Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

O aš labai gailėjausi, kad nemačiau Marijos Dukterų, kai jos pastebėjo tą didį atradimą. Įsivaizdavau, kaip jos aikčioja ir kinkuoja savo puikiąsias skrybėles. O aplink plaikstosi plunksnos.

Kartais jusdavau, kad viena mano koja ima krutėti. Pagalvojau, kad vieną kartą imsiu ir visai ją išsisuksiu. Rozalina mano koją vadino „nenuorama“. Taigi nuleidusi akis pastebėjau, kad mano koja ėmė dar greičiau krutėti. Paprastai tai nutikdavo vakare, kai melsdavomės priešais Kančių Dievo Motiną. Atrodė, kad mano koja nori atsikabinti ir konga ritmu suktis po kambarį.

— O kaip jūsų svetainėje atsirado juodosios Marijos statula? — paklausiau.

— Negaliu tiksliai pasakyti. Tik žinau, kad ji kažkaip atsirado mūsų šeimoje. Prisimeni istoriją, kaip Obedajas atnešė ją į šventyklą, kaip vergai tikėjo, jog Marija pasirodė, kad gyventų kartu su jais?

Linktelėjau. Prisiminiau kiekvieną smulkmeną. Išgirdusi tą istoriją, šimtus kartų mačiau ją mintyse. Regėjau, kaip Obedajas klaupiasi į purvyną, kaip lenkiasi priešais upės atneštą statulą. Statula išdidžiai stovi maldos namuose. Mūsų Dievo Motinos kumštis iškeltas ir žmonės plūsta, kad paliestų jos širdį, kad pasisemtų stiprybės gyventi toliau.

— Taigi, — tarė Augusta klijuodama etiketes, — iš tikrųjų senovėje ji tiesiog buvo pritvirtinta laivo pirmagalyje. Tačiau žmonėms reikėjo paguodos ir paramos, todėl jie eidavo pasižiūrėti į ją. Jie matė Mariją. Viską apgaubė Marijos dvasia. Jos dvasia tikrai yra visur, Lile, tiesiog yra visur. Akmenyse ir medžiuose, ir net žmonėse. Tačiau kartais susitelkia tam tikrose vietose ir kažkaip ypatingai tau nušvinta.

Niekada apie tai negalvojau. Augustos žodžiai mane šokiravo. Pajutau, kad gal nelabai nutuokiu, kokiame pasaulyje gyvenu; kad mano mokytojai taip pat šito nesuprato, nes jie kalbėdavo tik apie anglį, deguonį ir mineralus — apie nuobodžiausius dalykus, kokie tik gali būti. Man šovė mintis, kad pasaulyje slepiasi daugybė Marijų ir daugybė raudonų širdžių, kurias žmonės galėtų glostyti ir liesti, tik mes jų neatpažįstame.

Apklijuotus indelius Augusta sudėjo į kartoninę dėžę ir pastatė ant grindų. Tada atsinešė dar daugiau.

— Bandau tau tik paaiškinti, kodėl žmonės taip gerbia Kančių Dievo Motiną perduodami ją iš kartos į kartą. Žinome, kad kažkada po pilietinio karo ji pateko į mano senelės giminę. Vaikystėje, tada aš buvau dar jaunesnė už tave, mes visos — aš, Džunė ir Mėja, ir Eiprilė dar buvo gyva — visą vasarą praleisdavome pas senelę. Sėdėdavome svetainėje ant kilimėlio, o senolė — mes taip ją vadinome — pasakodavo visokias istorijas. Kai ji baigdavo, Mėja kiekvieną kartą prašydavo: „Senole, papasakok dar kartą“, — ir senolė kartodavo viską nuo pradžios iki pabaigos. Prisiekiu: jeigu priglaustumei stetoskopą man prie krūtinės, išgirstumei mano senolės balsą, pasakojantį tą pačią istoriją.

Mane taip pagavo Augustos pasakojimas, kad nustojau drėkinti etiketes. Labai troškau nešiotis savyje tokią gyvą istoriją, kurią galėčiau išgirsti per stetoskopą. Tik ne tą prisiminimą, kaip nutraukiau savo mamos, o iš dalies — ir savo gyvenimą.

— Gali sykiu drėkinti etiketes ir klausytis, — nusišypsojo Augusta. — Taigi kai senolė mirė, Kančių Dievo Motina atiteko mano mamai. Ji stovėjo mamos miegamajame. Tėčiui tai labai nepatiko. Jis norėjo iškraustyti statulą iš kambario, bet mama pasakė: „Tik per mano lavoną.“ Galvoju, kad mama tik dėl juodosios Marijos tapo katalike, kad galėtų atsiklaupti priešais ją ir nesijaustų keistai. Mes dažnai rasdavome ją besikalbančią su Dievo Motina kaip su artimiausia kaimyne prie saldžios arbatos su ledu stiklinės. Mama kartais erzindavo Dievo Motiną, sakydavo: „Žinai, man atrodo, kad tavyje gyvena mergaitė.“

Augusta padėjo stiklainį. Jos veide atsispindėjo sumišusi širdgėla, šypsena ir ilgesys. Pagalvojau: Ji ilgisi savo mamos.

Lioviausi drėkinusi etiketes nenorėdama jos aplenkti. Kai Augusta vėl pakėlė stiklainį, paklausiau:

— Ar užaugote šiuose namuose?

Norėjau viską apie ją žinoti. Augusta papurtė galvą:

— Ne. Čia užaugo mano mama. Čia aš leisdavau vasaras. Šis namas ir viskas aplink jį priklausė mano seneliams. Senolė buvo bitininkė. Dar ir šiandien bitės gyvena toje pačioje vietoje. Iki jos šiuose kraštuose nė viena moteris nelaikė bičių. Ji visiems kartodavo, kad moterys — daug geresnės bitininkės, nes jos turi ypatingų gebėjimų, kaip tiems gebantiems vabaliukams įskiepyti meilę. Ji sakydavo, kad gebėjimas mylėti išaugo iš meilės vaikams ir vyrams.

Augusta nusijuokė. Aš taip pat.

— Ar senolė išmokė jus, kaip elgtis su bitėmis?

Augusta nusiėmė akinius ir pavalė juos į juosmens šalį.

— Ji mane daug ko išmokė apie bites, ne tik, kaip jas auginti. Ji pasakodavo man apie bites pramanytas istorijas — vieną po kitos.

— Papasakokite ir man vieną, — paprašiau pralinksmėjusi.

Augusta patrynė pirštu kaktą lyg norėdama ištraukti prisiminimą iš kokios nors atminties lentynėlės. Jos akys nušvito.

— Vieną kartą senolė man liepė nueiti prie avilių ir pasiklausyti, kaip bitės dūzgia kalėdinį pasakojimą, tiesiog pažodžiui kartoja Evangelijos pagal Luką žodžius, — pasakė Augusta ir užniūniavo: Marija pagimdė savo pirmagimį, suvyniojo jį į vystyklus ir paguldė į ėdžias.

— Jūs galvojate, kad taip tikrai nutiko? — prunkštelėjau aš.

— Ir taip, ir ne, — atsakė Augusta. — Matai, Lile, kai kurie dalykai tikrai vyksta tiksliai taip, kaip sakoma. O kiti dalykai, pavyzdžiui, šitas, nutinka ne visai taip, bet vis dėlto jie nutinka. Ar supranti, ką noriu pasakyti?

— Nelabai, — ištariau. Nors visai nieko nesupratau.

— Noriu pasakyti, kad bitės iš tikrųjų nedūzgė pažodžiui Evangelijos pagal Luką. Tačiau jeigu turi tokią klausą, gali priglusti prie avilio ir tikrai išgirsi Kalėdų istoriją kažkur giliai savyje. Tu galėsi girdėti tokius paslaptingus dalykus, kokių niekas kitas pasaulyje negirdės. Senolė turėjo tokią klausą. O mano mama šios dovanos nepaveldėjo. Manau, kad palikimas peršoko vieną kartą.

Dabar man knietėjo daugiau sužinoti apie jos mamą.

— Jūsų mama tikriausiai irgi laikė bites? — paklausiau.

Augustai, atrodė, tai patiko.

— Dievulėli, ne. Jos tai visai nedomino. Mama išvažiavo iš čia, kai tik galėjo, ir su pussesere apsigyveno Ričmonde, gavo darbą viešbučio skalbykloje. Prisimeni, pirmą dieną tau sakiau, kad užaugau Ričmonde. Ten gyveno mano tėtis. Jis buvo pirmasis juodaodis Ričmondo dantistas. Mama nuėjo pas jį, nes jai suskaudo dantį.

Minutėlę sėdėjau ir galvojau, koks keistas tas gyvenimas. Jeigu Augustos mamai nebūtų suskaudę danties, dabar jos čia nebūtų. Nebūtų nei Mėjos, nei Džunės, nei Juodosios Medaus Madonos. Ir aš čia nesėdėčiau ir su ja nekalbėčiau.

— Man patiko Ričmondas, tačiau mano širdis visuomet gyveno čia, — tęsė Augusta. — Vaikystėje niekaip negalėdavau sulaukti, kada ateis vasara ir galėsiu čia atvažiuoti. Mirdama senolė visą savo turtą paliko man, Džunei ir Mėjai. Bitininkauju čia jau beveik aštuoniolika metų.

Per medaus namelio langą švystelėjo saulė ir vėl pasislėpė už debesies. Valandėlę sėdėjom gelsvoje tyloje ir dirbome tylėdamos. Bijojau įkyrėti Augustai savo klausimais. Pagaliau neišlaikiau ir paklausiau:

— O ką veikėte Virdžinijoje, kol čia atsikraustėte?

Augusta mestelėjo man pašaipų žvilgsnį, kuris reiškė: Viešpatie, negi tikrai nori viską žinoti?, bet tuojau pat ėmė pasakoti nė akimirkos nenustodama klijuoti etikečių.