Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Geriau jau patylėk. Tiburone Vilifredos Marčant knygos prilygsta Biblijai. Kiekvienais metais švenčiame Vilifredos Marčant dieną, mokyklos sodina medžius. Ji visuomet dėvi šiaudinę skrybėlę ir nešiojasi pintinėlę su rožių žiedlapiais, kuriuos dalija vaikams.

— Negali būti, — prieštaravau.

— Gali. Mis Vilė labai keista.

— Lapuočiai medžiai turbūt labai įdomi tema. Bet man labiau patiktų rašyti apie žmones.

— O taip, aš visai pamiršau, — šyptelėjo Zakas. — Tu busimoji rašytoja. Tu ir mis Vilė.

— Sakai taip, lyg netikėtum, kad sugebėčiau rašyti.

— Aš taip nesakiau.

— Bet taip galvojai.

— Ką čia šneki? Nieko aš negalvojau.

Nusisukau ir žvelgiau pro langą. Masonų ložė, Karšti pasiūlymai pirkti naudotus automobilius, Firestone padangų parduotuvė.

Zakas sustojo prie sustojimo ženklo šalia Diksi kavinės. Ji buvo įsikūrusi beveik priešais Trijų apygardų galvijų kompaniją. Kažkodėl tai mane supykdė. Įdomu, kaip žmonės gali pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti šitoje galvijų smarvėje — juk jie turi užsikišti nosis. Norėjau sušukti per langą: „Kodėl nevalgote savo nelaimingos pusryčių košės kur nors kitur? Juk čia visur dvokia galvijų mėšlu.“

Man pasidarė bloga nuo to, kad žmonės gyvena čia, valgo kukurūzų košę ir uosto mėšlo kvapą. Ėmė graužti akis.

Zakas pervažiavo sankryžą. Jaučiau į pakaušį įsmeigtas jo akis.

— Pyksti ant manęs? — paklausė.

Norėjau pasakyti: Taip, tikrai pykstu, nes tu manai, kad aš nieko neverta. Tačiau pasakiau visai ką kita, ir tai buvo neįtikėtinai kvaila.

— Aš niekada niekam nemėtyčiau rožių žiedlapių, — ištariau ir neišlaikiau nepravirkusi — panašiai kaip skęstantis žmogus, kuris gaudo orą ir prunkščia.

Zakas sustojo šalikelėje:

— Viešpatie šventas! Kas tau pasidarė?

Jis viena ranka mane apkabino ir prisitraukė per sėdynę artyn.

Galvojau, kad viskas dėl prarastos ateities, tos, kuria tikėti mane skatino misis Henri ir jos knygos, vasaros skaitiniai ir kalbos apie Kolumbijos universiteto stipendiją. Tačiau dabar, sėdėdama taip arti Zako, supratau, kad verkiu dėl to, kad jis turi tą žavingą duobutę ant skruosto, kuri man taip patinka, todėl, kad kas kartą į jį pažvelgus mane apima karštas mielas jausmas, tarsi suparalyžiuojantis nuo juosmens iki kelių, dėl to, kad buvau normali mergaitė ir dar jaučiau, jog grimztu į neviltį. Supratau, kad verkiu dėl jo, dėl Zako.

Padėjau galvą jam ant peties ir pagalvojau, kaip jis gali mane pakęsti. Per vieną trumpą rytmetį aš kvatojausi kaip beprotė, elgiausi kaip pasileidėlė, skystablauzdė, savigaila ir dar isteriška verksnė. Jeigu būčiau norėjusi parodyti jam savo blogiausias savybes, šįryt būčiau net persistengusi.

Zakas mane priglaudė ir prašneko į plaukus:

— Viskas bus gerai. Vieną dieną tu tapsi puikia rašytoja.

Pastebėjau, kad jis skubiai apsidairė.

— O dabar grįžk į savo vietą ir nusišluostyk ašaras, — paliepė ir įdavė grindų skudurą, atsiduodantį benzinu.

Kai grįžome į medaus namelį, radome tik Rozaliną. Ji rinkosi savo drabužius ir ruošėsi persikraustyti į Mėjos kambarį. Manęs nebuvo tik dvi valandas, tačiau ir per jas visas mūsų gyvenimas spėjo apsiversti.

— Kodėl tu turi ten miegoti? — paklausiau.

— Todėl, kad naktį Mėja ir savęs išsigąsta.

Rozalina gavo dvigulę lovą, jos daiktams teko Mėjos spintos apatinis stalčius, ir ji galėjo pirštų galais vaikštinėti į tualetą.

— Negaliu patikėti, kad paliksi čia mane vieną! — sušukau.

Zakas sugraibė rankeną ir skubiai nuvairavo sunkvežimiuką į pakraštį, kad galėtų kuo greičiau iškrauti medų. Manau, kad šiandien jam jau užteko moteriškų emocijų.

— Aš nepalieku tavęs. Aš tik pasiimu čiužinį, — aiškino Rozalina kišdama dantų šepetėlį ir „Raudonosios Rožės“ tabaką į kišenę.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės. Palaidinė tebebuvo drėgna nuo visų mano ašarų:

— Na ir gerai. Ir eik. Man vis vien.

— Lile, šita lovelė netinka mano nugarai. O jeigu nepastebėjai, jos kojos visai sulinko. Dar savaitė ir ji subyrės. Tu puikiai išsiversi ir be manęs.

Mano širdis sustojo. Puikiai be jos apsieisiu. Apie ką čia ji šneka?

— Aš nenoriu pabusti iš svajonių pasaulio, — pasakiau. Nebegalėjau ištarti nė žodžio, jie vartėsi ir blaškėsi mano gerklėje.

Rozalina atsisėdo ant lovelės, kurios aš baisiausiai nekenčiau, nes tik dėl jos Rozalina dabar kraustosi į Mėjos kambarį. Rozalina apkabino mane.

— Žinau, kad nenori. Būsiu čia, kai tik tau manęs prireiks. Aš tik miegosiu Mėjos kambaryje, bet niekur nedingsiu.

Ji dar paplekšnojo man per koją kaip senais gerais laikais. Paplekšnojo ir nieko nesakė. Tylėjau ir aš. Dabar jaučiausi taip, kaip tada, kai policininkas susodino mudvi į savo automobilį ir vežė į nuovadą. Lyg be šių plekšnojimu aš nebūčiau aš.

Palydėjau Rozaliną su daiktais į rausvąjį namą ketindama apžiūrėti jos naująjį kambarį. Užlipome laiptais į verandą. Joje sūpynėse, kabančiose ant dviejų grandinių, sėdėjo Augusta. Ji sūpavosi gerdama apelsinų gėrimą ir skaitydama naują knygą, kurią parsinešė iš kilnojamosios bibliotekos — knygomobilio, kaip aš vadinau. Kryptelėjau perskaityti antraštės. „Džeinė Eir“.

Kitame verandos gale Mėja gręžė ką tik išskalbtus drabužius. Naujutėlė rausva Lady Kenmore gyveno verandoje, nes virtuvėje nebuvo laisvos vietelės. Televizijos reklamose moterys, skalbiančios su Lady Kenmore, vilkėdavo vakarinėmis suknelėmis ir atrodydavo patenkintos gyvenimu. O Mėja buvo sukaitusi ir pavargusi. Ji nusišypsojo, kai Rozalina su daiktais ėjo pro šalį.

— Ar nieko tokio, kad Rozalina persikrausto čia? — paklausė Augusta guldydama knygą ant pilvo.

Ji siurbtelėjo gėrimo, palietė ranka vėsų stiklą ir prispaudė delną prie kaklo.

— Manau, kad ne.

— Mėja geriau miegos, kai šalia bus Rozalina, — paaiškino ji. — Ar ne, Mėja?

Žvilgtelėjau į Mėją, tačiau atrodė, kad per skalbyklės riaumojimą ji neišgirdo klausimo.

Staiga labai panorau eiti paskui Rozaliną ir pažiūrėti, kaip ji sutalpins savo drabužius į Mėjos spintą. Pažvelgiau į Augustos knygą.

— Apie ką ta knyga? — paklausiau manydama, kad palaikau nereikšmingą pokalbį. Vargeli, kaip aš klydau.

— Apie mergaitę, kurios mama mirė, kai ji buvo visai mažytė, — atsakė Augusta. Ir taip pažiūrėjo į mane, kad net mano skrandis apsivertė; taip pat, kaip ir tąkart, kai pasakojo istoriją apie Beatričę.

— Kas nutiko tai mergaitei? — pasidomėjau stengdamasi atrodyti rami.

— Aš dar tik pradėjau skaityti, — atsakė Augusta. — Bet šiuo metu ji jaučiasi labai sutrikusi ir liūdna.

Pasisukau ir pažvelgiau į kiemą. Džunė ir Neilas skynė pomidorus. Žiūrėjau į juos, kol sucypė skalbyklės rankenėlė. Girdėjau, kaip drabužiai nuo volelių krenta į dubenį. Ji žino, — pagalvojau. — Ji žino, kas aš esu.

Ištiesiau rankas, lyg stumčiau kažkokias nematomas oro sienas, pažvelgiau žemyn ir sugavau ant grindų savo šešėlį: liesa mergaičiukė nuo drėgmės susiraičiusiais plaukais, ištiesusi rankas ir iškėlusi delnus tarsi norėtų sustabdyti abiejų krypčių eismą. Norėjau pasilenkti ir ją pabučiuoti, kad ji tokia maža ir ryžtinga.

Kai vėl pažvelgiau į Augustą, ji tebežiūrėjo į mane lyg lauktų, ką pasakysiu.

— Tai gal aš eisiu pažiūrėti, kaip atrodo naujoji Rozalinos lova, — sumurmėjau.