Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Mes visi galvojome, kad prezidentas Kenedis kvaištelėjo, kai pranešė, jog ruošiamės siųsti žmogų į Mėnulį. Silvano laikraščiai tai pavadino „Lunatiko vizija“. Nusinešiau straipsnį į mokyklą ir pakabinau į svarbiausių įvykių lentą. Visi kalbėjo: „Žmogus Mėnulyje. To betrūko.“

Tačiau negali neišbandyti skustuvo ašmenų. Mes troškome pralenkti Rusiją — tik tai vertė pasaulį suktis ratu. O dabar atrodė, kad tikrai tai padarysime.

Augusta išjungė televizorių.

— Man trūksta oro.

Išėjome iš kambario. Man vėl ėmė linkti kojos, todėl Augusta ir Rozalina prilaikė mane už alkūnių.

Buvo kaip tik ta akimirka, kai baigiasi diena ir prasideda naktis, laikas, kurio niekada nemėgau, nes būdavo liūdna, kad kažkas išeina todėl, jog kažkas turi ateiti. Augusta pašnairavo į dangų. Jau kilo mėnulis, didžiulis ir vaiduokliškai sidabrinis.

— Lile, gerai įsižiūrėk, — tarė ji, — tu matai kažko pabaigą.

— Tikrai?

— Taip, tikrai. Kol žmonės gyveno žemėje, mėnulis atrodė paslaptingas. Pagalvok. Jis toks stiprus, kad gali valdyti vandenynus. Jis nudyla ir vėl atauga. Mano mama pasakodavo, kad mėnulyje gyvena Dievo Motina, todėl reikia džiaugtis, kai jos veidas skaistus, ir liūdėti, kai jis apniukęs.

Augusta ilgai žiūrėjo į dangų, paskui pasisuko į namą ir ištarė:

— O dabar viskas keičiasi. Mes nusileisime ten, pasivaikščiosime ant jo. Jis tebus dar vienas didelis mokslininkų tyrinėjimo objektas.

Prisiminiau sapną, kurį sapnavau tą naktį, kai su Rozalina nakvojome prie upokšnio — kaip mėnulis suskilo į šipulius.

Augusta išnyko rausvajame name, o Rozalina nuėjo gulti į medaus namelį. Aš likau lauke ir žiūrėjau į dangų. Įsivaizdavau, kaip pakeliui Ranger 7 sprogsta.

Žinojau, kad vieną dieną įeisiu į svetainę, kai nieko ten nebus, ir paliesiu Motinos širdį. Tada parodysiu Augustai mamos nuotrauką ir pamatysime, ar mėnulis tikrai suskils ir nukris nuo dangaus.

SEPTINTAS SKYRIUS

Ar bitės turi lytį? Jos pačios negyvena lytinio gyvenimo. Avilys labiau primena vienuolyną, ne viešnamį.

„Motinėlė turi mirti: ir kitos bičių ir žmonių istorijos“

Kiekvieną kartą išgirdusi sirenas pašokdavau. Nesvarbu, ar kažkur kaukdavo greitosios pagalbos automobiliai, ar televizoriuje vykdavo policijos gaudynės. Dalis manęs nuolat budėjo ir laukė, kad atvažiuos T.Rėjus arba misteris Batas Gastonas ir pabaigs mano nuostabų gyvenimą. Augustos namuose jau praleidome aštuonias dienas. Nežinojau, kiek laiko juodoji Marija laikys virš mūsų savo apsiaustą.

Buvo liepos tryliktoji, pirmadienis. Rytą po pusryčių eidama į medaus namelį prie keliuko pastebėjau keistą juodą fordą. Akimirką pamiršau kvėpuoti, tačiau netrukus prisiminiau, kad šiandien į darbą grįžta Zakas.

Dabar jau būsime aš, Augusta ir Zakas. Man buvo gėda, bet pasipiktinau, kad atsiras trečias asmuo.

Zakas buvo visai kitoks, negu įsivaizdavau. Radau jį namelyje — jis laikė medaus šlakstyklę kaip mikrofoną ir dainavo „I found my thrill on Blueberry Hill“. Nematoma tyliai stovėjau tarpduryje ir stebėjau Zaką, tačiau, kai jis kraipydamasis kaip Elvis užtraukė „Viva Las Vegas“, neišlaikiau ir ėmiau kvatoti.

Jis atsisuko pasižiūrėti, besisukdamas apvertė rėmų padėklą, kuris nukrito ant grindų. Kambaryje pasidarė baisi netvarka.

— Aš tik dainavau, — pranešė, lyg tai būtų didžiausia naujiena. — O kas tu tokia?

— Lilė, — atsakiau. — Gyvenu pas Augustą ir kitas seseris.

— O aš — Zakaris Teiloras, — prisistatė.

— Zakaris Teiloras buvo prezidentas, — priminiau jam.

— Taip, girdėjau, — tarė jis. Iš po marškinių sužvejojo metalinį asmens ženklą, kabantį ant kaklo, ir kyštelėjo man po nosimi. — Matai, čia parašyta: Zakaris Linkolnas Teiloras. — Jis vėl nusišypsojo, o aš pastebėjau, kaip viename skruoste atsirado duobutė. Šitas bruožas visuomet mane traukė.

Zakas atsinešė semtuvėlį ir ėmė šluoti.

— Augusta man papasakojo apie tave, kad tu čia gyveni ir padedi mums, bet neužsiminė, kad tu... baltoji.

— Taip, teisingai, aš baltoji, — pasakiau. — Balta iš prigimties.

Zakaris Linkolnas Teiloras neturėjo nė šešėlio baltos spalvos.

Netgi akių baltymai buvo kažkokie nelabai balti. Jis buvo plačiapetis, lieknas, trumpai kirptais plaukais kaip daugelio juodaodžių berniukų. Tačiau jo veidas... negalėjau liautis spoksojusi į jį. Jis labai nustebo, kad aš esu baltaodė, o man jis pasirodė neapsakomai gražus.

Mano mokykloje vaikai dažnai šaipydavosi iš juodaodžių plačių lūpų ir nosių. Aš taip pat juokdavausi iš tų pokštų, kad neišsiskirčiau iš minios. O dabar labai norėjau parašyti laišką į savo mokyklą, kurį perskaitytų mokslo metų pradžios šventėje, ir pasakyti, kad mes klydome. Turėtumėte pamatyti Zakarį Teilorą, pridėčiau.

Svarsčiau, kaip Augusta galėjo pamiršti pasakyti jam tokį svarbų dalyką — kad aš esu baltoji. Ji man pripasakojo daugybę dalykų apie;;. Žinojau, kad ji — Zako krikštamotė. Kad jo tėtis paliko juos, kai jis buvo dar visai mažiukas, kad jo mama dirba tos pačios mokyklos valgykloje, kurioje dėsto Džunė. Jis buvo juodaodžių vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleivis, pirmūnas, futbolo komandos saugas. Augusta pasakojo, kad jis bėgioja kaip vėjas. Tai galėtų būti jo bilietas į kokį nors koledžą šiaurėje. Tai darė man didesnį įspūdį, negu galėjau įsivaizduoti nuo tada, kai svaičiojau apie grožio mokyklą.

— Augusta išvažiavo į Saterfildo fermą patikrinti avilių, — pasakiau. — Ir liepė tau čia padėti. Ką man daryti?

— Na, tai gal čiupk kelis rėmus iš tų avilių ir padėk man pakelti dangtį.

— O kas tau labiau patinka — Fats Domino ar Elvis? — paklausiau dėdama pirmąjį korį.

— Mailsas Deivisas, — atsakė jis.

— Nežinau, kas jis toks.

— Žinoma, kad nežinai. Bet jis geriausias trimitininkas pasaulyje. Viską atiduočiau, kad galėčiau groti kaip jis.

— Mestum futbolą?

— Iš kur žinai, kad žaidžiu futbolą?

— Žinau, — atsakiau ir nusišypsojau jam.

— Matau, — jis stengėsi būti rimtas.

Mes tikrai susidraugausime, — pamaniau.

Zakas paspaudė jungiklį ir aparatas ėmė suktis, vis greityn ir greityn.

— Tai kiek žadi čia gyventi?

— Mudvi su Rozalina keliaujam į Virdžiniją, ten gyvensime pas mano tetą. Mano tėtis žuvo traktoriaus avarijoje, o mama mirė, kai buvau dar visai mažytė. Todėl noriu susikurti šeimą, kad manęs neįkištų į našlaičių prieglaudą ar dar kur nors.

— Bet kaip jūs čia atsidūrėte?

— A, turi galvoje pas Augustą? Iš Tiburono mes atkeliavom autostopu. Pasibeldėme į Augustos namų duris ir ji leido mums pernakvoti. Štai ir viskas.

Zakas linktelėjo, lyg jam viskas būtų aišku.

— Ar seniai čia dirbi? — paklausiau patenkinta, kad galima pakeisti pokalbio temą.

— Kai pradėjau mokytis vidurinėje. Kai baigiasi futbolo sezonas, ateinu po pamokų, kiekvieną šeštadienį ir visą vasarą. Už praėjusių metų uždarbį nusipirkau mašiną.

— Ar tą fordą?

— Taip, tai 59-ųjų „Ford Fairlane“, — atsakė jis.

Jis dar kartą paspaudė jungiklį ir aparatas riaumodamas pamažu nurimo.

— Eime, parodysiu.

Automobilis blizgėjo kaip veidrodis. Pagalvojau, kad Zakas kiekvieną naktį jį blizgina savo marškinėliais. Apėjau aplinkui kaip Baltosios pirštinės36 inspektorė.

— Ar galėtum mane išmokyti vairuoti? — paklausiau.