Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Tik ne su šita mašina.

— Kodėl?

— Todėl kad tu panaši į mergaitę, kuri tiesiog negali nieko nesugadinti.

Pažvelgiau į Zaką norėdama atsikirsti ir pamačiau, kad jis šypsosi. Ir vėl skruoste pasirodė duobutė.

— Be abejo, — pridūrė. — Tu būtinai turi ką nors sugadinti.

Kasdien dirbau su Zaku medaus namelyje. Augusta ir Zakas jau buvo išsukę daugumą medaus, tačiau ant lentynų dar buvo likusios kelios krūvos meduvių.

Mes pašildydavome ir palikdavome vašką lydytuve, paskui sudėdavome rėmus į medsukį ir perkošdavome medų per naujutėlę nailoninę kojinę. Augusta savo meduje palikdavo truputį duonelės, nes ji labai naudinga. Mes irgi pastebėjome. Kartais sulaužydavome korį gabaliukais, įmesdavome į indelį ir pripildavome medaus. Tačiau reikėdavo patikrinti, kad koriai būtų tikrai geri, kad juose nebūtų likę kiaušinėlių, nes juk niekas nenorėtų meduje rasti bitės lervos.

Jeigu reikėdavo daryti ką nors kita, tuomet į žvakių formeles pildavome vašką arba plaudavome stiklainius, kol mano rankos nuo ploviklių tapdavo kietos ir šiurkščios it grūdų luobelės.

Pati nemaloniausia dienos dalis būdavo vakarienė, kai reikėdavo susitikti su Džune. Atrodytų, kad žmogus, kuris groja mirštantiesiems, turėtų būti labai malonus. Niekaip negalėdavau suprasti, kodėl ji taip manęs nemėgo. Tai, kad buvau baltoji ir naudojausi jų svetingumu, man atrodė per menka priežastis.

— Kaip tau sekasi, Lile? — klausdavo ji kiekvieną vakarą prie stalo. Lyg repetuotų prieš veidrodį.

— Labai gerai, ačiū, — atsakydavau. — O kaip jums sekasi, Džune?

Ji žvilgtelėdavo į Augustą, kuri labai susidomėjusi stebėdavo mus, ir atsakydavo:

— Puikiai.

Išsiaiškinusios santykius, mes išskleisdavome servetėles ir iki valgymo pabaigos stengdavomės viena kitos nepastebėti. Žinojau, kad Augusta bandė palenkti Džunę į mano pusę. Taip ir norėjosi jai pasakyti: Juk žinote, kad man ir Džunei Bautrait visiškai tas pat, kaip mudviem sekasi. Palikite viską kaip yra.

Vieną vakarą po „Sveika, Marija“ Augusta pasakė:

— Lile, jeigu nori, gali paliesti Dievo Motinos širdį. Juk taip, Džune?

Žvilgtelėjau į Džunę, kuri šiaip taip prisivertė man nusišypsoti.

— Gal kitą kartą, — sumurmėjau.

Esu tikra, kad jeigu merdėčiau ant savo lovelės medaus namelyje ir mane galėtų išgelbėti tik Džunės širdies permaina, geriau numirčiau ir keliaučiau tiesiai į dangų. O gal į pragarą. Dabar jau nebuvau tikra.

Labiausiai man patikdavo priešpiečiai, kuriuos mudu su Zaku valgydavome pušų pavėsyje. Beveik kiekvieną dieną Mėja sutepdavo mums sumuštinių su Bolonės dešra. Kartais dar gaudavome salotų žvakidę. Taip vadindavome banano puselę, įsmeigtą ananaso griežinėlyje.

— Ar galiu uždegti tavo žvakę? — klausdavo Mėja ir braukdavo įsivaizduojamą degtuką. Paskui ant banano viršaus su dantų krapštuku prismeigdavo konservuotą vyšnią. Tarsi mudu su Zaku būtume darželinukai. Bet mes jai pritardavome ir kas kartą apsimesdavome sužavėti, kad ji moka uždegti bananą. O desertui triaukšdavom šaldytą žaliosios citrinos skonio KoolAid 37, kurį ji šaldydavo ledų formelėse.

Vieną popietę sėdėjome ant pievelės ir klausėmės, kaip vėjas šnarina Rozalinos padžiautas paklodes.

— Kas tau labiausiai patinka mokykloje? — paklausė Zakas.

— Anglų kalba.

— Tai tau patinka rašyti rašinius, — pavartė akis Zakas.

— Tiesą sakant, taip. Norėjau būti rašytoja, o laisvalaikiu — anglų kalbos mokytoja.

— Kodėl norėjai ? — nustebo jis.

— Nemanau, kad dabar manęs laukia šviesi ateitis. Aš juk našlaitė.

Tačiau turėjau galvoje, kad esu bėglė, besislapstanti nuo teisėsaugos. Ir apskritai abejotina, ar dabar galėsiu baigti vidurinę mokyklą.

Zakas apžiūrinėjo savo rankas. Galėjau užuosti aštrų jo prakaito kvapą. Medaus dėmės ant marškinėlių pritraukė vabzdžių armiją, ir dabar jis turėjo be paliovos mojuoti rankomis.

— Manęs taip pat, — patylėjęs tarė.

— Kas taip pat?

— Nežinau, kas manęs laukia ateityje.

— Kodėl? Tu juk nesi našlaitis.

— Ne, nesu, — ištarė. — Aš esu negras.

Pasijutau sutrikusi.

— Bet juk tu gali žaisti futbolą koledžo komandoje ir tapti profesionaliu žaidėju.

— Kodėl tik sportas yra vienintelė sritis, kurioje baltieji leidžia mums pasireikšti? Aš nenoriu žaisti futbolo. Aš noriu būti advokatas.

— Man vis tiek, — atsiliepiau susierzinusi. — Aš tik niekada nemačiau juodaodžio advokato, ir viskas. Gal tai įvyks greičiau negu įsivaizduoji.

— Nesąmonės. Kalbi apie tai, ko niekada nebus.

Užsimerkiau.

— Gerai, tada aš įsivaizduoju juodaodį advokatą. Tu esi juodaodis Peris Meisonas38. Į tave kreipiasi žmonės iš visos valstijos, neteisingai apkaltinti asmenys, o tu paskutinę akimirką iš liudininko ištrauki tiesą ir išaiškini tikrąjį nusikaltėlį.

— O taip, — prunkštelėjo jis, — su tiesa visiems suspardysiu užpakalius.

Kai Zakas nusijuokė, pamačiau jo liežuvį, žalią nuo Koo l- Aid. Nuo tada ėmiau jį vadinti advokatu Zaku, užpakalių spardytoju.

— O, tik pažiūrėkit, kas atėjo — advokatas Zakas, užpakalių spardytojas, — sakydavau.

Galų gale Rozalina pradėjo manęs klausinėti, ką aš sau galvoju — stengiuosi, kad mane įdukrintų kalendoriaus seserys? Ji man sakė, kad aš gyvenu svajonių pasaulyje. „Svajonių pasaulis“ buvo du jos mėgstamiausi žodžiai.

Tai buvo gyvenimas svajonių pasaulyje apsimetant, kad gyvename normalų gyvenimą, kai aplink vyksta gaudynės, galvojant, kad galime čia likti visam laikui, ir tikintis sužinoti ką nors vertinga apie mamą.

Kiekvieną kartą jai atšaudavau:

— O kas bloga gyventi svajonių pasaulyje?

— Todėl, kad vieną kartą reikia atsipeikėti, — sakydavo ji man.

Vieną popietę ieškodama Augustos į medaus namelį užsuko Džunė. Bent jau ji taip sakė. Aš buvau viena. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tarė:

— Taigi. Tu čia. Ir ką? Jau praėjo dvi savaitės, ar ne?

Kaip gerai skaičiuoji.

— Žinote ką, jeigu norite, kad aš su Rozalina iškeliaučiau, mes galime tuojau pat susirinkti daiktus, — pasakiau. — Aš tik parašysiu tetai, kad atsiųstų mums pinigų.

— Maniau, kad neprisimeni savo tetos pavardės, o dabar jau žinai ir jos vardą, ir adresą, — kilstelėjo antakį Džunė.

— Iš tiesų, tai visą laiką jį žinojau, — pasakiau. — Tik norėjau ilgėliau čia pabūti.

Man pasirodė, kad jos veidas sušvelnėjo, o gal aš labai norėjau, kad taip būtų.

— Garbė Dievui, kas čia kalba apie išvykimą? — tarpduryje išdygo Augusta. Nė viena nepastebėjome, kada ji atėjo. Augusta griežtai žvilgtelėjo į Džunę. — Lile, niekas nenori, kad išvyktumei. Gyvenk čia, kiek tik panorėsi.

Stovėjau prie Augustos stalo ir čiupinėjau krūvą popierių. Džunė atsikrenkštė.

— Na, man reikia eiti repetuoti, — tarė ir išskubėjo pro duris.

Augusta atsisėdo prie savo darbo stalo.

— Lile, juk žinai, kad visada gali su manimi pasikalbėti.

Aš neatsakiau. Tada ji paėmė mane už rankos ir prisitraukė artyn. Jos glėbys buvo kietas ir kaulėtas, o ne minkštas ir gilus, kaip Rozalinos.

Labai norėjau jai viską papasakoti. Išsitraukti iš palovės krepšį ir parodyti mamos daiktus. Norėjau išimti juodosios Marijos paveikslėlį ir pasakyti: Jis priklausė mano mamai. Jis visai toks, kokius jūs lipdote ant medaus stiklainių. Ant jo užrašyta: „Tiburonas, Pietų Karolina“. Žinau, kad ji buvo čia. Labai norėjau parodyti jai fotografiją ir paklausti: Ar kada nors ją matėte? Neskubėkite atsakyti. Gerai pagalvokite.