Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Šita istorija buvo dešimt kartų įdomesnė už vienuolės Beatričės istoriją. Augusta kalbėdama vaikščiojo po kambarį.

— Obedajas bandė pakelti vandenyje išmirkusią statulą, kurią Dievas atsiuntė jiems globoti, tačiau ji buvo per sunki. Jis atsivedė dar du vergus ir kartu jie nunešė statulą į maldos namus ir pastatė prie altoriaus. Iki kito sekmadienio jau visi žinojo, kad upė atplukdė statulą, kad ji kalbėjo Obedajui. Maldos namai buvo pilnutėliai, žmonės netilpo pro duris, sėdėjo ant palangių. Obedajas pasakė jiems žinąs, kad ją atsiuntė Viešpats Dievas, tačiau nežinąs, kas ji tokia.

— Jis nežinojo, kas ji tokia! — sušuko Širdelė nutraukdama pasakojimą.

Visos Marijos Dukterys ėmė kartoti: „Nė vienas šito nežinojo.“ Pažvelgiau į Rozaliną ir nustebau — ji kažkaip neįtikėtinai persikreipusi sėdėjo krėsle ir kartojo tą patį.

Kai visi nutilo, Augusta kalbėjo toliau:

— Pasiramsčiuodama lazda, į priekį išėjo vyriausia vergė, vardu Peria. Kai ji prakalbo, visi sukluso. Ji išsitiesė, numetė lazdą ir ištarė: „Tai yra Jėzaus motina.“ Visi žinojo, kad Jėzaus motina vardu Marija ir kad ji mato visus kenčiančius. Kad ji stipri ir maloninga, kad turi motinos širdį. Ir štai ji čia, ją atplukdė tas pats vanduo, kuris atplukdė ir juos, sukaustytus grandinėmis. Atrodė, kad ji žinojo, kaip jie kankinasi.

Žiūrėjau į statulą įsmeigusi akis ir jaučiau, kad kažkas trūko ten, kur buvo mano širdis.

— Taigi, — tęsė Augusta, — žmonės verkė ir šoko, ir plojo rankomis. Kiekvienas ėjo artyn ir ranka lietė jos krūtinę, kad priimtų jos širdies paguodą. Kiekvieną sekmadienį maldos namuose jie darydavo tą patį: šokdavo, liesdavo jos krūtinę, pagaliau toje vietoje nupiešė raudoną širdelę, kad žmonės galėtų paliesti ir jos širdį.

Mūsų Motina pripildė jų širdis drąsos ir pakuždėjo, kaip išsigelbėti. Drąsuoliai pabėgo į šiaurę, o tie, kurių širdyse nekilo kumštis, nusekė paskui. Jeigu kurio nors ryžtas susilpnėdavo, tereikėdavo paliesti jos krūtinę.

Ji tapo tokia galinga, kad apie ją sužinojo šeimininkas. Vieną dieną jis išvilko ją vežimu ir prirakino daržinėje. Tačiau, niekieno nepadedama, vieną naktį ji dingo ir vėl grįžo į maldos namus. Penkiasdešimt kartų šeimininkas buvo prirakinęs ją daržinėje ir penkiasdešimt kartų ji išsivadavo iš grandinių ir grįžo namo. Pagaliau šeimininkas pasidavė ir leido jai likti.

Kambaryje visi nuščiuvo, o Augusta stovėjo minutėlę ir leido kiekvienam viską suvokti. Ji vėl prabilo iškėlusi abi rankas:

— Žmonės praminė ją Kančių Dievo Motina. Ir ne todėl, kad ji buvo surakinta grandinėmis...

— Ne todėl, kad ji buvo surakinta grandinėmis, — kartojo Dukterys.

— Ją pavadino Kančių Dievo Motina dėl to, kad ji sutraukė tuos kančių pančius.

Džunė pasistatė violončelę tarp kojų ir užgrojo „Nepaprastą malonę“, o Marijos Dukterys sustojo ir ėmė siūbuoti drauge kaip spalvoti dumbliai vandenyno dugne.

Pagalvojau, kad tai jau didysis finalas. Tačiau Džunė atsisėdo prie pianino ir džiazo stiliumi užgrojo „Eik pas kalną tai pasakyti“. O tada Augusta ėmė šokti kažkokį šokį konga34 motyvais. Ji prisiartino prie Lunelės, o toji apkabino ją per juosmenį. Kresė įsikibo į Lunelę, o Mabelė apkabino Kresę. Ir taip visos apėjo kambarį. Kresė net turėjo prisilaikyti savo raudonąją skrybėlę. Kai jos apsisuko, prie jų prisijungė Kvinė su Violeta, paskui ir Širdelė. Labai norėjau būti šio šokio dalis, tačiau kartu su Rozalina ir Očiu tik stebėjau iš šalies.

Džunė ėmė groti vis greičiau. Vėdinausi veidą, norėdama sukelti nors mažiausią vėjelį, nes jutau, kad sukasi galva. Kai šokis baigėsi, Dukterys sustojo pusračiu priešais Kančių Dievo Motiną. Tai, ką jos darė, man užėmė kvapą. Vienu metu jos prisiartino ir palietė išblukusią statulos širdį.

Kvinė ir jos duktė priėjo kartu ir priglaudė delnus prie medžio. Lunelė prispaudė pirštus prie Marijos širdies ir lėtai juos pabučiavo. Nuo šito vaizdo mano akys pritvino ašarų.

Otis priglaudė savo kaktą Marijai prie krūtinės ir taip stovėjo ilgiau už jas, širdis prie širdies, tarytum pildydamas tuščią indą.

Džunė grojo tol, kol visi prisiartino prie Marijos. Likome tik mudvi su Rozalina. Mėja linktelėjo Džunei, kad ši grotų toliau, paėmė Rozaliną už rankos ir stumtelėjo prie Kančių Dievo Motinos. Taigi Rozalina galėjo paliesti Marijos širdį.

Ir aš labiau už viską pasaulyje troškau paliesti beišnykstančią raudoną širdį. Pakilau nuo kėdės, mano galva vis dar truputėlį sukosi. Artinausi prie Marijos iškėlusi ranką. Kai jau galėjau ją paliesti, Džunė nustojo groti. Ji tiesiog nutilo kūrinio viduryje, o aš sustingau tyloje iškėlusi ranką.

Nuleidau ją ir apsidairiau. Jaučiausi kaip traukinyje — vaizdas bėgo pro akis. Pro mane praplaukė tamsi dėmė. Judanti spalvota banga. Aš nesu jūsiškė, — pagalvojau.

Mano kūnas sustingo. Pagalvojau, kaip būtų nuostabu sumažėti — mažėti tol, kol visai išnyksiu. Išgirdau, kaip Augusta subarė Džunę: „Džune, kas tau darosi?“ — tačiau jos balsas skambėjo kažkur labai toli.

Pašaukiau Kančių Dievo Motiną, bet tikriausiai balsu neištariau jos vardo, kviečiau ją širdimi. Tai viskas, ką prisimenu. Jos vardas aidėjo tuščioje erdvėje.

Atsipeikėjau Augustos lovoje kitame koridoriaus gale. Ant kaktos man buvo uždėtas ledo kompresas, o Augusta ir Rozalina žvelgė iš viršaus. Rozalina pasikėlusi sijoną vėdavo mane nekreipdama dėmesio į nuogas šlaunis.

— Nuo kada pradėjai alpti? — paklausė ji ir prisėdo ant lovos krašto. Nuo svorio buvau priversta pasisukti į ją.

Rozalina apkabino mane. Kažkodėl tai pripildė mano krūtinę dar daugiau nepakeliamo liūdesio. Todėl atkakliai išsilaisvinau ir paprašiau vandens.

— Turbūt tai dėl karščio, — tarė Augusta. — Reikėjo įjungti ventiliatorius. Viduje tikriausiai buvo devyniasdešimt laipsnių35.

— Jaučiuosi gerai, — nuraminau jas, tačiau nesiryžau sakyti tiesos.

Netyčiomis aptikau nuostabų dalyką — galima užsimerkti ir išeiti iš gyvenimo, bet nenumirti. Tiesiog reikia nualpti. Tik nežinojau, kaip tai padaryti, kaip ištraukti kištuką iš lizdo, kad smigčiau tada, kai man to reikės.

Mano alpulys nutraukė Marijos Dukterų susiėjimą ir pasiuntė Mėją prie maldų sienos. Džunė užlipo į savo kambarį ir užsirakino, o Dukterys susibūrė virtuvėje.

Dėl visko kaltas karštis. Be abejo, karštis. Karštis verčia žmogų keistai elgtis.

Reikėjo pamatyti, kaip Augusta ir Rozalina visą vakarą tupinėjo aplink mane. Lile, gal nori žolelių antpilo? Gal plunksnų pagalvę? Štai, suvalgyk šaukštelį medaus.

Sėdėjome kambarėlyje, nes man kaip privilegijuotam asmeniui atnešė vakarienę ant padėklo. Džunė tebebuvo savo kambaryje ir neatsiliepė, kai Augusta beldėsi į duris. Mėja virtuvėje iš McCall’s laikraščio karpė receptus, nes tądien per ilgai išbuvo prie sienos ir jai neleido žiūrėti televizoriaus.

O per televiziją misteris Kronkaitas pasakojo, kad mes ruošiamės siųsti žmogų į Mėnulį.

— Liepos dvidešimt aštuntąją Jungtinės Amerikos Valstijos iš Kenedžio kyšulio Floridoje paleis Ranger 7.

Laivas turės nuskristi 25 3665 mylias, kol galės nusileisti Mėnulyje. Viso to esmė — nufotografuoti Mėnulio paviršių ir parvežti nuotraukas į Žemę.

— Kūdikėli Jėzau, — dūsavo Rozalina, — raketa skrenda į Mėnulį.

Augusta papurtė galvą.

— Paskui dar užsinorės tenai pasivaikščioti.