Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Jau beveik išgėrusi stiklinę sulčių, pastebėjau miniatiūrinį auksinių sausainių trupinių ir sumaigytų baltų zefyrų takelį, kurį Mėja suformavo ant grindų. Jis prasidėjo prie kriauklės ir suko durų link.

— Tarakonai eis eis ir išeis pro duris, — paaiškino Mėja. — Jie visada taip daro.

Nežinau, kiek laiko žvelgiau į tą liniją ant grindų, į Mėjos veidą, atgręžtą į mane ir laukiantį, ką pasakysiu. Tačiau nė viena mintis neatėjo į galvą. Kambaryje buvo girdėti tik monotoniškas šaldytuvo burzgimas. Savyje jaučiau keistą buką jausmą. Prisiminimai. Stovėjau ir laukiau, kol jie ateis... Tavo motina beprotiškai bijojo vabalų, — sakė T.Rėjus. — Kvietinių sausainių trupiniais ir zefyrais ji viliodavo tarakonus į lauką.

Dar kartą žvilgtelėjau į Mėją. Mano mama negalėjo iš Mėjos išmokti, kaip apgaudinėti tarakonus, — pagalvojau. — O gal galėjo?

Vos tik įžengiau į šį rausvą namą, viena mano dalis tvirtai tikėjo, kad mano motina čia buvo. Na, gal netikėjo, bet labai norėjo tikėti ir klaidžiojo vilčių labirintuose. O dabar prieš mane buvo akivaizdus įrodymas, nors toks nerealus ir beprotiškas. Negali būti, — pagalvojau dar kartą.

Nuėjau ir susmukau prie stalo. Į kambarį brovėsi mėlynos popietės šešėliai. Jie buvo persikinio atspalvio — tai ryškesni, tai blausesni, virtuvėje buvo tylu tylu. Netgi šaldytuvas liovėsi burzgęs. Mėja grįžo prie savo darbo. Atrodė, kad ji visai užmiršusi, jog aš sėdžiu čia.

Mama galėjo tai išmokti iš kokios nors namų ūkio patarimų knygos, galbūt iš savo mamos. Gal tik aš nežinau, kad namų šeimininkai siūlo būtent tokį tarakonų naikinimo metodą? Atsistojau, priėjau prie Mėjos ir uždėjau ranką jai ant peties. Mano keliai mažumėlę virpėjo. Na štai, — pagalvojau, — pagaliau.

— Mėja, — paklausiau, — ar pažinojote Deborą Fontanel? Deborą Fontanel? Baltaodę moterį iš Virdžinijos? Seniai seniai?

Mėjos veide nesimatė nė ženklo suktybės, galėjai tikėtis, kad ji nepergalvos savo atsakymo. Mėja nepakėlė akių, netylėjo. Ji paprasčiausiai atsakė:

— Ak taip, Debora Fontanel. Ji gyveno medaus namelyje. Ji buvo mieliausia būtybė.

Štai taip. Štai ir viskas.

Akimirką jaučiausi apsvaigusi. Turėjau atsiremti į stalviršį, kad nepargriūčiau. Trupinių ir zefyrų takelis ant grindų atrodė kaip gyvas.

Manyje sukosi milijonai klausimų, bet Mėja užniūniavo „O, Siuzana“, padėjo sausainių dėželę ir šniurkščiodama lėtai atsistojo. Debora Fontanel kažkaip ją sujaudino.

— Gal aš kiek pasivaikščiosiu prie sienelės, — tarė.

Ir išėjo palikusi mane virtuvėje dūstančią ir sukaitusią. Po kojomis susvyravo visas pasaulis.

Eidama į medaus namelį, atidžiai dėliojau kojas ant sukepusios kiemo žemės, tarp kyšančių medžių šaknų, ant ką tik palaistytos žolės. Jaučiau, kaip po manimi alsuoja tvirta, gyva, senoji žemė. Čia ir čia, ir čia — visur. Mamos pėdsakai.

Ak taip, Debora Fontane l. Ji gyveno medaus namelyje. Ji buvo mieliausia būtybė.

Medaus namelyje atsisėdau ant lovelės, susiriečiau, apglėbiau rankomis kelius ir įrėmiau į juos galvą. Į sienas ir grindis žiūrėjau visiškai nauju žvilgsniu. Šiame kambarėlyje vaikštinėjo mano mama. Tikras žmogus. Ne mano sukurta svajonė, bet gyvas, kvėpuojantis žmogus.

Nesitikėjau, kad dabar galėčiau užmigti, tačiau kai įvyksta toks sprogimas, kūnas reikalauja tik vieno — pamiegoti ir pasapnuoti.

Maždaug po valandos atsibudau aksominėje erdvėje. Iš pradžių atrodė, kad visai nieko neprisimenu. Staiga viskas nušvito kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Iš medaus nutiesiau kelią per kambarį. Iš pradžių atrodė, kad esu medaus namelyje, o po akimirkos jau buvau savo kambaryje Silvane. Jis prasidėjo nuo man nematytų durų ir baigėsi prie mano lovos kojų. Atsisėdau ant čiužinio ir laukiau. Atsivėrė durys ir įėjo mano mama. Ji žengė per medų sukdamasi ir šokdama. Pagaliau priėjo prie mano lovos. Mama šypsojosi ir buvo labai graži. Tada pastebėjau, kad ji nepanaši į paprastą žmogų: iš po drabužių kyšojo tarakono kojos. Ties juosmeniu styrojo šešios kojos — trys kairėje, trys dešinėje.

Nesuvokiau, kaip mano galvoje atsirado tokia nesąmonė. Tvyrojo dulsva prietema ir vėsa skverbėsi per paklodę. Užsitraukiau ją ant kojų. Skrandyje jaučiau kažkokią bjaurastį, kurią norėjosi išvemti.

Ir vėl meluočiau, jeigu sakyčiau, kad daugiau niekada neprisiminiau šito sapno, kad užsimerkusi nebemačiau mamos su tarakono kojomis, niekada nesvarsčiau, kodėl ji pasirodė būtent tokia ir parodė baisiausią savo prigimties pusę. Tarakonai — tokios būtybės, kurių visi nekenčia, bet niekas negali jų išnaikinti. Jų vis atsiranda ir atsiranda. Mes tik mėginame jų atsikratyti.

Keletą dienų buvau tikras nervų kamuolys. Mane tiesiog žeidė kiekvienas garsas. Prie stalo baksnodavau maistą ir spoksodavau į tolį lyg panirusi į transą. Kartais į galvą atslinkdavo mamos su tarakono kojomis paveikslas. Tada suvalgydavau šaukštą medaus, kad nuraminčiau skrandį. Taip nenustygau vietoje, kad negalėjau ištverti nė penkių „Amerikos scenos“47 minučių, nors paprastai gaudydavau kiekvieną Diko Klarko48 žodį.

Vaikščiojau ratais po namus, kiekviename kambaryje įsivaizduodama savo mamą. Štai ji sėdi prie pianino, sijonas išsiskleidęs ant kėdės. Štai klūpo prie Dievo Motinos. Štai apžiūrinėja Mėjos receptų iškarpų rinkinį, kurį toji laiko prikabinusi prie šaldytuvo. Žvelgdavau į tas vizijas visiškai apsiblaususiomis akimis. Tačiau pakėlusi galvą išvysdavau, kad Augusta, Džunė arba Rozalina žiūri į mane. Jos pliaukšėdavo liežuviais, o mano veidas imdavo kaisti.

— Kas tau? Gal sergi? — klausinėdavo.

— Ne, nieko, — purtydavau galvą ir meluodavau. — Nieko.

Tiesą sakant, jaučiau, kad mano gyvenimas užplaukė ant seklumos ir tuoj tėkš mane į nežinomus vandenis. Pavojingus vandenis. Tik norėjau kristi kiek vėliau, dar pasidžiaugti šiuose namuose mamos artumu, apsimesti, kad nesibaiminu istorijos, kuri ją čia atvedė, kuri gali mane labai nustebinti, panašiai kaip sapnas, kuriame ji virto šlykščia šešiakoje.

Norėjau prieiti prie Augustos ir paklausti, kodėl mano mama čia gyveno. Tačiau baimė tramdė mane. Aš norėjau žinoti, bet kartu ir nenorėjau. Pasidaviau netikrumui.

Vėlyvą penktadienio popietę baigėme valyti paskutiniąsias meduves ir sukrovėme jas į kampą. Zakas išėjo patikrinti medaus furgono. Vis dar buvo siaubingai karšta, tačiau Neilas tebedirbo.

Vėl nuklydau į savo kambariuką ir atsisėdau ant lovelės. Pro langą tvoskė karštis. Galvojau atsikelti ir įjungti ventiliatorių, bet vis tiek sėdėjau ir pro ventiliatoriaus sparnus vėpsojau į balsvai žydrą dangų viduje spausdama liūdesį ir įniršį. Galėjau girdėti sunkvežimiuke grojant radiją, Semas Kukas balsiai dainavo „Another Saturday night “, Mėja šūktelėjo per kiemą Rozaliną ir paprašė atnešti nuo virvės skalbinius. O aš laužiau galvą, kodėl gyvenimas eina savo vaga, o aš buvau sustabdyta, verčiama laukti ir įsprausta į mažutį plyšelį tarp gyvenimo ir egzistavimo. Negalėjau prašyti laiko, kad visa tai, kad ši vasara niekada nesibaigtų. Jaučiau, kaip ašaros graužia gerklę. Reikia apsivalyti. Kad ir kas nutiktų... taip, kad ir kas nutiktų.

Nuėjau prie kriauklės ir nusiprausiau.

Giliai įkvėpiau, įsikišau į kišenę mamos fotografiją, juodosios Marijos paveikslėlį ir nužygiavau į rausvąjį namą ieškoti Augustos.