Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Paskui ilgai galvojau, kurio mėnesio vardu aš norėčiau būti pavadinta. Pagaliau išsirinkau spalį — galėčiau būti Oktobrė39.

Auksinis mėnuo, oras maloniai šiltas, o iš mano inicialų O. O. — Oktobrė Ouvens — išeitų įdomi monograma. Įsivaizdavau, kaip visą mėnesį pusryčiams valgau trisluoksnį šokoladinį pyragą, einu miegoti valandą vėliau ir visą tą laiką rašau intelektualius apsakymus bei eilėraščius.

Pažvelgiau į Augustą, stovinčią prie stalo ir rankoje laikančią liepos mėnesio kalendoriaus lapelį. Ji vilkėjo balta suknele, o dirželio vietoje ryšėjo žaliosios citrinos spalvos šalikėlį. Taip ji atrodė ir pačią pirmąją dieną, kai atėjome į šiuos namus. Šalikėlis buvo tiesiog skoningas akcentas ir viskas. Sau po nosimi Augusta niūniavo jų dainelę: „Ant mano kapo pastatyk avilį, tegu medus mane merkia.“ Galvojau, kad ji būtų gera, tiesiog nuostabi mama.

— Gerai, Lile, — tarė man, — reikia suklijuoti etiketes ant šių medaus stiklainių. O esam tik mudvi.

Zakas išvežė medų į miesto prekyvietes ir dar turėjo surinkti praėjusio mėnesio pelną. „Medaus pinigai“. Taip Zakas juos vadino. Nors didžioji medaus potvynio banga jau buvo nuslūgusi, bitės vis dar dirbo savo darbą ir siurbė nektarą. (Bandyk nebandęs, bet neuždrausi bitėms dirbti.) Zakas sakė, kad Augustos medus atneša penkiasdešimties centų pelną nuo svaro. Mano nuomone, ji turėtų maudytis piniguose. Bet nepastebėjau, kad gyventų kokiuose nors rausvuose rūmuose.

Lūkuriuodama, kol Augusta atidarys dėželę su naujomis Juodosios Madonos etiketėmis, tyrinėjau korio gabaliuką. Žmonės nė nenutuokia, kokios bitės protingos. Jos protingesnės ir už delfinus. Bitės puikiausiai išmano geometriją: be liniuotės iš kruopelyčių eilė po eilės tiksliai tiksliai sulipdo šešiakampius. Paprasčiausią gėlių nektarą jos paverčia stebuklu, kurį kiekvienas žmogui mielai tepa ant sausainio. Aš pati asmeniškai buvau liudininkė, kaip per penkiolika minučių penkiolika tūkstančių bičių surado Augustos paliktas išvalgyti tuščias meduves. Savąja bičių kalba jos perdavė viena kitai žinią. Bet svarbiausias dalykas — jos dirba, kol numiršta. Kartais taip ir norisi joms pasakyti: Atsipūskite, pailsėkite, jūs nusipelnėte poilsio.

Kol Augusta dėželėje ieškojo etikečių, aš perskaičiau atgalinį adresą: Šventosios Mergelės vienuolyno dovanų parduotuvė, pašto dėžutė Nr. 45, St. Polas, Minesota. Iš stalo stalčiaus Augusta dar ištraukė storą voką ir papylė krūvą dar kitokių, mažesnių etikečių, ant kurių buvo atspausdinta: JUODOSIOS MADONOS MEDUS — Tiburonas, Pietų Karolina.

Aš turėjau kempinėle sudrėkinti abi etiketes ir paduoti jas Augustai, o ši lipdė jas ant stiklainio. Akimirką dvejojau imti juodosios Marijos paveikslėlį, kurį tiek daug kartų apžiūrinėjau mamos priklijuotą prie medinės lentelės. Grožėjausi įmantriu auksiniu Marijos šalių, puoštu raudonomis žvaigždėmis. Jos akys buvo paslaptingos, švytinti oda — tamsiai ruda, tamsesnė už skrebutį ir atrodė lyg patepta sviestu. Kiekvieną kartą, kai pagalvodavau, kad mano mama žiūrėjo į tą patį paveikslėlį, mano krūtinėje kažkas suspurdėdavo.

Bijojau net įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną Frogmoro troškinių universalinėje parduotuvėje ir restorane nebūčiau pamačiusi Juodosios Madonos paveikslėlio. Dabar tikriausiai nakvočiau visų Pietų Karolinos upelių pakrantėse. Gerčiau šaltinių vandenį kartu su karvėmis. Šlapinčiausi už kininių melijų krūmų ir svajočiau apie tualetinio popieriaus malonumus.

— Tikiuosi, kad teisingai mane suprasite, — pasakiau. — Bet aš niekada dar nebuvau mačiusi tamsiaodės Mergelės Marijos.

— Tamsiaveidė Marija nėra kažkas neįprasta, kaip tau atrodo, — atsakė Augusta. — Europoje — Prancūzijoje ir Ispanijoje — jų yra šimtai. Ta, kuria mes pavadinome savo medų, sena kaip kalnai. Tai Juodoji Madona iš Brezničaro Bohemijoje.

— Iš kur jūs viską žinote? — pasidomėjau.

Augusta pasirėmė rankomis ir nusišypsojo prisiminusi gražias, seniai praėjusias dienas.

— Tikriausiai viskas prasidėjo nuo mano mamos šventųjų paveikslėlių. Kaip gera katalikė, ji juos kolekcionavo; na, žinai, tuos paveikslėlius su šventųjų atvaizdais. Ji keitėsi jais, kaip berniukai keičiasi beisbolo kortelėmis, — Augusta skambiai nusijuokė. — Ji turėjo daugybę Juodosios Madonos atvaizdų. Mėgdavau žaisti su jos paveikslėliais, ypač su Juodosiomis Madonomis. O kai pradėjau lankyti mokyklą, perskaičiau viską, ką radau apie jas. Taip sužinojau ir apie Juodąją Brezničaro Madoną Bohemijoje.

Bandžiau pasakyti „Brezničaras“, bet liežuvis susipynė.

— Niekaip negaliu ištarti jos vardo, bet man patinka jos atvaizdas, — pasakiau ir sudrėkinau lapelio nugarėlę. Žiūrėjau, kaip Augusta lipdo jį prie stiklainio, apačioje prideda kitą. Ji tai darė kokį dešimt tūkstančių kartų.

— O kas dar tau patinka, Lile?

Dar niekas manęs šito neklausė. Kas man patinka? Iš karto galėčiau pasakyti, kad man patinka mano mamos nuotrauka, kurioje ji stovi atsirėmusi į automobilį, o jos plaukai panašūs į manuosius; dar man patinka jos pirštinaitės ir neištariamu vardu jos juodosios Marijos paveikslėlis. Tačiau viską nutylėjau.

— Na, aš myliu Rozaliną, man patinka rašyti apsakymus ir eilėraščius. Tik leiskite man rašyt! — ir daugiau nieko nereikės, — pasakiau.

O kas dar? Turėčiau gerai pagalvoti.

Patylėjusi pridūriau:

— Gal tai nuskambės kvailai, bet po pamokų man labai patikdavo į kokakolos butelį įsiberti sūdytų riešutų. O kai jį ištuštindavau, labai patikdavo išsiaiškinti, iš kur jis atkeliavo.

Vieną kartą radau butelį iš Masačūsetso! Laikiau jį kaip simbolį, kad gyvenime galėčiau taip toli nukeliauti.

— Dar man patinka mėlyna spalva — tikra ryškiai mėlyna spalva, tokia kaip Mėjos skrybėlaitė, kurią ji buvo užsidėjusi per Marijos Dukterų susirinkimą. O kai atvykau čia, išmokau mylėti bites ir pamėgau medų.

Norėjau pridurti: „Ir jus, aš myliu ir jus“, bet susidrovėjau.

— Ar žinai, kad vienoje eskimų kalbų yra trisdešimt du žodžiai meilei pavadinti? — paklausė Augusta. — O mes teturime vieną žodį40. Kokie mes riboti. Beveik tuo pačiu žodžiu tu gali pasakyti, kad tau patinka Rozalina ir kokakola su riešutais. Apmaudu, ar ne, kad turime tiek mažai žodžių?

Linktelėjau galvodama, ar yra dalykų, kurių Augusta nežino. Tikriausiai taip ilgai vakarodama savo mėnesį ji perskaitė ir apie eskimus.

— Manau, kad reikėtų sugalvoti daugiau žodžių, — tarė ji ir nusišypsojo. — Žinai, aš irgi labai mėgstu žemės riešutus kokakoloje. Ir mėlyna — mano mėgstamiausia spalva.

Ar kada nors teko girdėti posakį: „To paties lizdo paukščiai?“ Štai taip pasijutau tą akimirką.

Darbavomės prie stiklainių su nišų medumi, kurį mudu su Zaku surinkome Kleitono Foresto ūkyje. Dar buvo keletas stiklainių purpurinio medaus iš šeivamedžių uogų. Jo puiki spalva derėjo prie Bohemijos Madonos odos, švytinčios auksinio medaus atspalviais. Tik gaila, kad to purpurinio medaus ji turėjo labai nedaug.

— Kaip sugalvojote dėti Juodąją Madoną ant savo medaus? — paklausiau.

Man buvo smalsu nuo pirmos dienos. Paprastai medus žmonėms asocijuojasi su meškinais.

Augusta susikaupė nejudėdama, laikydama rankose stiklainį, žvelgė tarsi tai būtų premijos vertas atsakymas.

— Gaila, kad nematei Marijos Dukterų, kai jos išvydo šitą etiketę. Žinai, pažiūrėjusios į ją, jos pirmą kartą gyvenime suprato, kad tamsi oda irgi gali atrodyti dieviškai. Matai, Lile, kiekvienam žmogus reikia Dievo, kuris būtų į jį panašus.