Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Atėjau basa, nuo rasos sudrėko pėdos. Sėdėdama tualete ir stengdamasi labai tyliai elgtis, pastebėjau ant nykščio prilipusį mirtos žiedelį. Pro lubas buvo girdėti virš mano galvos knarkianti Rozalina. Kaip gera ištuštinti šlapimo pūslę. Rozalina sakė, kad tai daug geriau negu seksas. Nors jaučiausi labai maloniai, bet vis dėlto tikėjausi, kad ji klysta.

Nutipenau į virtuvę, bet kažkokia jėga mane privertė atsigręžti. Tikriausiai kokia nors geroji dvasia. Taigi nuėjau į priešingą pusę — į svetainę. Žengdama į vidų, išgirdau gilų ir patenkintą atodūsį. Akimirką nesuvokiau, kad oras išėjo iš mano plaučių.

Prie Marijos statulos raudono stiklo žvakidėje tebedegė žvakė. Ji buvo panaši į tamsioje oloje žybsinčią mažytę raudoną širdį, skleidžiančią pasauliui šviesą. Augusta ja degino dieną naktį. Man ji priminė amžinąją ugnį, degančią prie Džono F. Kenedžio kapo. Kad ir kas nutiktų, ji visada liepsnos.

Kančių Dievo Motina naktį atrodė visai kitokia: veidas buvo senesnis ir tamsesnis, kumštis — didesnis. Pagalvojau, kiek kraštų ji matė plaukiodama vandenynais, kiek liūdnų paslapčių išgirdo ir tebeslepia.

Kartais po vakarinių rožinio maldų niekaip negalėdavau prisiminti, kaip reikia teisingai persižegnoti, ir painiodavausi it kokia baptistų auklėtinė. Vis tiek visada priglausdavau ranką prie širdies, kaip darydavome mokykloje duodami ištikimybės priesaiką. Jaučiausi gera kaip ir kiti — ir štai kas nutiko: mano ranka automatiškai pakilo prie širdies.

Padaryk, kad tapčiau gera. Labai prašau, padaryk mane geresnę. Padėk man suvokti, ką daryti. Atleisk man. Ar mano mamai gerai ten, pas Dievą? Tada neleisk, kad mus rastų. O jeigu suras, neleisk, kad mane grąžintų namo. Jeigu mus suras, tegu Rozalina būna saugi, kad jos niekas nenužudytų. Kad Džunė mane pamiltų! Kad T.Rėjus mane mylėtų! Kad nustočiau meluoti! Kad pasaulis būtų geresnis! Išmesk niekšybę iš žmonių širdžių, — meldžiausi.

Prisiartinau, kad ant jos krūtinės galėčiau įžvelgti širdį. Mintyse išgirdau, kaip tamsioje muzikinėje dėžutėje bitės mojuoja savo sparneliais. Išvydau Augustą ir save prigludusias prie avilio. Prisiminiau jos balsą, kai pirmą kartą pasakojo Kančių Dievo Motinos istoriją. Atsiųsk jiems pagalbą, atsiųsk jiems globą, atsiųsk jiems laisvę.

Ištiesiau ranką ir pirštu apibrėžiau juodosios Marijos širdies kontūrą. Stovėjau su prilipusiais ant kojų pirštų vainiklapiais ir laikiau ranką prie Marijos širdies.

Aš gyvenu tamsos avilyje, o tu esi mano motina, — pasakiau jai. — Tu esi tūkstančių motina.

DEVINTAS SKYRIUS

Visa bičių darbininkių bendruomenė priklauso nuo bendravimo — įgimto gebėjimo siųsti ir gauti signalus, užkoduoti ir dekoduoti informacijų.

„Bitės darbininkės“

Liepos 28-oji — diena, verta įamžinimo knygos. Prisimenu ją, ir prieš akis iškyla žmonės, besikeliantys per Niagaros krioklį statinėmis. Kai tik apie tai išgirdau, vis bandžiau įsivaizduoti susigūžusius žmones, ramiai besisiūbuojančius kaip guminė antis vaikiškoje vonelėje. Staiga pakyla bangos ir statinės ima braškėti, aplink girdėti baisus šniokštimas. O žmonės galvoja: Po velnių, ir ką aš sau maniau?

Aštuntą valandą ryto termometras rodė 94 laipsnius karščio. Buvo galima tikėtis, kad iki vidurdienio karštis pasieks 103 laipsnius. Mane pažadino Augusta purtydama už peties, ir pasakė, kad bus kaitra, kad reikia keltis, nes turime pagirdyti bites.

Į medaus furgoną įsiropščiau susivėlusi. Pro langą Mėja kyštelėjo sviestu pateptą skrebutį ir apelsinų sulčių, Rozalina — vandens termosus. Abi bemaž bėgo palei sunkvežimiuką, kol Augusta išvairavo iš kiemo. Jaučiausi dalyvaujanti Raudonojo Kryžiaus operacijoje, gelbstinčioje bičių karalystę.

Mašinos gale Augusta vežėsi galonus jau paruošto saldinto vandens.

— Kai karštis perkopia šimtą laipsnių, — paaiškino ji, — gėlės išdžiūsta ir bitelės nebeturi maisto. Jos lieka avilyje ir vėduojasi. O kartais tiesiog iškepa.

Man atrodė, kad ir mes tuojau iškepsime. Baisu prisiliesti prie rankenėlės — galėjai gauti trečiojo laipsnio nudegimą. Prakaitas bėgo man tarp krūtų ir gėrėsi į apatinių kelnaičių juosmenį. Augusta įjungė radiją pasiklausyti orų prognozės, tačiau išgirdome, kad Ranger 7 pagaliau nusileido Mėnulyje, vietoje, kuri vadinasi Debesų jūra, kad Misisipėje policija ieško trijų kovotojų už pilietines teises kūnų, kad Tonkino įlankoje44 vyksta baisūs dalykai. Pabaigoje — pora žodžių „kas naujo namuose“, kad juodieji iš Tiburono, Florencijos ir Orandžeburgo šiandien keliauja į Kolumbiją prašyti gubernatoriaus vykdyti Pilietinių Teisių Deklaraciją.

Augusta išjungė radiją. Gana reiškia gana. Negali pakeisti viso pasaulio.

— Aš jau pagirdžiau bites prie namų, — tarė ji. — Zakas rūpinasi aviliais apygardos rytuose, o mes pasirūpinsime vakarine dalimi.

Bičių gelbėjimo operacija truko visą rytą. Nuvažiavome į atokiausią miško kampelį, ten beveik nebuvo kelio. Dvidešimt penkių avilių bitynas buvo panašus į mažą pamirštą miestelį girios vidury. Pakėlėme dangčius ir pripylėme lovelius sirupo. Kišenėse turėjome prisibėrusios sauso cukraus ir kaip dovanėlę barstėme jį ant lovelių briaunų.

Kol tvarkiau avilio dangtį, man į riešą įgėlė bitė. Augusta ištraukė geluonį.

— Aš siunčiau joms meilę, — pasiguodžiau jausdamasi išduota.

— Kai labai karšta, bitelės būna blogai nusiteikusios, todėl visai nesvarbu, kiek meilės joms siunti, — paaiškino Augusta.

Iš kitos kišenės ji išsitraukė alyvuogių aliejaus ir bičių duonos buteliuką — savo patentuotą vaistą — ir patepė mano odą. Slapta vyliausi, kad man neteks jo išbandyti.

— Dabar gali laikyti save įšventinta, — tarė Augusta. — Jeigu tau neįgels bitė, nebūsi tikra bitininkė.

Tikra bitininkė. Šie žodžiai pripildė mano širdį pasididžiavimo. Kaip tik tuo metu netoliese būrys juodųjų strazdų ūmai pakilo nuo žemės ir užliejo visą dangų. Stebuklai niekada nesibaigs, — tariau sau. Tai bus mano profesinės veiklos papildymas: rašytoja, anglų kalbos mokytoja ir bitininkė.

— Jūs tikrai galvojate, kad vieną dieną ir aš galiu pradėti auginti bitės? — paklausiau.

— Argi nesakei, kad per praėjusią savaitę pamilai bites ir pamėgai medų? — klausimu atsakė Augusta. — O jeigu tikrai taip, tu būsi puiki bitininkė. Žinai, Lile, gali ko nors nesugebėti, bet jei darysi tai su meile, viskas bus gerai.

Gylys kėlė skausmą iki pat alkūnės ir vertė žavėtis, kaip toks miniatiūrinis padarėlis gali sukelti tokį skausmą. Galiu pasigirti, kad visai nesiskundžiau. Jeigu bitė įgėlė, gali verkšlenti kiek nori, bet niekas nepasikeis, skausmas nesumažės. Taigi aš ir vėl šokau gelbėti bičių.

Pagirdžiusios visas Tiburono bites ir išbarsčiusios visą cukrų (maždaug penkiasdešimt svarų), pasukome namo. Sukaitusios, alkanos ir bemaž skęsdamos savo pačių prakaite.

Įvažiavusios į kiemą, radome Mėją ir Rozaliną terasoje siurbčiojančias saldžią arbatą su ledu. Mėja pasakė, kad paliko priešpiečius šaldytuve: sumuštinių su kiaulienos muštiniais ir kopūstų salotų. Valgydamos girdėjome, kaip viršuje savo kambaryje Džunė groja violončele, lyg kas nors būtų miręs.

Tylėdamos sušveitėme viską iki paskutinio trupinio ir atsilošėme prie stalo. Galvojome, kaip čia reikės mus tokias pavargusias pastatyti ant kojų, kai staiga kieme išgirdome juoką ir klyksmus kaip mokykloje per pertrauką.