Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Namo parėjome tik sutemus. Tamsoje aplink mus blykčiojo jonvabaliai. Pro virtuvės langą buvo matyti, kaip Rozalina ir Mėja baigia ruošti vakarienę.

Mudvi su Augusta susėdome ant sulankstomų sodo krėslų prie magnolijos krūmo. Aplink visa žemė buvo nuklota žiedlapiais. Iš namo sklido violončelės garsai, vis garsesni ir garsesni, kol atsiplėšė nuo žemės ir nuplaukė į Venerą.

Pajutau, kad ši muzika tikrai nuvaiko mirštančiųjų vaiduoklius, palengvina kelionę į kitą gyvenimą. Labai norėčiau, kad Džunės muzika būtų palydėjusi ir mano mamą.

Įsispoksojau į akmeninę sieną, juosiančią kiemą.

— Toje sienelėje prikaišiota popieriaus lapelių, — pasakiau, tarsi Augusta to nežinotų.

— Taip, žinau. Tai Mėjos siena. Ji pati ją susirentė.

— Mėja ją sukrovė? — pabandžiau įsivaizduoti, kaip Mėja maišo cementą, prijuostėje nešioja akmenis.

— Daug akmenų ji parsinešė iš upės, kuri teka, ana ten, per giraitę. Šitą sieną Mėja statė dešimt, o gal daugiau metų.

Štai kodėl jos tokie tvirti raumenys — nuo akmenų kilnojimo.

— O ką reiškia tos skiautelės, kurios ten sukaišiotos?

— O, tai ilga istorija, — atsakė Augusta. — Manau, pastebėjai, kad Mėja ypatinga?

— Ji labai greitai nuliūsta, — atsakiau.

— Todėl, kad Mėja viską supranta kitaip negu mes, — paaiškino Augusta, pasilenkė ir padėjo savo ranką ant manosios. — Matai, Lile, kai tu arba aš sužinome kokį nors nemalonų dalyką, mums gali pasidaryti negera, tačiau tai nesugriauna viso mūsų pasaulio. Mes tarsi atsitveriame savo širdis apsaugos siena, kuri sulaiko neįveikiamą skausmą. O Mėja jos neturi. Ji viską jaučia taip, lyg pati išgyventų tą skausmą. Ji nesugeba suvokti skirtumo.

Vadinasi, jeigu papasakosiu Mėjai apie T.Rėjaus supiltas krūvas kruopų, kitas smulkias žiaurybes, kad nužudžiau savo mamą, ji pajus tokį patį skausmą, kokį jaučiu ar jaučiau aš? Norėjau žinoti, kas nutinka, kai du žmonės jaučia tą patį. Ar skausmas irgi sumažėja perpus? Ar lengviau viską iškęsti? O džiaugsmas padvigubėja?

Pro virtuvės langą atsklido Rozalinos balsas, lydimas Mėjos juoko. Tuo metu Mėjos balsas atrodė visiškai normalus ir laimingas. Todėl niekaip negalėjau suprasti, kaip ji gali juoktis, o po akimirkos išgyventi kieno nors košmarus. Labiausiai nenorėjau būti tokia kaip ji. Bet nenorėjau būti panaši ir į T.Rėjų: viskam abejinga, susirūpinusi tik savo gyvenimu. Niekaip negalėjau apsispręsti, kas būtų blogiau.

— Ar ji tokia gimė? — pasiteiravau Augustos.

— Ne. Iš pradžių ji buvo labai laimingas vaikas.

— O kas jai nutiko?

Augusta įsmeigė akis į akmenų tvorelę.

— Mėja turėjo dvynę, mūsų sesutę Eiprilę. Jos buvo viena siela, gyvenanti dviejuose kūnuose. Niekada nemačiau nieko panašaus. Jeigu Eiprilei geidavo dantį, Mėjos dantenos ištindavo ir parausdavo lygiai taip pat. Vieną vienintelį kartą tėtis mostelėjo diržu Eiprilei. Ir galiu tau prisiekti, ant Mėjos kojos atsirado toks pat raudonas dryžis. Jos buvo neatskiriamos.

— Pirmąją dieną mums Mėja sakė, kad Eiprilė mirė.

— Ir nuo tada Mėja pasikeitė, — pridūrė Augusta ir pažiūrėjo į mane lyg abejodama, ar pasakoti toliau. — Tai nelabai linksma istorija.

— Manoji istorija taip pat, — ištariau. Augusta šyptelėjo.

— Eiprilei ir Mėjai buvo po vienuolika metų. Pasiėmusios po penkis centus, jos išėjo į parduotuvę nusipirkti ledų. Ten baltieji vaikai laižė tirpstančius ledus ir apžiūrinėjo komiksų knygutes. Parduotuvės savininkas pardavė joms ledų, bet liepė eiti juos valgyti į lauką. Eiprilė buvo užsispyrusi ir pasakė, kad irgi norėtų pavartyti komiksų knygutes. Ji susiginčijo su tuo žmogumi taip, kaip ginčydavosi su tėčiu. Galų gale vyriškis suėmė ją už rankos ir stumtelėjo per duris. Jos ledai iškrito ant grindų. Eiprilė grįžo namo piktindamasi, kad tai neteisinga. Mūsų tėtis buvo vienintelis tamsiaodis dantų gydytojas Ričmonde ir matė labai daug neteisybės. „Pasaulis labai neteisingas. Pati ką tik tuo įsitikinai“, — pasakė jis Eiprilei.

Pagalvojau, kad aš pati tai supratau gerokai anksčiau. Pūstelėjau orą sau ant veido ir kryptelėjau kaklą, kad matyčiau Didžiuosius Grįžulo Ratus. Džunės muzika liejosi ir gaubė mus.

— Manau, kad daugelis vaikų tiesiog praleistų tai pro ausis, tačiau Eiprilei kažkas nutiko, — pasakojo Augusta. — Tu turbūt pasakytum, jog ji nusivylė gyvenimu. Nors buvo dar vaikas, ji atkreipdavo dėmesį į tokius dalykus, kurių neturėtų pastebėti. Ji išsisukinėdavo, jeigu reikėdavo eiti į mokyklą arba ką nors padaryti. Trylikos metų Eiprilė jau sirgo gilia depresija. Be abejo, visą laiką Mėja jautė tą patį, ką jautė sesuo. O būdama penkiolikos, Eiprilė pasiėmė tėčio šautuvą ir nusižudė.

Šito nesitikėjau. Užgniaužiau kvapą ir pajutau, kaip ranka kyla prie burnos.

— Žinau, — tarė Augusta. — Baisu klausytis tokių dalykų, — akimirką ji patylėjo. — Eiprilei mirus mirė ir Mėjos dalis. Nuo to laiko ji nebebuvo tokia pati. Atrodo, kad pasaulis tapo Mėjos dvyne seserimi.

Augustos veidas išnyko medžio šešėlyje. Paslinkau krėsle, kad galėčiau ją matyti.

— Mūsų mama sakydavo, kad ji panaši į Mariją, kad jos širdis netelpa krūtinėje. Mama labai ja rūpinosi. O kai mirė mama, tai teko mudviem su Džune. Daugybę metų stengėmės padėti Mėjai. Ji matė daugybę gydytojų, tačiau nė vienas nežinojo, kaip jai padėti. Tiesiog nuleisdavo rankas ir viskas. Taigi mudviem su Džune atėjo mintis pastatyti maldų sieną.

— Kokią sieną?

— Maldų sieną, — pakartojo Augusta. — Panašią į tą Jeruzalėje. Žydai eina prie jos gedėti. Tai būdas susitaikyti su netektimi, kančia. Supranti, ant lapelio jie surašo savo maldas ir įkiša į sieną.

— Ir Mėja šitaip elgiasi?

Augusta linktelėjo.

— Tu matei tuos popieriaus gniužuliukus, sukaišiotus tarp akmenų. Mėja juose surašė viską — visus ją slegiančius jausmus. Atrodo, tai vienintelis dalykas, kuris jai padeda.

Žvilgtelėjau į sienos pusę. Tamsoje ji buvo nematoma. Birmingemas, rūgs. 15. Mirė keturi angeliukai.

— Vargšelė Mėja, — ištariau.

— Taip, — pritarė Augusta. — Vargšelė Mėja.

Valandėlę sėdėjome paskendusios liūdesy, kol aplink mus susirinko būrys moskitų ir privertė kraustytis į vidų.

Medaus namelyje Rozalina patamsyje gulėjo ant savo lovelės, ventiliatorius sukosi iš visų jėgų. Nusimoviau kelnes, nusivilkau berankovius marškinėlius, bet vis tiek buvo per karšta judėti.

Mano širdį gniaužė skausmas. Galvojau, ar T.Rėjus žingsniuoja po namus jausdamasis įskaudintas, kaip man norėtųsi. O gal jis nuoširdžiausiai atsiprašinėja savęs, kad buvo blogas tėvas, ir prisiekia daugiau manęs neskriausti? Abejojau. Jau greičiau jis pasiryžęs mane užmušti.

Ieškodama vėsos, sukiojau pagalvę. Galvojau apie Mėją ir jos sienelę ir kuo virto pasaulis, kad žmogui reikia štai tokių dalykų. Bijojau pagalvoti, ko gali būti prikaišiota tarp akmenų. Tvora man priminė Rozalinos kepamą kepsnį: prisiminiau, kaip ji prapjaudavo kruviną mėsą ir prismaigstydavo laukinių karčiųjų česnakų gabalėlių.

Blogiausia, kad gulėdama ten baisiausiai troškau, kad mama būtų šalia. Kaip būdavo visada. Jos ilgėtis visuomet imdavau gilią naktį, kai visai atsipalaiduodavau. Vartydavausi lovoje ir trokšdavau įslinkti į jos lovą, uosti jos kvapą. Svarstydavau: ar eidama miegoti ji vilkėdavo plonais nailoniniais naktiniais? Ar segdavo plaukus segtukais? Matydavau ją tik parimusią lovoje. Mano lūpos virpėdavo, kai įsivaizduodavau, jog lipu pas ją į lovą, priglaudžiu galvą jai prie krūtinės. Mamyte , — pasakyčiau. O ji žvilgtelėtų į mane ir ištartų: Vaikeli, aš čia.