Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Nori dar kažką pasakyti?

— Nepatikėsite, ką mieste kalba žmonės, — pradėjo jis. — Sako, kad šį savaitgalį į Tiburoną atvažiuoja Džekas Pelencas43 ir atsiveža juodaodę moterį.

Mes visos susižvalgėme.

— Kas tas Džekas Pelencas? — paklausė Rozalina.

Nors mes dar nebuvom pradėję valgyti priešpiečių, ji jau buvo spėjusi atsikąsti kiaulienos muštinio ir vienu metu išsižiojusi kramtė ir kalbėjo. Bandžiau sugauti jos žvilgsnį ir parodyti, kad susičiauptų.

— Jis — kino žvaigždė, — paaiškino Zakas.

Džunė suprunkštė:

— Bet juk tai kvaila. Ko Tiburone nematė kino žvaigždė?

Zakas gūžtelėjo pečiais:

— Sako, kad čia gyvena jo sesuo ir jis atvažiuoja jos aplankyti. O penktadienį ketina savo juodaodę vestis į kiną. Ir sėdės ne balkone, bet apačioje, kartu su baltaisiais.

Augusta atsigręžė į Mėją.

— Gal galėtum nueiti į daržą ir parnešti pomidorų? — paklausė ir palaukė, kol Mėja išnyko už durų.

Manau, ji bijojo, kad Džeko Pelenco pastangos patekti į kino teatrą gali sugriauti Mėjos okros šventę.

— Ar žmonės labai subruzdo? — paklausė Zako. Jos akys atrodė labai rimtos.

— Taip, madam, — atsakė jis. — Garėto parduotuvėje baltieji vyrai kalbėjo, kad stovės ir saugos teatrą.

— Viešpatie, tik to betrūko, — sudejavo Rozalina.

Džunė sušnypštė pfff, Augusta papurtė galvą, o aš pirmą kartą gyvenime suvokiau, kiek daug dėmesio pasaulyje kreipiama į odos spalvą, kaip visai neseniai atrodė, kad odos spalva tėra saulės padarinys, o visa kita — tik besisukančios planetos. Nuo tada, kai šią vasarą baigiau mokyklą, kiekvieną dieną mano odos spalva buvo labai reikšmingas dalykas. Nuo to man jau buvo bloga.

Vasarą Silvane sklido gandai apie autobusu iš Niujorko atvažiuojančius žmones, kurie parodys, kaip užbaigti miesto baseiną. Kalbėta apie paniką. Mieste buvo paskelbta kritinė padėtis, tarsi nebūtų didesnės nelaimės, kaip iš šiaurės atvykstantys žmonės, pasiryžę atvesti į protą pietiečius. Po to Eso stotyje vyravo baisiausia netvarka. Mano nuomone, būtų buvę daug geriau, jeigu Dievas odos spalvą būtų padalijęs visiems vienodai.

Kai Mėja grįžo į virtuvę, Augusta tarė:

— Geriau pasilepinkime priešpiečiais.

Tai turėjo reikšti, kad Džekas Pelencas nėra svarbiausias priešpiečių patiekalas.

Mėja tekštelėjo tris didelius pomidorus ir su Rozalina ėmė juos pjaustyti. Tuo metu Augusta nuėjo į svetainę ir paleido Nato Kingo Koulo įrašus. Grotuvas buvo labai senas ir be jokių automatinių funkcijų. Augusta dievino Natą Kingą Koulą. Grotuvas plyšavo visu garsu. Augusta grįžo susiraukusi, tarsi perkandusi kažką rūgštaus, ir tai, kas turėjo būti skanu, virto nusivylimu. Džunė suraukė nosį. Jai patiko tik Bethovenas ir visi kiti panašūs kompozitoriai. Todėl ji nuėjo ir pritildė garsą.

— Negaliu galvoti, — pridūrė.

— Žinai ką? — tarė Augusta. — Tu per daug galvoji. Manau, pasaulis taptų gražesnis, jeigu nustotume galvoti ir paklausytume širdies balso.

Džunė pasakė, kad ji nešasi valgį į savo kambarį. Ačiū.

Manau, kad taip ir turėjo būti. Aš žiūrėjau į pomidorus, kuriuos pjaustė Mėja ir Rozalina, ir mintyse kartojau savo repliką: Džune, gal norite pomidorų? Jums nepatinka pomidorai? Na, bent kol kas išvengsiu šito.

Valgėme valgėme, kol nebegalėjome praryti nė kąsnio. Kaip sakoma Pietų Karolinoje, valgis sujungia šeimą. Zakas atsistojo iš už stalo ir pasakė, kad važiuoja į Kleitono Foresto kontorą — nuvežti jam tuziną stiklainių medaus.

— Ar galiu ir aš važiuoti? — paklausiau.

Augusta sprigtelėjo į arbatos puodelį, vadinasi, jai tai nepatiko. Negalima nepaisyti Augustos nuomonės. Mėjos — taip, bet ne Augustos. Puodelis nulėkė per stalą ir terkštelėjo ant grindų. Pagalvojau, kad Mėja gali susinervinti: išpiltos arbatos tragedija. Tačiau ji tik atsikėlė ir niūniuodama „O, Siuzana“, ramiai pasiėmė semtuvėlį.

— Nežinau, Lile, — tarė Augusta.

— Labai prašau.

Aš tik norėjau truputį pabūti su Zaku ir išplėsti savo akiratį, ir aplankyti tikro advokato kontorą.

— Na, gerai, — tarė ji.

Kontora užėmė vieną Pagrindinės gatvės kvartalą. Būtent pro ten tą sekmadienį mudvi su Rozalina daugiau kaip prieš dvi savaites įžengėme į miestą. Advokato kontorą aš įsivaizdavau visai kitaip. Čia stovėjo didžiulis namas juodomis langinėmis, apjuostas balkonu ir plačiais akmeniniais laiptais. Tikriausiai ant jų žmonės iš palengvėjimo suklupdavo, kai laimingai išspręsdavo bylas. Priešais pievelėje įsmeigta lenta skelbė: ADVOKATAS KLEITONAS FORESTAS.

Jo sekretorė buvo maždaug aštuoniasdešimties metų baltoji ledi. Ji sėdėjo priimamajame prie stalo ir dažėsi lūpas ugnies raudonumo lūpdažiu.

— Laba diena, mis Leise, — pasisveikino Zakas. — Atvežiau daugiau medaus.

Truputėlį susierzinusi ji įsuko lūpdažį į tūbelę.

— Daugiau medaus, — pakartojo purtydama galvą, manieringai atsiduso, atidarė stalčių ir mestelėjo ant stalo voką. — Štai pinigai už praėjusio mėnesio partiją.

Paskui nužvelgė mane.

— Tu naujokė?

— Aš Lilė, — prisistačiau.

— Ji gyvena pas Augustą, — paaiškino Zakas.

— Gyveni jos namuose? — nustebo moteriškė.

Labai norėjau jai pasakyti, kad lūpdažis aplink lūpas susiliejo į raukšleles.

— Taip, madam. Gyvenu jos namuose.

— Na, ką gi, — tarė ji, susirinko savo daiktus ir atsistojo. — Einu pas dantistą. Stiklainius sudėk ant ano stalo.

Įsivaizdavau, kaip ji pašnibždomis pasakoja žmonėms, sėdintiems laukiamajame su išgręžtais dantimis. Ta baltoji mergaitė, Lilė, gyvena pas juodukes seseris Bautrait. Nejaugi jums nekeista?

Kai ji išėjo, iš savo kabineto pasirodė misteris Forestas. Pirmiausia pastebėjau raudonas petnešas. Dar nebuvau mačiusi lieso žmogaus su petnešomis, bet jos labai gražiai derėjo prie raudonos peteliškės. Jo plaukai buvo smėlio spalvos, tankūs antakiai beveik dengė mėlynas akis. Šypsenos raukšlelės aplink lūpas sakė, kad jis yra geras žmogus. Toks geras, kad niekaip nesiryžo atleisti mis Leisės.

— O kas šita gražuolė? — paklausė žiūrėdamas į mane.

— Lilė, ėėė, — niekaip negalėjau prisiminti savo naujosios pavardės, kuria visada prisistatydavau. Tikriausiai dėl to, kad jis pavadino mane gražia, visai netekau galvos. — Tiesiog Lilė, — atsistojau. Jaučiausi nerangi, užkišusi vieną koją už kitos. — Gyvenu pas Augustą, kol galėsiu išvažiuoti pas tetą į Virdžiniją.

Forestas buvo advokatas, todėl labai bijojau, kad nelieptų man padaryti melo detektoriaus testo.

— Kaip gražu. Augusta — gera mano draugė, — tarė jis. — Tikiuosi, tau čia patinka?

— Taip, misteri. Labai.

— Su kokia byla dabar dirbate? — pasiteiravo Zakas kišdamas voką į kišenę.

Jis padėjo medų prie lango ant stalo, ant kurio stovėjo lentelė su užrašu: PARDUODAME MEDŲ.

— Įprastas šlamštas. Mirtys, testamentai. Beje, turiu tau kai ką. Eime į kabinetą, parodysiu.

— Aš palauksiu čia ir išdėliosiu medų, — pasakiau. Labai nenorėjau kištis į jų kalbą, be to, šalia jo jaučiausi nejaukiai.

— Tikrai? Labai kviečiu ir tave užeiti.

— Tikrai. Man čia patinka.

Jiedu dingo koridoriuje. Girdėjau kaip trinktelėjo durys. Gatvės kampe pyptelėjo automobilis. Lange ūžtelėjo oro kondicionierius ir sujudino vandenį šuns dubenėlyje, kuris stovėjo ant grindų. Iš medaus stiklinių pastačiau piramidę: septyni apačioje, keturi viduryje, vienas viršuje. Tačiau ji atrodė kažkokia sukrypusi, todėl išardžiau ir stiklainius surikiavau lygiomis eilėmis.