Mudvi su Augusta šiaip taip nusivilkome į verandą pažiūrėti, kas dedasi. O kieme, pievelėje, Mėja su Rozalina, basos ir permirkusios iki siūlo galo, lakstė aplink vandens purkštuką. Reikia pridurti, kad jos atrodė visiškai sužvėrėjusios.
Šlaputėlis Rozalinos mumu 45 prisiplojo prie kūno, o Mėja rinko vandenį į sterblę ir šlakstė savo veidą. Saulės šviesoje jos kaselės tiesiog švytėjo.
— Ar jau atėjo pasaulio pabaiga? — paklausė Augusta.
Mus pamačiusi Rozalina paėmė purkštuką ir nusitaikė.
— Tuojau pat ateinate čia ir sušlampate, — sukomandavo ji.
Purkšti Ir mus užliejo ledinio vandens srovė. Rozalina pasuko purkštuko galvą ir apipylė Mėjos suknelę.
— Tuojau pat ateinate čia ir sušlampate, — tarsi aidas pakartojo Mėja.
Ji ėjo paskui mus ir taškė vandens likučius mums ant nugarų. Reikia pasakyti, kad nė viena garsiai neprotestavome. Taigi netrukus stovėjome pievelėje, o dvi beprotės juodaodės pylė ant mūsų vandenį.
Mes virtome keturiomis vandens nimfomis, šokančiomis aplink vėsų šaltinį. Turbūt panašiai indėnai šokdavo aplink liepsnojantį laužą. Voverės ir Karolinos karetaitės strikinėjo visai arti ir drąsiai gėrė iš balų. Parudavę žolės stiebeliai beveik akyse tiesėsi ir žaliavo.
Trinktelėjo verandos durys ir pasirodė visai įsiutusi Džunė. Aš tikriausiai buvau apsvaigusi nuo vandens, oro ir šokio, nes pakėliau purkštuką ir šūktelėjau:
— Tuojau pat ateinate čia ir sušlampate.
Ir apipurškiau ją vandeniu. Džunė suriaumojo:
— Velniai tave griebtų!
Supratau, kad blogai darau, bet negalėjau susivaldyti. Įsivaizdavau, kad aš esu ugniagesių komanda, o Džunė — šėlstantis pragaras.
Ji išplėšė purkštuką man iš rankų ir atsuko srovę į mane. Vanduo nutvilkė mano nosį. Įsikibau į purkštuką ir abi ėmėme tąsytis. Kiekviena traukėme į save, kol vanduo pliūptelėjo ant mūsų pilvų ir galvų. Toliau kovojome klūpodamos, o tarp mūsų veržėsi geizeris. Džunės akys žvelgė į mane: tokios ryškios ir visai arti, ant blakstienų žibėjo rasos karoliukai. Išgirdau, kaip Mėja ėmė niūniuoti „O, Siuzana“. Nusijuokiau rodydama, kad viskas gerai, bet aš nenusileisiu. Neleisiu Džunei Bautrait laimėti.
— Sakoma, jeigu dviem pririštiems šunims priešais nosis pamojuosi dešrą, jiedu nusitrauks. Bet manau, kad taip ne visada būna, — tarė Rozalina.
Augusta nusijuokė. Pastebėjau, kad Džunės akys sušvelnėjo, kad ji labai stengiasi nesijuokti. Tarytum olandų berniukas46 būtų ištraukęs pirštą iš užtvankos skylės: Džunės akys akimirką sušvelnėjo ir viskas griuvo. Įsivaizdavau, kad ji pliaukštelėjo sau per kaktą ir pagalvojo: Pažliugusiame kieme rituosi su keturiolikmete mergiūkšte. Tai juokinga.
Tampoma juoko konvulsijų, Džunė atsivertė aukštielninka ant žolės. Kvatodama ir aš šleptelėjau šalia jos. Juokėmės ir niekaip negalėjome liautis. Aš net nesupratau, iš ko mes juokiamės. Tiesiog buvo gera kažką daryti kartu su ja.
Pagaliau atsistojom ir Džunė ištarė:
— Dievulėli, aš visai pakvaišau. Atrodo, kad mano kojos pasidarė vatinės.
Rozalina, Mėja ir Augusta vėl tapo vandens nimfomis. Pažvelgiau į žemę, kur mudvi gulėjome. Žolė visiškai priplota prie žemės. Labai labai atsargiai peržengiau tą vietą. Tai matydama, Džunė taip pat labai labai atsargiai ją perlipo ir, baisiausiai nustebindama, mane apkabino. Džunė Bautrait mane apkabino, nors mūsų drabužiai maloniai žliugsėjo nuo galvos iki kojų.
Jeigu Pietų Karolinoje karštis perkopia 104 laipsnius, reikia gulti į lovą. Tai nerašytas įstatymas. Kai kurie žmonės šitokį elgesį gali palaikyti tinginiavimu. Tačiau, kai guli lovoje paslikas nuo karščio, gali apmąstyti naujas idėjas, apgalvoti tikrąją gyvenimo prasmę. Kartais į galvą gali šauti kokia nors išganinga mintis. Prisimenu, šeštojoje klasėje buvo toks berniukas, kurio kaukolėje buvo plieninė plokštelė, jis visada skųsdavosi, kad pro tą plokštelę nepraeina užduočių atsakymai. O mūsų mokytoja sakydavo: „Duok man ramybę.“
Vis dėlto galvoju, kad tas berniukas kažkiek buvo teisus. Kiekviena šioje žemėje gyvenanti žmogiška būtybė galvoje turi plieninę plokštelę. Tačiau jeigu ramiai ramiai guli, ji gali atsiverti, kaip paspaudus mygtuką atsiveria lifto durys, ir įleisti slapčiausias mintis, kurios paprastai kantriai klajoja aplinkui.
Visi gyvenimo nesklandumai nutinka tada, kai tos slaptos durys būna per ilgai uždarytos. Bet čia tik mano nuomonė.
Augusta, Mėja, Džunė ir Rozalina tikriausiai buvo rausvajame name ir gulėjo savo lovose įjungusios ventiliatorius. Medaus namelyje aš atsilošiau savo lovelėje ir tariau sau, kad galiu mąstyti apie viską, išskyrus mamą. Tai buvo vienintelis dalykas, trokštantis patekti į liftą.
Jaučiau, kaip aplink mane narpliojosi įvairūs dalykai. Visi svajonių pasaulio mazgai. Patrauksi ne tą virvelę ir iki alkūnių atsidursi griuvėsiuose. Baisiausiai troškau papasakoti Rozalinai, kad paskambinau T.Rėjui, ir pasakyti: Jeigu manei, kad mano pabėgimas privertė T.Rėjų apmąstyti arba pakeisti savo elgesį, tai labai klysti. Bet niekaip negalėjau jai prisipažinti, kad skambinau jam dėl to, jog rūpinausi.
Kas man yra, kad gyvenu čia taip, lyg neturėčiau ko slėpti? Guliu pavargusi lovelėje ir žiūriu pro langą. Kaip sunku negalvoti apie tokius dalykus. Įleisk mane, — kalbėjo mama, — įleisk mane į tą prakeiktą liftą.
Na gerai. Išsitraukiau krepšį ir atidžiai apžiūrėjau mamos nuotrauką. Galvojau, koks jausmas būti joje, tokiam mažam gumulėliui plaukioti jos tamsoje, kokie paslaptingi ir tylūs dalykai vyko tarp mūsų.
Vis dar beprotiškai jos ilgėjausi, tačiau ilgesys jau nebebuvo toks įnirtingas ir skaudus. Maudamasi mamos pirštinaites pagalvojau, kaip greitai jos man tapo ankštos. Kai man bus šešiolika, ant mano rankų jos atrodys lyg vaikiškos pirštinaitės. Būsiu kaip Alisa Stebuklų Šalyje po to, kai ji suvalgė gabalėlį pyrago ir dvigubai išaugo. Mano letenos ištampys pirštinių siūles, ir aš nebegalėsiu jų mūvėti.
Nusitraukiau pirštines nuo prakaituotų rankų ir pajutau kylant susierzinimo bangą. Mane smaugė kaltės jausmas, tarsi melo karoliai, kurių niekaip negalėjau nusiimti, nes bijojau būti išvaryta iš rausvojo namo.
— Ne, — atsikvėpiau.
Žodis baisiausiai ilgai slinko mano gerkle. Išgąstingas šnabždesys. Ne, negalvosiu apie tai. Nejausiu to. Niekam neleisiu visko sugriauti. Ne.
Nutariau, kad gulėti ir slėptis nuo karščio yra prasta mintis. Atsikėliau ir nuėjau į rausvąjį namą atsigerti ko nors vėsaus. Jeigu po visų savo darbelių patekčiau į dangų, labai tikiuosi, kad tuomet galėsiu kelias minutes šnektelėti su Dievu. Tada jam pasakyčiau: Žinau, kad norėjai sukurti gerą ir gražų pasaulį. Bet kaip atsitiko, kad nutiko visai ne taip? Kodėl žlugo rojus? Žmonių gyvenimas — tikra painiava.
Virtuvėje radau Mėją. Ištiesusi kojas, ji sėdėjo ant grindų sterblėje laikydama dėžutę kvietinių sausainių. Beveik tiesa — mudvi su Mėja vienintelės negalėjome ramiai pagulėti lovoje nė penkių minučių.
— Mačiau tarakoną, — tarė ir įkišo ranką į zefyrų dėželę, kurios nė nebuvau pastebėjusi. Išsitraukė vieną ir sumaigė į mažyčius kąsnelius. Kvaišelė Mėja.
Atidariau šaldytuvą, stovėjau ir žiūrėjau tarsi laukdama, kol vynuogių sulčių butelis įšoks man į ranką ir pasakys: Gerk mane. Stengiausi nežiūrėti, ką daro Mėja. Kartais reikšmingi dalykai prislegia neapsakomu lėtumu. Tarkim, susilaužai kulkšnelį, bet tau suskausta tik užkliuvus už kito akmens.
Читать дальше