Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Augusta paėmė knygą į rankas. Taigi ir viskas. Akimirka praėjo, o man liko jausmas, kad ji viską žino. Taip ir nesupratau: iš kur Augusta Bautrait galėjo viską apie mane sužinoti?

Maždaug tuo pačiu metu Džunė ir Neilas kaip pirmokai pradėjo kieme mėtytis pomidorais. Kažką šaukė Džunė, kažką šaukė ir Neilas.

— Oho, — nustebo Augusta, pasidėjo knygą ir atsistojo.

— Kodėl nenori visko palikti taip, kaip yra? — riktelėjo Džunė. — Kodėl mes visada grįžtame prie to paties? Įsikalk sau į galvą: aš nesiruošiu tekėti! Nei vakar, nei šiandien, nei kitąmet!

— Ko tu bijai? — paklausė Neilas.

— Jeigu nori žinoti, aš nieko nebijau.

— Tuomet esi pati savanaudiškiausia kalė, kokią tik esu sutikęs, — metė Neilas ir nuėjo prie savo automobilio.

— O Viešpatie! — atsiduso Augusta.

— Kaip drįsti mane taip vadinti? — supyko Džunė. — Grįžk čia. Nenueik, jeigu kalbu su tavimi!

Tačiau Neilas nestabtelėjo, nė nežvilgtelėjo per petį. Pastebėjau, kad Zakas nustojo krovęs meduves į karutį ir žiūri purtydamas galvą, lyg negalėtų patikėti esąs liudininkas dar vienos scenos, atskleidžiančios žmonių ydas.

— Jeigu dabar išeisi, atgal kelio nebebus, — pagrasino Džunė.

Neilas įsėdo į automobilį, o Džunė staiga ėmė bėgti nešdamasi pomidorus. Metė vieną. Tekšt! Tiesiai į langelį. Antrasis ištiško į durelių rankenėlę.

— Niekada daugiau čia nesirodyk! — suriko ji. Neilas nuvažiavo palikęs sutraiškytus pomidorus.

Mėja susmuko ant grindų. Ji labai verkė ir atrodė tokia įskaudinta, kad aš beveik galėjau įžiūrėti švelniai rausvas dėmes po jos šonkauliais. Mudvi su Augusta nuvedėme ją prie sienelės, o Mėja šimtąjį kartą ant lapuko užrašė „Džunė ir Neilas“ ir įkišo jį tarp akmenų.

Likusią dienos dalį dirbome prie meduvių, kurias mudu su Zaku pargabenome. Sustatytos šešiais aukštais, medaus namelyje jos atrodė kaip miniatiūrinis medaus namelis. Augustos nuomone, tai buvo panašu į Bičių miestą.

Medsukiu išvarėme dvylika reisų — nuo atakiavimo iki pilstymo į talpyklą. Augusta nemėgo ilgai laikyti medaus, nes jis prarasdavo skonį. Ji sakė, kad turime baigti per dvi dienas. Periodą. Na, bent jau nereikėjo laikyti medaus specialioje šiltoje patalpoje, kad nesikristalizuotų. Čia karšta buvo visur. Kartais ir Karolinoje pasitaiko gerų dalykų.

Aš jau galvojau, kad šios dienos darbai baigti ir galėsime eiti vakarieniauti bei kalbėti vakarinių maldų su rožiniais. Tačiau pasirodė, kad tai tik pradžia. Augusta liepė sukrauti tuščias meduves ir nunešti į mišką, kad bitės suskristų ir atliktų didįjį valymą. Ji negalės laikyti meduvių per žiemą, kol bitės neišvalgė iš korių medaus likučių. Augusta sakė, kad medaus likučiai pritraukia tarakonus. Bet iš tikrųjų, aš galvojau, jai patiko lepinti savo bites, žiūrėti, kaip jos suskrenda į meduves kaip į naujai atrastą medaus rojų.

Visą laiką mums dirbant stebėjausi, kaip įsimylėję žmonės sukvailėja. Kad ir aš pati. Atrodė, kad dabar galvoju apie Zaką keturiasdešimt minučių per valandą. Nors Zakas buvo man nepasiekiamas. Pakartojau sau penkis šimtus kartų: Zakas man nepasiekiamas. Bet galiu atvirai pasakyti: tie žodžiai buvo pačios geriausios malkos meilės laužui.

Buvo labai keista naktį likti vienai medaus namelyje. Ilgėjausi Rozalinos knarkimo kaip ilgimasi vandenyno bangų ošimo, kai įpranti miegoti prie vandens. Nes supratau, kaip jis mane paguosdavo. Tyla keistai ir garsiai spengė, kad, rodėsi, tuojau sprogs ausų būgneliai.

Nežinau, ar dėl tuštumos, tvankumos ir karščio, ar dėl to, kad dar tebuvo devinta valanda, niekaip negalėjau užmigti, nors jaučiausi labai pavargusi. Nusiklojau antklodę, nusivilkau palaidinę ir atsiguliau nuoga ant drėgnų paklodžių. Mėgau nuogumo jausmą. Švelnus, malonus vėsos ir laisvės pojūtis.

Įsivaizdavau, kad girdžiu, kaip kieme sustojo automobilis. Įsivaizdavau, kad tai Zakas, ir dabar tamsoje jis artinasi prie medaus namelio. Nuo šios minties sutankėjo mano kvėpavimas.

Atsikėliau ir tamsoje nuslinkau prie sieninio veidrodžio. Blanki šviesa krito pro atvirą langą, glostė mano odą. Atrodė, kad šviesos aureolė juosia ne tik mano galvą, bet ir pečius, juosmenį bei kojas. Aš mažiausiai buvau verta aureolės, tačiau rankomis suėmusi krūtis atidžiai apžiūrinėjau save, studijuodama rausvai rudus spenelius, juosmens išlinkimą, švelnias ir ryškias linijas. Pirmą kartą pasijutau esanti daugiau nei susivėlusi mergiūkštė.

Užsimerkiau ir krūtinėje galiausiai pratrūko atviras jausmų kamuolys. Viskas taip susimaišė — vieną akimirką svajojau apie Zaką, o kitą jau ilgėjausi mamos, girdėjau ją sakant: Lile, mano mergaite. Tu mano gėlelė.

Kai atsisukau į langą, ten nieko nebuvo. Nieko, ko laukiau, kad būtų.

Po dviejų dienų, kai jau buvome galutinai nusivarę dorodami likusį medų, pasirodė Zakas ir padavė man gražiausią pasaulyje užrašų knygelę — žalią su rožių pumpuriukais. Jis pasitiko mane išeinančią iš rausvojo namo.

— Čia tau, — ištarė. — Gali pradėti rašytojos karjerą.

Tą akimirką supratau, kad gyvenime neturėsiu geresnio draugo už Zakarį Teilorą. Apsivijau jį rankomis ir prigludau prie jo krūtinės. Jis tik ištarė „Oooo“, bet po akimirkos ir jo rankos apglėbė mane. Taip ir stovėjome iš tikrųjų apsikabinę. Zako rankos slidinėjo mano nugara aukštyn ir žemyn, kol aš visai apsvaigau.

Pagaliau jis išsilaisvino iš mano glėbio.

— Lile, tu man patinki labiau už kitas mergaites, bet turi suprasti, kad yra žmonių, kurie užmuštų tokius berniukus kaip aš vien dėl to, kad žiūrime į tokias mergaites kaip tu.

Nesusivaldžiau nepalietusi jo veido, tos vietos, kurioje atsiranda duobutė.

— Man labai gaila, — ištariau.

— Taip. Man irgi, — atsakė jis.

Ištisomis dienomis visur nešiojausi knygutę ir nuolatos rašiau. Sukurpiau istoriją, kaip Rozalina sublogo aštuoniasdešimt penkiais svarais, kad dabar ji atrodanti liekna ir niekas negalėtų jos pastatyti policijos nuovadoje prie įtariamųjų linijos. Kita istorija buvo apie Augustą — kaip ji važinėja medomobiliu, panasiu į knygomobilį, tik ji dalija ne knygas, o stiklainius medaus. Bet man mieliausia istorija buvo apie Zaką — kaip jis tampa subinspardžiu advokatu ir televizija rodo apie jį serialą, kaip ir apie Perį Meisoną. Vieną dieną per priešpiečius ją perskaičiau Zakui. Jis klausėsi išsižiojęs kaip vaikas.

— Slėpkis, Vilifreda Marčant, — tepasakė.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Bitės darbininkės priklauso ne tik nuo fizinio kontakto su šeima. Joms dar reikia socialinės partnerystės ir paramos. Atskirkite bitę darbininkę nuo jos seserų, ir ji netrukus mirs.

„Motinėlė turi mirti: ir kitos bičių ir žmonių istorijos“

Augusta nuplėšė liepos mėnesio lapelį nuo sieninio kalendoriaus, kabančio prie jos stalo medaus namelyje. Norėjau jai priminti, kad liepa tęsis dar penkias dienas, bet nusprendžiau, kad ji tai žino. Tiesiog Augusta norėjo, kad liepa kuo greičiau baigtųsi ir prasidėtų rugpjūtis, jos mėnuo. Kaip birželis priklausė Džunei, o gegužė — Mėjai.

Augusta man papasakojo, kad vaikystėje, kai ateidavo jų vardo mėnesiai, mama atleisdavo jas nuo namų ruošos, jos galėdavo valgyti mėgstamiausius patiekalus, net jeigu jie ir kenkė dantims, ir eiti miegoti visa valanda vėliau, o tą laiką leisti kaip širdis geidžia. Augusta pasakojo, kad jos širdis geisdavo skaityti, taigi ji visą mėnesį svetainėje tysodavo ant sofos tyloje skaitydama, o seserys eidavo miegoti. Pasiklausiusi Augustos pasakojimo, supratau, kad tai gražiausi jos jaunystės prisiminimai.