Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Mė-ėė-ja-aa!

Mudvi su Rozalina nusekėme paskui ją. Ėjome greta viena kitos, todėl naktinėms būtybėms tikriausiai atrodėme panašios į vieną didžiulį gyvūną su šešiomis kojomis. Nustebau, kai mano galvoje ėmė skambėti malda, kurią kiekvieną vakarą po valgio kalbėdavome su rožiniu. Aiškiai girdėjau kiekvieną žodį: Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi, Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

Nesuvokiau, kad meldžiuosi, kol Augusta ištarė:

— Tikrai, Lile, mums reikia pasimelsti.

Tada supratau, kad garsiai kartoju maldos žodžius. Nežinau, ar kalbėjau tai kaip maldą, ar murmėjau, kad užgniaužčiau baimę. Augusta ir Rozalina kartojo žodžius su manimi. Mes ėjome palei upę, o žodžiai pleveno naktyje paskui mus it kaspinai.

Grįžo Džunė nešdamasi dar vieną žibintuvėlį, kurį surado kažkur namuose. Kartu su ja per mišką skverbėsi šviesos pluoštas.

— Mes čia, — šūktelėjo Augusta mojuodama žibintuvėliu tarp medžių.

Palaukėme, kol Džunė ateis iki upės.

— Policija jau važiuoja, — tarė.

Policija jau važiuoja. Pažvelgiau į Rozaliną. Jos lūpų kampučiai nulinko žemyn. Tądien kalėjime policija manęs nepažino; tikėjausi, kad nepažins ir Rozalinos.

Džunė šaukė Mėjos vardą ir tamsoje naršė visą pakrantę. Rozalina nusekė paskui ją. Augusta ėjo lėtai, atsargiai. Aš stovėjau šalia jos ir vis greičiau mintyse kartojau „Sveika, Marija“.

Staiga Augusta sustojo kaip įbesta. Aš irgi sustojau. Ir daugiau nebegirdėjau naktinio paukštelio čiulbant.

Neatitraukdama akių žiūrėjau į Augustą. Ji stovėjo įsitempusi ir įdėmiai žvelgė į krantą. Į kažką, ko aš negalėjau matyti.

— Džune, — pašaukė ji keistai šnabždančiu balsu, tačiau Džunė ir Rozalina buvo per toli nuėjusios pakrante ir jos neišgirdo. Girdėjau tik aš.

Oras buvo tvankus ir pilnas įtampos, kvėpuoti buvo sunku. Žengtelėjau prie Augustos, kad mano alkūnė paliestų jos ranką — man reikėjo pajusti jos artumą, — ir pamačiau Mėjos žibintuvėlį. Jis gulėjo užgesęs ant drėgnos žemės.

Man buvo keista, kad mes likome stovėti ten dar kokią minutę. Laukiau, kad Augusta ką nors pasakytų. Tačiau ji tylėjo, tik stovėjo išgyvendama paskutinę akimirką. Pakilęs vėjas sušnarino medžių šakas ir smogė mums į veidus gūsį tarsi iš įkaitusios orkaitės, tarsi pragaro dvelksmą. Augusta pažvelgė į mane ir nukreipė savo žibintuvėlio spindulį į vandenį.

Šviesa nuslydo upės paviršiumi paskui save palikusi juodai auksinių purslų taką ir staiga nutrūko. Upėje vos vos panirusi gulėjo Mėja. Jos akys buvo plačiai atmerktos ir užgesusios, suknelės sijonas buvo išsiskleidęs ir pleveno vandens tėkmėje. Iš Augustos lūpų ištrūko aimana.

Kaip paklaikusi įsitveriau Augustos rankos, tačiau ji išsilaisvino, metė žemėn žibintuvėlį ir įbrido į upę. Aš pūkštelėjau paskui. Apsėmęs kojas vanduo privertė mane suklupti ant slidaus dugno. Kaip šiaudo graibiausi Augustos sijono, kol prunkšdama atsistojau.

Kai prisiartinau, Augusta žiūrėjo į savo jaunesniąją seserį.

— Džune! — šūktelėjo ji. — Džune!

Mėja gulėjo dviejų pėdų gylyje po didžiuliu akmeniu, kuris slėgė jos krūtinę ir laikė ją prispaudęs prie dugno. Žiūrėjau į ją ir galvojau: Ji tuojau atsikels. Augusta nuritins akmenį, Mėja įkvėps oro, mes visos grįšime į namą ir ją išdžiovinsim. Norėjau pasilenkti, paliesti ją ir švelniai papurtyti už peties. Ji negalėjo mirti čia, upėje. Tai neįmanoma.

Mėjos rankos nebuvo panirusiosios plūduriavo upės paviršiuje, o tarp pirštų sruveno vanduo. Net ir dabar šitas vaizdas prižadina mane naktį. Ne Mėjos akys — atmerktos ir žiūrinčios, — ne akmuo, prislėgęs ją kaip antkapis. Jos rankos.

Vandeniu atpūškavo Džunė. Prisiartino prie Mėjos ir sunkiai alsuodama sustojo greta Augustos. Jos rankos kabėjo kaip virvės.

— Ak, Mėja, — sušnibždėjo ji ir stipriai užmerkusi akis nusisuko.

Apsidairiusi tolėliau pamačiau Rozaliną. Ji stovėjo iki kulkšnių įsibridusi į vandenį ir tirtėjo visu kūnu.

Augusta atsiklaupė į vandenį ir nustūmė akmenį nuo Mėjos krūtinės. Paskui suėmusi ją už pečių pakėlė. Iš Mėjos kūno išsiveržė siaubingas garsas, tarsi kažkas būtų sudužę, galva atsilošė, burna pusiau prasižiojo. Mačiau, kad Mėjos dantys apsivėlę dumblu, upės nendrės apsivijusios kaseles. Nusisukau. Dabar tikrai supratau: Mėja mirė.

Augusta taip pat tai suprato, tačiau prispaudė savo ausį jai prie krūtinės. Minutėlę klausėsi, o paskui priglaudė Mėjos galvą prie savo krūtinės. Atrodė, kad Augusta nori, jog Mėja pasiklausytų jos širdies plakimo.

— Mes jos netekome, — tarė Augusta.

Aš pradėjau virpėti. Girdėjau, kaip burnoje barška dantys. Augusta ir Džunė sunėrė rankas po Mėjos kūnu ir ištraukė ją į krantą. Ji buvo visa įmirkusi ir išpurtusi. Suėmiau jos kulkšnis ir bandžiau palaikyti. Paaiškėjo, kad upė nunešė Mėjos batus.

Kai seserys paguldė ją ant kranto, iš burnos ir šnervių pasipylė vanduo. Pagalvojau: Štai taip į Čarlstoną upė atnešė Dievo Motiną. Tik pažiūrėkite į jos pirštus, rankas. Kokie jie gražūs.

Įsivaizdavau, kaip Mėja atsirideno akmenį nuo kranto į upę, atsigulė ir užsiritino jį ant savęs. Laikė jį tvirtai kaip kūdikį ir laukė, kol plaučiai prisipildys vandens. Svarsčiau, ar paskutinėmis gyvenimo sekundėmis Mėja blaškėsi, rankomis plakė vandenį, ar išėjo ramiai, be kovos, apsikabinusi akmenį ir atidavusi jam visą savo skausmą. Galvojau ir apie vandens gyvūnus, kurie plaukė pro šalį mirštant Mėjai.

Permirkusios iki paskutinio siūlo galo Džunė ir Augusta sustojo prie Mėjos. Mums į ausis zyzė uodai, upė tekėjo savo vaga vinguriuodama į tamsą. Buvau tikra, kad jos taip pat įsivaizdavo paskutines Mėjos gyvenimo akimirkas. Tačiau jų veiduose jau nemačiau siaubo, tik sielvartingą susitaikymą. Pusę gyvenimo jos to laukė, bet kartu tikėjosi, kad tai neįvyks.

Augusta norėjo pirštais užspausti Mėjos akis, tačiau jos tik prisimerkė.

— Kaip ir Eiprilės, — tarė Džunė.

— Palaikyk virš Mėjos žibintą, — tyliai ir ramiai paprašė Augusta.

Mano širdis taip smarkiai daužėsi, kad vos išgirdau jos žodžius. Blausioje švieselėje Augusta išrinko Mėjos plaukuose įstrigusius žalius lapelius ir įsikišo į kišenę.

Paskui jos abi nuo Mėjos odos ir drabužių nuvalė visus upės nešvarumus. O Rozalina, vargšelė Rozalina, netekusi naujos geriausios draugės, stovėjo it suakmenėjusi, tik jos smakras taip baisiai virpėjo, kad norėjau prieiti ir sulaikyti.

Tada iš Mėjos burnos išsiveržė garsas — niekada jo nepamiršiu — ilgas, gargaliuojantis atodūsis. Mes sutrikusios susižvalgėme. Akimirką grįžo viltis, kad įvyko stebuklas. Tačiau tai tebuvo susikaupęs oras, kuris pagaliau ištrūko iš plaučių ir nutvilkė man veidą. Užuodžiau upės kvapą, atsiduodantį supuvusiu senu medžiu.

Pažvelgiau į Mėjos veidą ir pajutau kylant šleikštulį. Nusvirduliavau už medžių, pasilenkiau ir išsivėmiau. Nusišluosčiau lūpas marškinių skvernu ir tamsoje išgirdau garsus. Verianti rauda suspaudė mano širdį. Atsigręžusi Džunės žibinto šviesoje pamačiau Augustą. Rauda sklido iš jos širdies gelmių. Nurimusi Augusta nuleido galvą ant įmirkusios Mėjos krūtinės.

Pasiekiau kedro šakelę ir tvirtai įsitveriau, nes atrodė, kad viskas slysta man iš rankų.