjo priežasčių išvykti. Galbūt jis ją skriaudė. Esu tikra, kad mes galime jai padėti.

— Tai gal tiesiai šviesiai paklausk jos, kas nutiko.

— Viskam savas laikas, — atsakė Augusta. — Aš visai nenoriu jos išgąsdinti galybe klausimų. Ji pati papasakos, kai panorės. Būkim kantrios.

— Augusta, betgi ji baltoji.

Tai buvo didis atradimas — ne todėl, kad aš esu baltaodė, tačiau dėl to, kad Džunė tikriausiai nenori, jog likčiau tik dėl to, kad mano odos spalva kitokia. Nemaniau, kad taip gali būti — atstumti žmogų tik dėl to, kad jo oda yra balta. Mano kūną perliejo karščio banga. Brolis Džeraldas tai vadino „teisėtu pasipiktinimu“. Jėzus teisėtai piktinosi, kai šventykloje jis išvartė stalus ir išvaikė vagiliaujančius pinigų keitėjus. Norėjau išnirti joms prieš akis, apversti porą stalų ir pasakyti: Žinai ką, Džune Bautrait, tu visai manęs nepažįsti.

— Palaukime ir pamatysime, ar galime jai padėti, — tarė Augusta, o Džunė pranyko man iš akių. — Bent tiek mes jai skolingos.

— Nieko mes jai neskolingos, — suniurnėjo Džunė.

Trinktelėjo durys. Augusta užgesino šviesą ir išleido atodūsį, kuris paskendo tamsoje.

Jausdama gėdą, kad Augusta permatė mano apgaulę, grįžau į medaus namelį. Tačiau kartu jaučiau ir palengvėjimą, kad ji nesiruošia kviesti policijos ar siųsti manęs namo. Kol kas. „Kol kas“, — sakė ji.

Labiausiai mane žeidė Džunės nuostata. Atsitūpiau į pievą netoli giraitės, tarp mano kojų šilta srovele nutekėjo šlapimas. Žiūrėjau, kaip purvyne teška balutė, kaip į tamsą kyla jo kvapas. Juk nėra jokio skirtumo tarp mano ir Džunės šlapimo. Taip galvojau žiūrėdama į tamsų ratilą ant žemės. Myžalai yra myžalai.

Kasdien po vakarienės susėsdavome jų mažutėje svetainėje prie televizoriaus, ant kurio stovėjo molinis bitės formos vazonas. Per besiraizgančius filodendro lapus sunkiai galėjai matyti ekraną ir naujienų nuotrupas.

Man labai patiko Volteris Kronkaitas, jo tamsūs akiniai ir balsas, jaučiantis žinių vertę. Buvo akivaizdu, kad šis vyras nebuvo nusiteikęs prieš knygas. T.Rėjus buvo visiškai kitoks. Todėl Volteris Kronkaitas buvo gerokai pranašesnis.

Jis pasakojo mums apie integracijos paradą Sent Augustine, kurį atakavo baltaodžių minia, apie baltųjų ir budrumo komitetų narių, gaisrininkų žarnas ir ašarines dujas. Mes viską sužinojome. Žuvo trys kovotojai už pilietines teises. Sprogo dvi bombos. Trys juodaodžiai studentai sumušti su kirvių kotais.

Atrodė, kad kažkas sudraskė Amerikos gyvenimą po to, kai misteris Džonsonas pasirašė šį įstatymą. Žiūrėjome, kaip televizoriaus ekrane išsirikiuoja gubernatoriai ir prašo „kantrybės bei išminties“. Augusta užsiminė, jog ji baiminasi vieno dalyko — kad Tiburone išgyvensime tą patį, ir tai tik laiko klausimas.

Sėdėdama ten jaučiausi balta ir sutrikusi, ypač dėl to, kad kambaryje buvo Džunė. Sutrikusi ir susigėdusi.

Mėja paprastai nežiūrėdavo televizoriaus, bet vieną vakarą ji prisijungė prie mūsų ir laidos viduryje ėmė niūniuoti „O, Siuzana“. Ji nuliūdo dėl vieno juodaodžio, vardu misteris Reinsas, mirties: jį nušovė Džordžijoje iš pravažiuojančio automobilio. Laidoje parodė jo našlę su vaikais, ir Mėja staiga pravirko. Visos pašoko, tarsi Mėja būtų tiksinti bomba, ir puolė jos raminti. Deja, per vėlai.

Mėja lingavo pirmyn ir atgal pliaukšėdama rankomis ir draskydama veidą. Palaidinė suplyšo, gelsvos sagutės nusirito ant grindų it sproginėjantys kukurūzai. Dar nebuvau jos tokios mačiusi, todėl labai išsigandau.

Augusta ir Džunė suėmė Mėją už parankių ir išsivedė iš kambario. Jos elgėsi taip tiksliai, kad buvo aišku, jog tai ne pirmas kartas. Po kelių akimirkų išgirdau, kaip jos pila vandenį į vonią su kojomis, kurioje ir aš du kartus maudžiausi meduotame vandenyje. Kažkuri sesuo ant dviejų vonios kojų užmovė raudonas kojinaites — kas žino, kodėl? Manau, kad tai padarė Mėja, tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties.

Mudvi su Rozalina prisėlinome prie vonios durų. Jos buvo gerokai praviros, todėl pamatėme Mėją putų debesyje. Ji sėdėjo vonioje apsikabinusi kelius, o Džunė rieškutėmis sėmė vandenį ir lėtai šlakstė jos nugarą. Mėjos klyksmas pamažu rimo ir virto šniurksėjimu.

Iš už durų pasigirdo Augustos balsas:

— Teisingai, Mėja. Tegul visos kančios nuslysta nuo tavęs. Paleisk jas.

Kiekvieną kartą po žinių visos klaupdavomės ant kilimėlio priešais juodąją Mariją ir melsdavomės jai, teisingiau — visos trys seserys ir aš klūpėdavome, o Rozalina sėdėdavo ant kėdės. Augusta, Džunė ir Mėja skulptūrą vadino „Mūsų Kančių Motina“. Nesupratau, dėl ko.

Sveika, Marija, malonės pilnoji. Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų...

Seserys laikydavo rankose medinius rožinius ir vikriai leisdavo karoliukus tarp pirštų. Iš pradžių Rozalina atsisakė prisijungti, tačiau pamažu ir ji įsitraukė su mumis į maldą. Žodžius įsiminiau jau pirmąjį vakarą. Mes kartojome tą patį daugybę kartų. Net kai lioviausi žiopčioti, jie dar ilgai skambėjo mano galvoje.

Tai buvo katalikiška malda. Tačiau kai paklausiau Augustos, ar jos katalikės, ji atsakė:

— Ir taip, ir ne. Mano mama buvo tikra katalikė — dukart per savaitę dalyvaudavo mišiose Šv. Marijos bažnyčioje Ričmonde. Užtat tėvas buvo ortodoksas eklektikas.