Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Bet dar nebuvau palietusi juodosios Marijos širdies svetainėje, ir kol nebuvau to padariusi, labai bijojau viską papasakoti. Prisiglaudžiau prie Augustos krūtinės, užgniaužiau savyje paslaptį labai bijodama, kad ji ištars: Ne, niekada gyvenime nemačiau šitos moters. O juk taip ir bus. Geriausia nieko nežinoti.

Sunkiai atsistojau.

— Gal eisiu padėti į virtuvę.

Ir neatsigręždama nudūmiau per kiemą.

Tą vakarą, kai kartu su tamsa ėmė svirpauti svirpliai, o Rozalina pritardama jiems knarkė lovelėje, kaip reikiant išsiverkiau. Nė pati nežinau kodėl. Turbūt dėl visko. Todėl, kad nenorėjau meluoti Augustai, nes ji man buvo tokia gera. Todėl, kad Rozalina tikriausiai buvo teisi dėl svajonių pasaulio. Todėl, kad buvo aišku, jog Mergelė Marija nepakeis manęs persikų pašiūrėje, kaip pakeitė Beatričę vienuolyne.

Neilas ateidavo dažniausiai vakare ir sėdėdavo su Džune svetainėje, o mes kambarėlyje per televiziją žiūrėdavome „Bėglius“. Augusta sakydavo norinti, kad bėgliai keliautų toliau, sutiktų ginkluotą žmogų ir tuo viskas baigtųsi.

Per reklamines pertraukėles apsimesdavau, kad einu vandens, tačiau tylomis sėlindavau į svetainę pasiklausyti, apie ką kalba Džunė ir Neilas.

— Būk gera, na, pasakyk, kodėl ne? — vieną vakarą išgirdau Neilą.

— Todėl, kad negaliu, — atsiliepė Džunė.

— Tai ne priežastis.

— Tai vienintelė priežastis.

— Žinai, aš negaliu amžinai laukti, — tarė Neilas.

Laukiau, ką pasakys Džunė. O Neilas, nesulaukęs atsakymo, atsistojo ir išėjo. Eidamas dar priplojo durimis prie sienos mane, besiklausančią jų pašnekesių. Akimirką jis žiūrėjo lyg aš būčiau ji ir išėjo trenkęs paskui save durimis.

Nuskuodžiau atgal į kambarėlį. Pakeliui dar išgirdau, kaip Džunė ėmė kukčioti.

Vieną rytą Augusta pasiuntė mudu su Zaku į kaimą, esantį už šešių mylių, parvežti paskutiniųjų šio medunešio meduvių. Viešpatie, kaip buvo karšta, o kur dar būriai mašalų aplink.

Zakas iš medaus furgono išspaudė visą greitį, maždaug trisdešimt mylių per valandą. Vėjas kedeno mano plaukus ir nešė ką tik nušienauto šieno kvapą.

Pakelės bolavo nuo medvilnės, kurią vėjas išpūtė iš sunkvežimių, važiuojančių į Tiburono valyklą. Zakas pasakė, kad šiemet ūkininkai anksti pasodino ir anksti nuėmė medvilnės derlių, nes augalus puolė sėkliniai straubliukai. Pakelė atrodė apsnigta kaip visas pasaulis, o aš baisiausiai užsinorėjau, kad kiltų pūga ir viską atvėsintų.

Paskui ėmiau fantazuoti, kaip Zakas sustabdo sunkvežimiuką, nes per sniegą jau nebematyti, kur važiuoti, ir prasideda sniego gniūžčių mūšis, mudu mėtomės baltu medvilnės sniegu. Įsivaizdavau, kaip kasame sniego urvą, miegame susiglaudę, kad nesušaltume, o mūsų rankos ir kojos primena juodas ir baltas juostas. Paskutinė fantazija mane taip šokiravo, kad net sudrebėjau. Susigūžiau ir pasijutau išpilta šalto prakaito.

— Kas tau? — paklausė Zakas.

— Nieko, o ką?

— Tu drebi.

— Viskas gerai. Man kartais taip būna.

Nusisukau ir žvelgiau pro langą. Bet nieko gero nepamačiau: laukuose šen bei ten buvo matyti griūvantys mediniai tvartai arba seni, apleisti dažyti namai.

— Ar dar toli? — paklausiau tikėdamasi, kad kelionė taip greitai nesibaigs.

— Tau liūdna ar šiaip kas?

Neatsakiau jam, tik vėpsojau pro purviną langelį.

Kai iš greitkelio išsukome į duobėtą keliuką, Zakas pasakė, kad įvažiavome į misterio Kleitono Foresto žemes. To misterio advokato kontoros laukiamajame klientai gali nusipirkti Juodosios Madonos medaus ir vaško žvakių. Zakas dar buvo atsakingas už medaus bei žvakių pristatymą. Pinigus atsiimdavo, kai prekės būdavo parduotos.

— Misteris Forestas leidžia man pasidairyti po savo kontorą, — paaiškino jis.

— Oho.

— Jis man papasakoja apie laimėtas bylas.

Mes patekome į provėžą, ir automobilį taip supurtė, kad trenkėmės galvomis į stogą. Tai visai sujaukė mano nuotaiką. Ėmiau juoktis, lyg kažkas kutentų pažastis. Kuo smarkiau trankiau galvą, kuo labiau ją skaudėjo, tuo linksmiau man buvo. Juokiausi lygiai taip, kaip Mėja verkia.

Iš pradžių Zakas taikė į provėžas norėdamas mane pralinksminti, o paskui susinervino, nes aš niekaip negalėjau liautis. Jis atsiduso ir sulėtino greitį, kad mūsų taip nepurtytų.

Pagaliau viskas praėjo. Prisiminiau, kaip malonu buvo nualpti per Marijos Dukterų susirinkimą ir pagalvojau, kaip labai norėčiau atsijungti čia, automobilyje. Pavydėjau vėžliams, kad jie turi šarvus ir gali pasislėpti, kada tik nori.

Jaučiau Zako kvėpavimą, marškinėliais aptemptą krūtinę, ant vairo uždėtą ranką. Aštrų, tamsų žvilgsnį. Jo odos paslaptingumą.

Buvo kvaila galvoti, kad už to kažkas slypi, kad galima susižavėti juodaodžiu. Aš nuoširdžiai tikėjau, kad to negali būti, kaip vanduo negali tekėti į kalną arba druska negali būti saldi. Tai gamtos įstatymas. Tikriausiai tai paprasčiausias susižavėjimas, kurio negali būti. O gal troškimas priešgyniauti, kai malonu nepaisyti taisyklių, pagal kurias gyvename ir mirštame. Kalbi apie tai, ko niekada nebus, — pasakė Zakas.

Jis sustabdė medaus furgoną netoli nuo dvidešimties avilių, sustatytų medžių tankumyne. Vasarą čia bitėms buvo pavėsis, o žiemą — užuovėja. Bitės buvo daug gležnesnės negu maniau. Jeigu jų nepražudydavo erkės, tai padarydavo pesticidai arba blogas oras.

Zakas išlipo ir iš sunkvežimiuko galo ištraukė visokių priemonių: skrybėlių, papildomų meduvių, naujų korių ir dūminę, kurią padavė man uždegti. Vaikščiojau tarp skirbenių ir laukinių azalijų, žirgliojau per sparnuotųjų skruzdėlių skruzdėlynus ir mojavau dūmine, kol Zakas kilnojo avilių dangčius ir žvilgčiojo į vidų ieškodamas pilnų korių.

Jis dirbo kaip žmogus, iš prigimties mylintis bites. Negalėjau patikėti, kad jis galėtų būti toks švelnus ir geraširdis. Zakas iškėlė vieną korį, iš kurio varvėjo slyvų spalvos medus.

— Jis purpurinis! — nustebau.

— Kai oras būna labai karštas, o gėlės išdžiūsta, bitės siurbia šeivamedžio uogas. Nuo jų medus tampa mėlynai raudonas. Už purpurinio medaus stiklainį žmonės mokės po du dolerius.

Zakas įkišo pirštą į korį, pakėlė mano tinklelį ir pridėjo man prie lūpų. Išsižiojau ir nučiulpiau jo pirštą. Nuoširdi šypsena nuslinko jo veidu, o karštis nutvilkė mano kūną. Zakas palinko prie manęs. Norėjau, kad jis nusiimtų nuo veido tinklelį ir pabučiuotų mane, žinojau, kad jis taip pat šito nori, nes negalėjome atitraukti vienas nuo kito akių. Taip ir stovėjome, kol bitės ėmė zvimbti aplink mūsų galvas it keptuvėje čirškanti bekoniena. Šitas garsas man jau neatrodė pavojingas. Supratau, kad pavojinga yra tai, prie ko esi pripratusi.

Tačiau, užuot mane pabučiavęs, Zakas nuėjo prie kito avilio ir sukosi toliau. Dūminė užgeso. Sekiojau paskui jį, tačiau nė vienas neištarėme nė žodžio. It liežuvius prariję, sukrovėme pilnus medaus korius į medaus sunkvežimiuką ir nesikalbėjome, kol privažiavome miesto ribas.

TIBURONAS, 6 502 gyventojai

Vilifredos Marčant nama s

— Kas tokia Vilifreda Marčant? — paklausiau beviltiškai bandydama nutraukti tylą ir viską grąžinti į senas vėžes.

— Nori pasakyti, kad nieko nesi girdėjusi apie Vilifredą Marčant? — nustebo Zakas. — Ji — vienintelė rašytoja moteris, gavusi Pulicerio premiją už tris knygas apie Pietų Karolinos lapuočius medžius.

— Ji nelaimėjo jokios Pulicerio premijos, — sukikenau.