Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— O kaip užstatas? — paklausė Augusta.

Kleitonas krenkštelėjo.

— Teisėjas Monro atostogauja, todėl iki kito trečiadienio, ko gero, nieko neišeis.

Neilas atsistojo ir priėjo prie lango. Ant sprando jo plaukai buvo apkirpti tvarkingu kvadratu. Stengiausi į juos sutelkti dėmesį, kad nepalūžčiau. Kitas trečiadienis bus po penkių dienų. Penkios dienos.

— O kaip jis jaučiasi? — paklausė Džunė. — Juk jis nesužeistas, ar ne?

— Mane įleido tik minutėlei, — atsakė Kleitonas. — Atrodo, kad jis jaučiasi gerai.

Lauke virš mūsų slinko nakties dangus. Aš viską supratau. Supratau Kleitono intonaciją, kai ištarė: atrodo, kad jis jaučiasi gerai, nors mes visi žinojome, kad taip nėra. Bet mes apsimesime, kad viskas gerai.

Augusta užsimerkė ir ėmė pirštais masažuoti kaktą. Jos akys sublizgo — nuo ašarų. Augustos akyse regėjau vidinę ugnį. Tai širdies liepsna, kuri valdo, traukia ir šildo, jeigu šalta, arba pasotina vidinį alkį. Man atrodė, kad šiame pasaulyje mes visi plaukiame pasroviui ir viskas, ką turime — drėgna ugnis Augustos akyse. Bet to pakako.

Rozalina žiūrėjo į mane. Galėjau perskaityti mintis: Vien tik dėl to, kad mane ištraukei iš kalėjimo, nebandyk judinti Zako. Dabar supratau, kaip žmonės tampa užkietėjusiais nusikaltėliais. Sunkiausia įvykdyti pirmąjį nusikaltimą. O paskui tik galvoji: Ką čia dar padarius? Keleriais metais ilgiau ar trumpiau sėdėti kalėjime. Didelio čia daikto.

— Ką dabar darysite? — paklausė Rozalina Kleitono stovėdama greta ir žiūrėdama tiesiai į jį. Jos krūtys gulėjo ant pilvo, o kumščiai buvo įsodinti į šonus. Atrodė taip, lyg norėtų mums į burnas prikimšti tabako ir nuvesti tiesiai į Tiburono kalėjimą apspjaudyti žmonėms batų.

Buvo akivaizdu, kad ir Rozalina turi ugnies. Ne širdyje — kaip Augusta, o tokios ugnies, kuri sudegina namą, jeigu reikia išvalyti purvą viduje. Ji man priminė svetainėje stovinčią Dievo Motinos statulą. Pagalvojau: Augusta yra raudona širdis ant Marijos krūtinės, o Rozalina — kumštis.

— Dėl Zako padarysiu viską, kad jį iš ten ištraukčiau, — tarė Kleitonas. — Tačiau bijau, kad jam teks šiek tiek ten pasėdėti.

Įkišau ranką į kišenę ir užčiuopiau juodosios Marijos paveikslėlį. Prisiminiau, ką rengiausi Augustai papasakoti apie savo mamą. Tačiau kaip dabar galėčiau kalbėti apie save, kai Zakui nutiko toks baisus dalykas? Mano išpažintis turės palaukti, o man dar teks pagyventi tarp dangaus ir žemės.

— Nemanau, kad Mėjai būtina šitai žinoti, — tarė Džunė. — Jai tai bus per didelis smūgis. Jūs žinote, kaip ji myli berniuką.

Visos atsisukome į Augustą.

— Tu teisi, — tarė ji. — Mėjai to būtų per daug.

— Kur ji? — paklausiau.

— Lovoje. Jau miega, — atsakė Rozalina. — Šiandien ji pervargo. Prisiminiau, kad mačiau ją šiandien po pietų prie sienos kraunančią į vežimėlį akmenis. Sienai mūryti. Ji tarsi jautė, kad netrukus jų prireiks.

Tiburono kalėjimas buvo be užuolaidų — ne taip, kaip Silvane. Tai buvo pilkas betoninių blokų pastatas su metaliniais langais ir prastai apšviestas. Tariau sau, kad tikra kvailystė eiti į vidų. Aš esu bėglė, besislapstant nuo teisingumo, o štai dabar lendu liūtui tiesiai į nasrus. Policininkai tikriausiai mane pažins. Tačiau Augusta paklausė, ar norėčiau su ja aplankyti Zaką. Kaip galėjau atsisakyti?

Viduje sėdėjo ežiuku kirptas policininkas. Jis buvo labai aukštas, aukštesnis ir už Neilą, o Neilas buvo Vilto Čemberleno ūgio.50 Policininkas nelabai apsidžiaugė mus išvydęs.

— Ar jūs — jo motina? — paklausė Augustos.

Kortelėje perskaičiau jo vardą: Edis Hazelvurstas.

— Aš jo krikštamotė, — atsakė Augusta. Ji stovėjo tiesi tiesi, tarsi kas nors ruoštųsi matuoti jos ūgį. — O čia — šeimos draugė.

Policininko akys nužvelgė mane. Jam buvo įtartinas vienintelis dalykas: kaip tokia baltoji mergaitė kaip aš galėtų būti jų šeimos draugė. Jis pasiėmė nuo stalo rudą segtuvą ir tol spragsėjo segtuku aukštyn ir žemyn, kol apsisprendė, ką su mumis daryti.

— Na gerai, turite penkias minutes, — pagaliau ištarė.

Policininkas atidarė duris ir įleido mus į koridorių. Pamačiau vienoje eilėje keturias kalėjimo kameras, o kiekvienoje kameroje — po juodaodį berniuką. Prakaituotų kūnų ir šlapimo smarvė mane pribloškė. Labai norėjau pirštais užsispausti nosį, tačiau supratau, kad tai būtų didžiausias įžeidimas. Jie nekalti, kad taip dvokia.

Berniukai sėdėjo ant gultų, prikabintų prie sienos, ir spoksojo į mus. Vienas vaikis, lyg žaisdamas kažkokį žaidimą, mėtė sagą į sieną. Mums einant pro šalį jis liovėsi.

Misteris Hazelvurtsas nuvedė mus prie paskutinės kameros.

— Zakai Teilorai, pas tave lankytojos, — ištarė ir žvilgtelėjo į savo laikrodį.

Kai Zakas žengtelėjo artyn, pagalvojau, ar jam buvo uždėję antrankius, ar paėmė pirštų atspaudus, ar nufotografavo iš visų pusių? Labai norėjau ištiesti ranką pro užtvarą ir jį paliesti. Man atrodė, kad tik tada suvokčiau, kas iš tikrųjų nutiko.

Buvo akivaizdu, kad misteris Hazelvurstas neketina išeiti. Todėl Augusta ėmė kalbėti. Ji pasakojo apie vieną Hanio ūkyje esantį bityno avilį, kuris išleido spiečių.

— Na, žinai, tas, kurį buvo užpuolusios erkės, — paaiškino. Kokią minutę ji labai smulkiai pasakojo, kaip visur ieškojo spiečiaus ir tik sutemus pagaliau rado bites miške prie arbūzų lauko ant magnolijos sodinuko. Visas spiečius karojo tarp šakų it juodas balionas.

— Piltuvėliu nukrausčiau jas į spietinę, — pasakojo Augusta, — ir vėl suleidau į avilį.

Manau, kad ji norėjo pasakyti Zakui, jog nenurims tol, kol jis grįš namo pas mus. Zakas klausėsi jos ir žiūrėjo ašarotomis rudomis akimis. Atrodė, kad jis sutinka kalbėtis tik apie bičių spiečių.

Norėjau jam papasakoti, kad ir aš dirbu, tačiau nieko negalėjau sugalvoti. Tiesiog stovėjau šalia Augustos, o ji klausinėjo, kaip jis jaučiasi, ko jam trūksta?

Žiūrėjau į Zaką jausdama švelnumą ir skausmą ir galvodama, kas mus sieja. Ar tai skausmas mumyse, kuriame ir gimsta meilė?

— Laikas baigėsi. Eime, — ištarė misteris Hazelvurstas. Tuomet Zakas metė žvilgsnį į mane. Smilkinyje iššoko vena.

Žiūrėjau, kaip ji virpa, kaip ja pulsuoja kraujas. Norėjau pasakyti ką nors naudinga, kad mudu panašesni, negu jis mano. Tačiau pagalvojau, kad tai atrodytų juokingai. Norėjau įkišti ranką pro užtvarą ir paliesti tą pulsuojančią veną. Bet ir to nepadariau.

— Ar teberašai į savo sąsiuvinį? — paklausė Zakas.

Jo veidą ir balsą ūmai perkreipė keista neviltis. Pažvelgiau į jį ir linktelėjau. Kitoje kameroje sėdintis berniukas — Džeksonas — švilptelėjo. Tai turėjo reikšti, kad atrodome kvailai ir juokingai. Zakas pasiuntė jam piktą žvilgsnį.

— Eime. Jūs turėjote penkias minutes, — priminė policininkas.

Augusta apkabino mane ir švelniai niuktelėjo. Atrodė, kad Zakas norėjo dar kažko manęs paklausti: jis išsižiojo ir vėl užsičiaupė.

— Aš tau viską užrašysiu, — pasakiau. — Parašysiu istoriją.

Nežinojau, ar jis to norėjo manęs paklausti. Tačiau kiekvienas to nori — kad visi žmonės pamatytų neteisybę, kad būtų galima ją paviešinti.

Mes vaikštinėjome nesistengdamos šypsotis, netgi prieš Mėją. Kai ji būdavo kambaryje, nekalbėdavo apie Zaką, tačiau neapsimetinėjome, kad pasaulis gražus ir rožinis. Džunė dažniau grojo violončele. Taip ji visuomet išreikšdavo savo sielvartą. Vieną rytą, eidama į medaus namelį, Augusta sustojo ir įsistebeilijo į padangų vėžes, likusias nuo Zako automobilio. Žiūrėdama į ją pagalvojau, kad ji tuoj pravirks.