Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Mokiausi Merilendo juodaodžių mokytojų koledže. Džunė irgi ten mokėsi. Tačiau mums buvo sunku rasti darbą, nes juodaodžiai mokytojai nedaug kur galėjo dirbti. Taigi aš devynerius metus dirbau namų šeimininke. Galiausiai gavau istorijos mokytojos vietą. Šešerius metus dirbau mokytoja, kol persikėlėme čia.

— O Džunė?

Augusta nusijuokė.

— Ar gali įsivaizduoti Džunę prižiūrinčią baltųjų žmonių namus? Ji rado darbą juodaodžių laidojimo namuose, rengdavo kūnus, šukuodavo plaukus.

Mano manymu, tai buvo idealus darbas Džunei. Jai turėjo būti nesunku bendrauti su mirusiaisiais.

— Mėja sakė, kad vieną kartą Džunė vos neištekėjo.

— Teisingai. Maždaug prieš dešimt metų.

— Aš galvojau... — nutilau svarstydama, kaip čia mandagiau paklausti.

— Galvojai, ar kada nors ir aš ketinau tekėti, ar ne?

— Taip, — linktelėjau, — tikrai.

— Aš nutariau visai netekėti. Visas mano gyvenimas ir taip buvo pernelyg suvaržytas, todėl nenorėjau, kad dar kažkas mane ribotų. Ne, Lile, aš apskritai nesu nusistačiusi prieš vedybas. Tik nepritariu tam, kuo tampa santuokinis gyvenimas.

Ne tik santuoka varžo gyvenimą, — pagalvojau. Prisiminiau T.Rėjaus santvarką, o juk mes buvome tik tėvas ir duktė. Lile, įpilk dar arbatos. Lile, nušveisk mano batus. Lile, atnešk sunkvežimio raktus. Nuoširdžiai tikėjausi, kad Augusta turėjo galvoje ne tokią santuoką.

— Ar mylėjote kada nors? — paklausiau.

— Sakyčiau, kad mylėti ir tuoktis yra skirtingi dalykai. Taip, žinoma, kartą mylėjau. Nėra žmogaus, kuris gyvenime nė karto nemylėtų.

— Tai mylėjote jį ne taip stipriai, kad norėtumėte ištekėti?

— Labai jį mylėjau, — nusišypsojo Augusta. — Bet dar labiau mylėjau laisvę.

Klijavome klijavome, kol apklijavome visus stiklainius. Sudrėkinau gausybę etikečių, bet paėmiau dar vieną, perbraukiau kempine per nugarėlę ir prispaudžiau prie savo marškinėlių, per vidurį tarp krūtų.

Augusta pažvelgė į laikrodį ir pranešė, kad mes šauniai padirbėjome ir turime valandą laisvo laiko iki priešpiečių.

— Apeikime bites, — pasiūlė.

Paprastai bites apžiūrinėdavau su Zaku. Su Augusta prie bičių buvau buvusi tik patį pirmąjį kartą. Apsimoviau ilgomis medvilninėmis kelnėmis, kažkada priklausiusiomis Džunei, ir Augustos baltais marškiniais. Rankoves teko atraitoti bent dešimt kartų. Ant galvos užsidėjau džiunglių šalmą ir nuleidau ant veido tinkliuką.

Nuėjome į pagirį už rausvojo mano. Mus lydėjo Augustos istorijos. Aš beveik jaučiau, kad jos gaubia mano pečius kaip koks šalis.

— Aš niekaip negaliu suprasti vieno dalyko, — pradėjau.

— Kokio?

— Jeigu mėlyna yra jūsų mėgstamiausia spalva, tai kodėl taip rausvai nudažėte namą?

Augusta nusijuokė.

— Čia Mėjos išmonė. Mudvi kartu ėjome į parduotuvę pirkti dažų. Įsivaizdavau labai gražią rusvą spalvą, tačiau Mėja negalėjo atplėšti akių nuo šios Karibų žaros. Ji sakė, kad, žiūrėdama į šią spalvą, jaučiasi tarsi šokanti ispanišką flamenką. Tuomet pagalvojau: „Tai pati baisiausia mano matyta spalva, bet jeigu ji taip patinka Mėjai, tai ji turbūt galės gyventi tokiuose namuose. Ir tegu visas miestas mus apkalbinėja.“

— O aš visą laiką galvojau, kad jums patinka rausva spalva, — pasakiau.

Augusta vėl nusijuokė.

— Žinai, Lile, kai kurie dalykai nėra jau tokie labai svarbūs. Pavyzdžiui, namo spalva. Kas ji gyvenimo akivaizdoje? Pradžiuginti kito žmogaus širdį — štai kas svarbu. Žmonės kankinasi dėl to, kad...

— Jie nežino, kas svarbu, o kas nelabai, — labai savimi didžiuodamasi pabaigiau Augustos sakinį.

— Norėjau pasakyti, kad esmė ta, jog jie žino, kas svarbu, bet nenori rinktis. Lile, ar supranti, kaip tai sunku? Aš labai myliu Mėją, tačiau man vis dar sunku susitaikyti su Karibų žara. Sunkiausias pasaulyje dalykas — suvokti, kas svarbu.

Niekur nemačiau nė vienos bitės. Avilys buvo panašus į apleistą kaimą, oras alsavo karščiu. Atrodė, kad avilyje siestos metas. O gal bitelės visai nusikamavo nuo darbo?

— Kur jos? — paklausiau.

Augusta pridėjo pirštą prie lūpų liepdama man tylėti, nusiėmė skrybėlę ir prikišo veidą prie avilio dangčio.

— Paklausyk, — sušnibždėjo.

Aš nusiėmiau savo tinklelį, pasikišau po ranka ir priglaudžiau galvą greta jos. Taip ir stovėjome nosis prie nosies.

— Ar girdi? — paklausė Augusta.

Atsklido garsas. Dūzgesys vis stiprėjo ir garsėjo, lyg kažkas viduje būtų pastatęs virdulį, kuris tuoj tuoj turėjo užvirti.

— Jos lipdo korius, — paaiškino Augusta ir iš jos burnos į mano veidą padvelkė šaltmėčių aromatas. — Šitaip ore dūzgia šimtas tūkstančių sparnelių.

Ji užsimerkė ir paskendo tuose garsuose kaip žmogus, besiklausantis nuostabiausio orkestro muzikos. Pamaniau, kad nebus per vėlu pasakyti, jog dar niekada gyvenime negirdėjau nieko nuostabesnio, net savo geruosiuose namuose. Reikia išgirsti, kad galėtumei įvertinti idealų tono aukštį, dalių harmoniją, kaip kyla ir kinta garsas. Mudvi su Augusta buvome prigludusios prie milžiniškos muzikinės dėžutės.

Tada pusė mano veido ėmė virpėti, tarsi muzika būtų perėjusi į mano poras. Mačiau, kad Augustas oda pulsuoja įvairiausiais rusvais atspalviais. Kai atsitiesėme, mano skruostas dilgsėjo ir perštėjo.

— Klausėmės bičių oro kondicionieriaus, — tarė Augusta. — Daugelis žmonių nė nenutuokia, koks sudėtingas gyvenimas vyksta avilyje. Bitės gyvena savo paslaptingą gyvenimą, apie kurį mes nieko nežinome.

Man labai patiko mintis, kad bitės gyvena paslaptingą gyvenimą, kaip ir aš.

— Kokių dar paslapčių jos turi? — norėjau žinoti.

— Na, pavyzdžiui, kiekviena bitė atlieka savo darbą.

Mes viską išsiaiškinome. Bitės statybininkės lipdo korius. Pasakiau Augustai, kad jos tikriausiai galvose nešiojasi visą matematikos vadovėlį, jeigu nubraižo tokius idealius šešiakampius. Ji nusišypsojo ir atsakė, kad statybininkės tikrai yra puikios matematikės.

Lauko bitės, arba rinkėjos, labai ištvermingos ir turi puikių navigacinių įgūdžių. Jos renka nektarą ir žiedadulkes. Dar viena bičių grupė vadinama laidotuvininkėmis. Jų liūdna pareiga — iš viso avilio surinkti mirusias bites ir palaikyti švarą. Bitės auklės, pasakojo Augusta, — labai puikios auklėtojos, maitina bičių perus. Jos turbūt labiausiai atsidavusios bitelės, panašiai kaip parapijos moterys, kurios sako: „Ne ne, tu valgyk vištos krūtinėlę. Man bus gerai kakliukas ir skilvelis. Tikrai tikrai.“ Vieninteliai avilio vyriškos giminės atstovai yra tranai. Jie tik dykinėja ir laukia, kada galės apvaisinti motinėlę.

— Ir žinoma, — tarė Augusta, — dar yra motinėlė ir jos palydovės.

— Ji turi palydovių?

— O taip, panašiai kaip karalienė turi freilinų. Jos maitina motinėlę, prausia, šildo arba vėsina — daro viską, ko jai reikia. Ji visada apsupta būrio aplink ją šokinėjančių bitelių. Netgi mačiau, kaip palydovės glamonėjo motinėlę.

Augusta vėl užsidėjo skrybėlę ant galvos.

— Manau, kad ir aš norėčiau, jog aplink mane visi šokinėtų, jeigu kasdien, kiekvieną savaitę daugiau nieko nedaryčiau, tik dėčiau kiaušinėlius.

— Tai ji daugiau nieko nedaro? Tik deda kiaušinėlius? — nežinau, ko tikėjausi, nors tikrai nemaniau, kad ji sėdi soste ir visiems įsakinėja.

— Žinai, Lile, dėti kiaušinėlius — pats svarbiausias dalykas. Ji yra kiekvienos avilio bitelės mama, visas avilys priklauso nuo motinėlės gerovės. Nesvarbu, kokios bitės pareigos — ji žino, kad motinėlė yra jų mama. Ji yra tūkstančių mama.