Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Pagalvojau, kad pagaliau susėsime ant jos lovos arba į lauko krėslus, jeigu uodai nebus labai įkyrūs. Įsivaizdavau, kaip Augusta paklaus: Lile, ką norėjai man pasakyti? Ar mes pagaliau pasikalbėsime apie savo reikalus? Aš išsitrauksiu medinį paveikslėlį ir viską viską jai papasakosiu. O paskui ji paaiškins, ką mano mama čia veikė.

O, kad būtų nutikę taip, kaip tikėjausi. Bet nutiko visai kas kita.

Žingsniavau į namą. Staiga iš sunkvežimiuko mane pašaukė Zakas:

— Gal nori su manimi nuvažiuoti į miestą? Noriu nusipirkti naują radiatoriaus žarnelę, kol dar veikia parduotuvės.

— Aš noriu pasikalbėti su Augusta, — atsakiau.

Zakas nuleido dangtį ir į kelnes nusivalė rankas:

— Augusta svetainėje kalbasi su Širdele. Ji atėjo verkdama. Supratau, kad Otis už visas jų gyvenimo santaupas nusipirko ne pirmos jaunystės žvejybos valtį.

— Bet man labai reikia su ja pasikalbėti.

— Tada stok į eilę, — nusijuokė Zakas. — Važiuojam! Grįžę dar rasim Širdelę, pamatysi.

Dvejojau, bet galop nusileidau.

— Gerai.

Automobilių dalių parduotuvė buvo už dviejų namų nuo kino teatro. Kai Zakas sustojo priešais ją, pamačiau juos: prie bilietų kasos stovėjo penki ar šeši vyrai. Jie sukiojosi, paskubomis dairėsi į kairę ir dešinę tarsi kažko lūkuriuotų. Visi pasipuošę, ryšėjo kaklaraiščius su smeigtukais kaip pardavėjai ar banko kasininkai. Vienas vyriškis rankoje laikė daiktą, panašų į kastuvo kotą.

Zakas apsuko medaus furgoną ir pažvelgė į juos pro galinio vaizdo veidrodėlį. Iš automobilio dalių parduotuvės išbėgo šuo, senas skalikas baltu snukiu — ir ėmė kažką šniukštinėti ant šaligatvio. Zakas pabarbeno pirštais į vairą ir atsiduso. Aš staiga viską supratau: šiandien penktadienis — jie laukia Džeko Pelenco ir juodaodės moters.

Kokią minutę sėdėjome tylėdami. Kiekvienas garsas automobilyje aidėjo keliskart garsiau nei įprasta: sėdynių spyruoklių girgždesys, Zako pirštų barbenimas, mano skubus alsavimas.

Staiga vienas vyras riktelėjo. Aš net pašokau ir trenkiau kelį į pirštinių dėklą. Vyriškis įdėmiai pažvelgė į kitą gatvės pusę ir sušuko:

— Ko čia vėpsote?

Mudu su Zaku pasisukome ir žvilgtelėjome į galinį langą. Ant šaligatvio stovėjo trys juodaodžiai paaugliai, tiesiai iš butelio gėrė R. C. kolą49 ir dairėsi į vyrus.

— Gal atvažiuokime kitą kartą? — pasiūliau Zakui.

— Viskas bus gerai, — tarė jis. — Palauk čia.

Ne, nebus nieko gero, — pagalvojau.

Kai Zakas išlipo iš automobilio, išgirdau, kad berniukai pašaukė jį vardu. Jie perėjo gatvę ir sustojo prie medaus furgono.

Berniukai smalsiai žvilgčiojo pro langą į mane ir žaismingai kumščiavo Zaką. Vienas sumosavo ranka sau prieš veidą, lyg būtų atsikandęs meksikietiško pipiro, ir paklausė:

— Ką ten turi?

Žiūrėjau į juos ir bandžiau šypsotis, tačiau galvojau tik apie tuos vyriškius, kurie žiūrėjo į mus.

Berniukai taip pat tai pastebėjo ir vienas jų — vėliau sužinojau, kad jis vardu Džeksonas — garsiai ištarė:

— Jūs tikriausiai kvaili kaip bato aulas, jeigu tikitės, kad Džekas Pelencas atvažiuos į Tiburoną.

Visi nusijuokė. Zakas taip pat.

Vyriškis su kastuvo kotu priėjo prie automobilio buferio ir šypsodamasis pažvelgė į berniukus. Tokią pačią kreivą ir pašaipią šypseną, šaltą, demonstruojančią savo jėgą ir pranašumą, tūkstantį kartų mačiau T.Rėjaus veide.

— Ką pasakei, vaike? — suriko.

Per gatvę nusirito murmesys. Skalikas nuleido ausis ir palindo po stovėjusiu automobiliu. Pamačiau, kaip Džeksonas parkrito. Ant skruosto pasirodė raudona žymė. Jis pakėlė R. C. kolos butelį virš galvos. Ir metė.

Džeksonui mostelėjus užsimerkiau. Atsimerkusi ant šaligatvio išvydau krūvą šukių. Vyriškis nebeturėjo rankose kastuvo koto ir stovėjo susiėmęs už nosies. Pro pirštus tekėjo kraujas. Vyras pasisuko į savo bendrus.

— Tas nigeris prakirto man nosį, — tarė nustebęs.

Jis akimirką sutrikęs apsidairė ir, varvindamas kraują, pasuko į artimiausią parduotuvę. Zakas ir berniukai kaip įbesti susiglaudę stovėjo prie furgono. Ano vyro bendrai prisiartino ir pusračiu juos apsupo.

— Kuris metė butelį? — paklausė vienas.

Vaikai tylėjo kaip žuvys.

— Bailių banda, — tarė kitas.

Jis pakėlė kastuvo kotą rankeną ir mostelėdavo berniukams prieš nosis, kai tik kuris nors pajudėdavo.

— Tik pasakykit, kuris metė, ir kiti trys galėsite eiti savais keliais, — sakė.

Tyla.

Iš parduotuvių ėmė rinktis žmonės ir buriuotis aplinkui. Įsmeigiau akis į Zako pakaušį. Mano širdis vos plakė. Turėjau atsistoti ir pasilenkti, kad matyčiau, ką Zakas rengiasi daryti. Žinojau, kad skundikai — patys šlykščiausi žmonės, bet troškau, kad jis mostelėtų pirštą ir pasakytų: Tai jo darbas. Tada įliptų į medaus furgoną ir mudu galėtume važiuoti namo.

Zakai, prašau.

Jis mažumėlę pasuko galvą ir akies krašteliu žvilgtelėjo į mane. Tada lengvai truktelėjo petį. Supratau, kad viskas baigta. Jis tylės. Zakas norėjo man pasakyti: Nepyk, bet jie mano draugai.

Jis nutarė likti čia ir būti vienas iš jų.

Stebėjau, kaip policininkas įsodino Zaką ir berniukus į savo automobilį. Paskui įjungė sireną, raudonus švyturėlius ir nuvažiavo lyg veždamas didžiausius nusikaltėlius. Tačiau galvoju, kad jis tiesiog nenorėjo nuvilti susirinkusios minios.

Sėdėjau furgone tol, kol sušalau, kol aplink sušalo visas pasaulis. Minia išsiskirstė, automobiliai vienas paskui kitą išsivažinėjo po miestą. Pardavėjai uždarė parduotuves. O aš spoksojau pro langelį lyg žiūrėčiau bandomąją naktinę televizijos laidą.

Kai šokas šiek tiek išgaravo, mėginau galvoti, ką daryti, kaip grįžti namo. Zakas pasiėmė raktelius. O gal man pabandyti kaip nors parvairuoti namo, nors neskiriu sankabos nuo stabdžio? Parduotuvės jau uždarytos, nėra kur užeiti ir paprašyti paskambinti telefonu. Gatvės gale pastebėjau telefono būdelę, tačiau neturėjau nė cento. Tad išlipau iš furgono ir pėsčiomis patraukiau namo.

Po pusvalandžio priėjau rausvąjį namą. Prie hortenzijų, šešėlyje, pamačiau Augustą, Džunę, Rozaliną, Neilą ir Kleitoną Forestą. Prietemoje girdėjosi tylus murmesys. Išgirdau Zako vardą. Misteris Forestas ištarė „kalėjimas“. Tikriausiai Zakas pasinaudojo savo teisėmis ir jam paskambino. Ir štai jis čia su karščiausiomis naujienomis.

Neilas stovėjo šalia Džunės. Supratau, kad „daugiau čia nesirodyk“ ir „tu savanaudė kalė“ nieko rimta nereiškė. Nepastebėta prisiartinau prie jų. Netoliese kažkas degino nupjautą žolę. Oras dvelkė rūgščia žaluma, o virš mano galvos skrajojo pelenai. Prisiartinusi ištariau:

— Augusta?

— Ačiū Dievui! Tu čia. Jau rengiausi tavęs ieškoti, — apkabino ji mane.

Pakeliui į namą viską jiems papasakojau. Augusta laikė mane apkabinusi per juosmenį tarsi bijodama, kad vėl nenualpčiau. Tačiau dabar kaip niekada jaučiausi tvirta. Žemę dengiantys šešėliai, palei namą įgavę visokių neįtikėtinų formų — krokodilo, lokio grizlio, — aplink misterį Forestą tvyrantis Alka - Seltzerio kvapas, boluojanti jo galva, rūpesčio svoris surakino mūsų kulkšnis. Mes vos judėjome.

Virtuvėje susėdome į kėdes aplink stalą. Rozalina pripylė arbatos ir padėjo lėkštę sumuštinių su pimento sūriu. Tarytum kas nors galėtų praryti bent kąsnį. Rozalinos plaukai buvo tvarkingai supinti į daugybę kasyčių. Spėjau, kad po vakarienės pasidarbavo Mėja.