Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Viena siena buvo nukabinėta fotografijomis. Prisiartinau apžiūrėti. Vienas diplomas Pietų Karolinos, kitas — Djuko universiteto. Greta kabojo nuotrauka, kurioje misteris Forestas, užsidėjęs akinius nuo saulės, valtyje laiko maždaug mano ūgio žuvį. Dar kitoje — misteris Forestas spaudžia ranką Bobiui Kenedžiui. Dar vienoje misteris Forestas ir maža baltaplaukė mergytė stovi įsibridę į vandenyną. Ji šokinėja per bangas, nuo šuolių kyla mėlynas fontanas, tarsi povo uodega iš vandens. Jis padeda jai, prilaiko, šypsosi. Jis tikrai žino, kokia jos mėgstamiausia spalva, ką ji vakar valgė, kas jai patinka.

Kambaryje stovėjo dvi raudonos sofos. Nuėjau ir atsisėdau ant vienos. Viljams. Pagaliau prisiminiau savo susigalvotą pavardę. Suskaičiavau, kiek kambaryje auga augalų. Keturi. Kiek grindų lentų nuo stalo iki durų. Penkiolika. Užsimerkiau ir įsivaizdavau ką tik nublizginto sidabro spalvos vandenyną, baltas putas, šen bei ten blykčiojančias švieseles. Mačiau save, šokinėjančią per bangas. T.Rėjus laiko mano ranką ir kilnoja aukštyn bei žemyn. Turėjau labai susikaupti, kad išvysčiau tokį vaizdą.

Trisdešimt du meilės pavadinimai.

Nejaugi neįtikėtina, kad jis bent vieną galėtų man pasakyti? Bent tą, kuris turi savyje mažiausiai meilės, pavyzdžiui, tinkantį riešutams su kokakola. Koks čia per klausimas, ar T.Rėjus žino, kad man patinka mėlyna spalva? O kas, jeigu jis namuose manęs ilgisi ir kartoja: Na, kodėl aš per mažai ją mylėjau?

Tiesiai prieš mane ant stalo stovėjo mis Leisės telefonas. Pakėliau ragelį ir surinkau 0, kad sujungtų su operatore.

— Noriu paskambinti. Apmokės atsakovas, — pasakiau ir padiktavau numerį.

Greičiau negu tikėjausi išgirdau savo namuose skambantį telefoną. Trys, keturi, penki, šeši.

— Klausau.

Nuo jo balso mano skrandis pašoko iki gerklės. Nesitikėjau, kad ims linkti keliai. Turėjau atsisėsti į išklypusią mis Leisės kėdę.

— Jums skambina Lilė Ouvens, — pranešė operatorė. — Ar apmokėsite skambutį?

— Po velnių, jūs visiškai teisi, aš jį apmokėsiu, — pasakė jis ir nelaukdamas, kol suskaičiuosiu iki trijų, suriaumojo: — Po galais, Lile, kur tu esi?

Turėjau atitraukti ragelį, kad nuo jo riksmo nesprogtų mano ausų būgneliai.

— T.Rėjau, atsiprašau, kad palikau tave, bet...

— Greičiau sakyk, kur esi! Girdi? Ar bent įsivaizduoji, kiek prisidirbai? Išvogei Rozaliną iš ligoninės! Šimts velnių, ką tu sau manei?

— Aš tik...

— Aš tau pasakysiu, kas tu. Tu paskutinė vėpla, kuri nuolatos ieško nelaimių ir suranda. Silvane dabar negaliu išeiti į miestą, žmonės pirštais bado. Turėjau nutraukti visus darbus ir visur tavęs ieškoti. Ir dar visi persikai nuėjo velniop.

— Žinai ką? Baik šaukti. Aš juk atsiprašiau.

— Tavo atsiprašymas, Lile, nevertas nė supuvusio persiko. Prisiekiu Dievu...

— Paskambinau tau, nes kai ką pagalvojau.

— Kur tu esi? Atsakyk!

Spaudžiau kėdės ranktūrį, kol įskaudo krumpliai.

— Aš galvojau, ar tu žinai, kokia mano mėgstamiausia spalva.

— Jėzau Kristau! Apie ką čia šneki? Greičiau sakyk, kur esi.

— Klausiu, ar žinai, kokia mano mėgstamiausia spalva?

— Žinau vieną dalyką, Lile: kai tave rasiu, sudraskysiu į skutelius...

Padėjau ragelį ir vėl atsisėdau ant sofos. Sėdėjau popiečio šviesoje ir žiūrėjau į saulės spindulį, besiskverbiantį iš po venecijietiškų žaliuzių. Pasakiau sau: Neverk. Nebandyk pravirkti. Kas čia tokio, kad jis nežino, kokia tavo mėgstamiausia spalva. Na ir kas?

Zakas grįžo rankose laikydamas didelę rudą knygą. Man pasirodė, kad ji apipelijusi nuo senatvės.

— Žiūrėk, ką man davė misteris Kleitonas, — iškilmingai tarė jis.

Pažiūrėjus į Zaką galėjai pagalvoti, kad jis nešasi šešių svarų kūdikį, kurį ką tik pats pagimdė. Jis apvertė knygą, todėl galėjau perskaityti antraštę: „1889 metų Pietų Karolinos juridiniai protokolai“. Zakas perbraukė ranka per viršelį, kažkokios dulkelės nubyrėjo ant grindų.

— Pradėjau kaupti savo juridinę biblioteką.

— Tai puiku, — pritariau.

Misteris Forestas priėjo arčiau taip atidžiai žiūrėdamas į mane, kad pagalvojau, jog reikia nusišluostyti nosį.

— Zakas papasakojo, kad tu iš Spartanburgo apygardos ir kad tavo abu tėvai mirė.

— Taip, misteri.

Aš labai nenorėjau čia pat, jo kabinete, atsidurti liudininkų suole ir atsakinėti į jo klausimus. Po valandos mudvi su Rozalina atsidurtume kalėjime.

— Kas atvedė tave...

— Man labai reikia grįžti, — susiėmiau pilvą. — Žinote, moteriški reikalai.

Pasistengiau atrodyti labai moteriška ir paslaptinga, mažumėlę sunerimusi dėl vidinių procesų, kurių jie negalėjo ir nenorėjo įsivaizduoti. Jau buvau patyrusi, kad išganingi žodžiai „moteriški reikalai“ galėjo padėti patekti ten, kur nori būti, ir pasprukti iš ten, iš kur nori dingti.

— Oi, — tarė Zakas, — tuomet važiuojame.

— Buvo malonu susipažinti, misteri Forestai, — pasakiau.

Spausdama savo pilvą susiraukiu iš skausmo. Lėtai einu prie durų.

— Patikėk, Lile, — išgirdau jį tariant, — man buvo dar maloniau.

Ar kada nors teko rašyti laišką, kurio nesiruošėte išsiųsti? Savo kambaryje medaus namelyje parašiau laišką T.Rėjui. Sulaužiau tris pieštukus. O žodžiai... žodžiai atrodė kaip išdeginti geležimi.

Brangusis T.Rėjau,

Man mirtinai bloga, kad tu visada ant manęs šauki. Aš nesu kurčia. Tik labai kvailai pasielgiau tau paskambinusi.

Jeigu tave kankintų marsiečiai ir išsigelbėti galėtum tik pasakęs, kokia mano mėgstamiausia spalva, tai greičiausiai mirtum vietoje. Apie ką aš galvojau? Man tereikėjo prisiminti atviruką, kurį tau padariau Tėvo dienos proga. Tada buvau devynerių ir dar tikėjausi, kad mane myli. Ar prisimeni? Žinoma, kad ne. O aš prisimenu, nes labai stengiausi. Niekada nepasakojau, kad pusę nakties žodyne ieškojau žodžių, iš kurių galėčiau sudėti žodį „tėtis“. Tau tikriausiai neįdomu, bet tada turėjau mintį, kurią pasiskolinau iš misis Poli. Sekmadienį mokykloje taip rašėme žodį „juokas“: J — Jėzus, U — upė, O — oras, K — kiti, A — ašara, S — saulė. Ji sakė, kad toks yra gyvenimas. Ir jeigu laikysiesi to, visada galėsi JUOKTIS. JUOKTIS. JUOKTIS. Taigi žiūrėdama ir taip, ir taip, vis dar laukiu, kada galėsiu juoktis. Pratimas niekam tikęs, bet padėjo man sugalvoti, kokį atviruką tau padarius. Nutariau surašyti žodžio „tėtis“ reikšmę. Norėjau pasakyti, štai, išbandyk tuos dalykus, ir aš būsiu labai laiminga. Vartojau žodžius TAKTIŠKAS, TOBULAS, TOLERANTIŠKAS.

Atrėmiau jį į tavo spintelę, o kitą dieną radau ant telefono staliuko. Tu ant jo lupai persiką. Odelė ir kauliukas buvo prilipę prie popieriaus. Visada norėjau pasakyti, kad tu esi TULŽINGAS.

T — TULŽINGAS

Ė — ĖDIKAS

T — TĖVO IŠKAMŠA

I — IŠGAMA

S-SIAUBŪNAS

Rašymas nėra Jėzus-upė-oras-kiti-ašara-saulė — gyvenimo filosofija. Tačiau džiaugiuosi, kad pagaliau galiu tau tai parašyti.

Su meile, Lilė

P. S. Nė dalį sekundės neabejojau, kad mama galėjo mane palikti.

Dar kartą perskaičiau laišką ir suplėšiau į skutelius. Jaučiau didžiulį palengvėjimą, bet melavau sau, kad džiaugiausi. Beveik norėjau parašyti kitą laišką, kurio irgi neišsiųsčiau, ir atsiprašyti.

Tą pačią naktį, kai rausvasis namas jau miegojo, nutipenau į tualetą. Niekada nebuvo sunku rasti kelią, nes Augusta palikdavo degančias šviesas nuo virtuvės iki tualeto.