Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Tūkstančių mama.

Užsidėjau skrybėlę, nes Augusta pakėlė avilio dangtį. Iš jo chaotiškomis spiralėmis taip staiga pliūptelėjo bitės iš avilio, kad net pašokau.

— Nejudėk, — paliepė Augusta. — Prisimink, ką tau sakiau. Nebijok.

Viena bitė atskrido tiesiai į mane, bet atsitrenkė į tinkliuką priešais mano veidą.

— Ji tave švelniai įspėjo, — tarė Augusta. — Kai bitė bumbteli tau į kaktą, tai reiškia: „Aš tave stebiu, todėl būk atsargi“. Siųsk joms meilę ir viskas bus gerai.

Mintyse vis kartojau: Aš jus myliu, aš jus myliu. AŠ JUS MYLIU. Bandžiau tai pasakyti trisdešimt dviem būdais.

Augusta net be pirštinių ištraukė pilnus korius. Ji dirbo, o bitės apspito mus, kaupdamos galią, kol pagaliau švelnus vėjelis padvelkė mums į veidus. Tai man priminė tą kartą, kai bitės užpuolė mane iš mano kambario sienų ir aš patekau į jų sūkurio centrą.

Stebėjau ant žemės judančius įvairiausius šešėlius. Bičių piltuvėlis. Ir aš, sustingusi kaip tvoros mietas. Prie avilio palinkusi Augusta apžiūrinėja rėmus, ieško vašku užklijuotų korių, o tinklelis juda tai aukštyn, tai žemyn.

Bitės aptūpė mano pečius kaip paukščiai aptupia telefono stulpo laidus. Bitės užklojo mano ranką kaip šydas, nesimatė nė lopinėlio odos. „Aš jus myliu. Aš jus myliu.“ Jos nusėjo visą mano kūną, prilindo į kelnių atvartus.

Ėmiau greičiau kvėpuoti, kažkas surakino ir vis stipriau ėmė spausti mano krūtinę, kol staiga visai susileidau, lyg kažkas būtų paspaudęs panikos mygtuką. Mano mintys tapo keistai ramios, tarsi viena mano dalis būtų atsiskyrusi nuo kūno, įsitaisiusi ant medžio šakos ir per saugų atstumą stebėtų spektaklį. Kita mano dalis šoko drauge su bitėmis. Aš nė trupučio nejudėjau, bet mintyse sklandžiau su jomis ore. Kartu su bitėmis šokau konga šokį.

Beveik pamiršau kur esanti. Užsimerkusi lėtai iškėliau rankas ir lėtai mojavau tarp bičių, kol pagaliau nuleidusi jas ir panirusi į dar nematytas svajas suakmenėjau. Atlošiau galvą ir išsižiojau. Nuplaukiau kažkur, anapus gyvenimo ribų. Jaučiausi kaip pakramčiusi velnio lazdos41 žievės ir visai apsvaigusi.

Paskendusi bitėse, mečiausi į užkerėtus dobilus, kurie nuo visko mane apsaugotų. Augusta apsmilkę mane iš bičių dūminės ir ramino, kad nieko nedaryčiau, tik iškelčiau rankas ir siūbuočiau pirmyn bei atgal.

Ūmai visas atsparumas kažkur dingo, kritau į tuštumą ir kažkur tarp bambos ir krūtinkaulio pajutau skausmą. Našlaitystė. Mačiau savo mamą spintoje prie lango, lagaminą ant grindų. Girdėjau barnį, paskui griausmą. Beveik susiriečiau. Nuleidau rankas, bet neatsimerkiau. Kaip galėjau nugyventi visą savo gyvenimą žinodama tokius dalykus? Ką gero turėčiau padaryti, kad jie išnyktų? Kodėl negalima grįžti į praeitį ir ištaisyti savo klaidų?

Vėliau prisiminiau Dievo siųstas rykštes, kurios įtikino faraoną leisti Mozei išvesti žmones iš Egipto žemės. Leisk mano žmonėms eiti, — pasakė Mozė. Kine mačiau skėrių antplūdį: dangų uždengė vabzdžių pulkai, primenantys kamikadzių lėktuvus. Prisiminiau savo kambarį persikų ūkyje, kai bitės pirmą kartą naktį atskrido pas mane. Tada įsivaizdavau, kad jas Dievas atsiuntė T.Rėjui kaip ypatingą rykštę: Paleisk mano dukterį. Gal taip ir buvo, gal ta rykštė ir išlaisvino mane.

Bet čia, iš visų pusių apsupta geliančių bičių, tebevirpančia tuštuma po krūtine, žinojau, kad tos bitės tikrai nebuvo Dievo rykštė. Man atrodė, kad motinėlės palydovės, apkvaitusios nuo meilės, glostė mane tūkstantyje vietų. Žiūrėk , kas gi čia. Juk tai Lilė. Ji labai nuvargusi ir sutrikusi. Eikšekite, sesutės bitutės. Aš buvau kuokelis besisukinėjančios gėlės viduryje. Jų paguodos centre.

— Lile... Lile, — girdėjau, kad kažkas iš labai labai toli mane šaukia.

— Lile!

Atsimerkiau. Augusta spoksojo į mane pro savo akinius. Bitės nuo kojyčių purtė žiedadulkes ir ruošėsi grįžti į avilį. Mačiau ore plevenančias mažytes dulkeles.

— Kaip jautiesi? — paklausė Augusta.

Linktelėjau, kad gerai. Ar tikrai? Turbūt.

— Man atrodo, kad mudviem reikia labai rimtai pasikalbėti. Kaip manai? Ir šį kartą ne apie mane, o apie tave.

Labai norėjau pasielgti taip, kaip bitės — bakstelėti jai pirštu į kaktą ir perspėti: Aš tave stebiu. Būk atsargi. Toliau nė žingsnio.

— Turbūt, — atsakiau.

— Tai gal dabar?

— Gal ne.

— Lile...

— Aš labai noriu valgyti, — pasakiau. — Eisiu namo pažiūrėti, gal jau priešpiečiai paruošti.

Nelaukiau atsakymo. Eidama į rausvąjį namą supratau, kad jau galas. Paliečiau marškinėlius, kur prilipdžiau juodąją Mariją. Kai kur ji jau buvo atsiklijavusi.

Namai kvepėjo kepta okra42. Virtuvėje Rozalina dengė stalą, o Mėja iš pradžių skandino riebaluose, o paskui žvejojo rudai auksinius gabalėlius. Nesupratau, kokia proga šiandien okra, nes iki šiol valgydavome sumuštinius su Bolonės dešra arba sumuštinius su Bolonės dešra.

Nuo tos dienos, kai Džunei buvo užėjęs pomidorų svaidymo priepuolis, kurį mes išsižiojusios stebėjome, Mėja neverkė. Tai tęsėsi jau gana ilgai, todėl baiminausi, kad kokia nors smulkmena, pavyzdžiui, susvilusi okra, neperpildytų taurės.

Pasakiau, kad esu alkana, tačiau Rozalina liepė pakentėti. Jos apatinė lūpa buvo aplipusi „Raudonosios Rožės“ uostomuoju tabaku. Tarsi šleifas paskui ją po virtuvę plaukiojo kvapiojo pipiro, šviežios žemės ir supuvusių lapų kvapai. Tarp okros ir tabako niekaip negalėjau giliai įkvėpti oro. Rozalina perėjo priebutį, pasilenkė per duris ir virš hortenzijų švirkštelėjo ploną seilių čiurkšlę.

Niekas nemokėjo taip spjaudytis kaip Rozalina. Fantazuodavau, kaip spjaudymo varžybose ji laimi šimtą dolerių ir mudvi važiuojame į Atlantą, apsistojame gražiame motelyje ir užsisakome geriausią kambarį su patogumais. Mano žydra svajonė buvo gyventi motelyje. Tačiau dabar, jeigu kas nors pasiūlytų rinktis tarp prabangaus motelio su šildomais baseinais bei televizoriumi numeryje ir rausvojo namo, aš pasirinkčiau rausvąjį namą.

Tik kelis kartus pabudau ilgėdamasi savo namų, tačiau po kelių sekundžių prisimindavau, kaip klūpdavau virtuvėje ant grindų, kaip kruopos ėsdavo mano kelius, kaip nuolat stengdavausi išvengti, bet neišvengdavau šlykščios T.Rėjaus nuotaikos. Prisiminiau, kaip jis užsipuldavo mane, šaukdavo: Šventas Jėzau Kristau! Šventas Jėzau Kristau! Blogiausia buvo tada, kai jį nutraukiau ir paklausiau, kam čia reikia to „Šventas“? Vienintelis prisiminimų seansas ir senųjų namų ilgesys išblėso. Vieną dieną tikrai pasirinksiu rausvuosius namus.

Paskui Augustą į virtuvę įlėkė Zakas.

— Vaje! Okra ir kiaulienos muštiniai priešpiečiams. Kokia proga? — paklausė Augusta Mėjos.

Mėja prisiartino ir tyliai šnibžtelėjo:

— Jau penkias dienas nėjau prie sienos.

Buvo matyti, kad ji labai tuo didžiuojasi ir tikisi, jog tos isteriško raudojimo dienos jau praeityje. Ta proga ir okros priešpiečiai. Augusta jai nusišypsojo.

— Tikrai? Jau penkios dienos? Tuomet būtinai reikia atšvęsti, — tarė ji. Mėja tiesiog švytėjo.

Zakas šleptelėjo ant kėdės.

— Ar visą medų išdalijai? — paklausė Augusta.

— Beveik. Liko nuvažiuoti į misterio Kleitono kontorą, — atsakė jis.

Zakas tiesiog nenustygo vietoje. Paspyrė kilimėlį, patampė marškinių siūlą. Atrodė, kad jis netveria noru kažką papasakoti. Augusta žvilgtelėjo į jį.