Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Viskas, ką bedariau — ar plaučiau indus, ar klūpočiau vakarinėse maldose, ar netgi kločiau lovą, — man atrodė sunku ir vargino.

Antrąją Augustos mėnesio dieną, kai indai po vakarienės jau buvo suplauti ir sukalbėtos visos „Sveika, Marija“, Augusta tarė, kad šįvakar gana niūroti, kad mes žiūrėsime Edą Salivaną51. Taigi mums bežiūrint televizorių suskambo telefonas. Iki šios dienos Augusta ir Džunė svarsto, kaip būtų pasisukę mūsų gyvenimai, jeigu Mėja nebūtų pakėlusi telefono ragelio.

Prisimenu, kad Augusta sujudėjo norėdama atsiliepti, tačiau Mėja sėdėjo arčiau durų.

— Aš pakelsiu, — tarė ji.

Niekas iš mūsų nepagalvojo nieko bloga. Mūsų akys buvo prilipusios prie televizoriaus, prie misterio Salivano. Tąkart jis pristatė cirko vaidinimą: aukštai ant lyno mažyčiais paspirtukais važinėjo beždžionės.

Po kelių minučių į kambarį įžengė Mėja. Jos akys zigzagais šokinėjo nuo vieno veido prie kito.

— Skambino Zako mama, — tarė ji. — Kodėl man nepasakėte, kad jis kalėjime?

Ten stovėdama Mėja atrodė tokia normali. Akimirką nė viena negalėjome pajudėti. Spoksojome kaip ir ji tarsi laukdamos, kol užgrius stogas. O Mėja tiesiog stovėjo, tokia visiškai rami.

Pagalvojau, kad gal įvyko stebuklas ir kažkokiu būdu ji ėmė ir pasveiko.

— Kaip jautiesi? — stodamasi paklausė Augusta.

Mėja neatsakė.

— Mėja? — paklausė Džunė.

Aš šyptelėjau Rozalinai ir linktelėjau lyg sakydama: Ar matai, kaip lengvai ji sureagavo?

Tačiau Augusta išjungė televizorių, atidžiai pažvelgė į Mėjos veidą ir susiraukė. Mėjos galva buvo palenkta į šoną, o akys įsmeigtos į kryžiuku siuvinėtą inkilą, kuris įrėmintas kabojo ant sienos. Man staiga toptelėjo, kad ji nė nemato to paveikslo. Akys žvelgė kažkur į tolį.

Augusta prisiartino prie Mėjos.

— Atsakyk man. Ar girdi?

Tyloje girdėjosi vis garsesnis ir šiurkštesnis Mėjos alsavimas. Ji žengė atbula kelis žingsnius, kol atsirėmė į sieną. Tada be garso susmuko ant grindų.

Nežinau, kada supratau, kad Mėja savyje užsisklendė nepasiekiamai giliai. Net Augusta ir Džunė iš karto to nesuprato. Jos šaukė ją vardu, lyg Mėja būtų apkurtusi.

Rozalina pasilenkė prie jos ir tikėdamasi, kad Mėja ją supras, garsiai ištarė:

— Zakui viskas bus gerai. Dėl jo gali nesijaudinti. Trečiadienį misteris Forestas jį ištrauks iš kalėjimo.

Mėja spoksojo tiesiai, tarsi Rozalinos nė nebūtų.

— Kas jai nutiko? — paklausė Džunė. Jos balse išgirdau panikos gaidelę. — Dar niekada jos tokios nemačiau.

Mėja buvo čia ir kartu labai toli. Jos rankos atverstais delnais ilsėjosi ant kelių. Ji nekūkčiojo įsitvėrusi sijono padurkų. Nelingavo pirmyn ir atgal. Netampė savo kasyčių. Ji buvo visai rami. Visai kitokia.

Pakėliau akis į lubas. Tiesiog negalėjau į ją žiūrėti.

Augusta nuėjo į virtuvę, atsinešė į virtuvės rankšluostį suvyniotų ledo kubelių ir apkabino seserį. Akimirką Mėjos galva ilsėjosi ant sesers peties. Paskui Augusta priglaudė rankšluostį jai prie kaktos, smilkinių ir kaklo. Po kelių minučių nuėmė rankšluostį ir paplekšnojo Mėją per skruostus.

Porą kartų Mėja mirktelėjo ir pažvelgė į Augustą. Paskui apžvelgė mus visas ir susirietė, lyg būtų grįžusi iš ilgos kelionės.

— Ar geriau jautiesi? — paklausė Augusta.

— Viskas bus gerai, — linktelėjo Mėja. Jos žodžiai skambėjo keistai monotoniškai.

— Džiaugiuosi, kad gali kalbėti, — tarė Džunė. — Eime, palydėsiu tave į vonią.

Augusta ir Džunė pastatė Mėją ant kojų.

— Eisiu prie sienos, — pasakė Mėja.

— Jau temsta, — papurtė galvą Džunė.

— Tik truputėlį, — spyrėsi Mėja.

Ji nuėjo į virtuvę, o mes visos nusekėme paskui. Mėja atidarė spintelės stalčių, išsitraukė žibintuvėlį, bloknotą, pieštuko galiuką ir išėjo į verandą. Įsivaizdavau, kaip ant skiautelės ji užrašo: Zakas kalėjime ir įkiša gniužulą į sieną.

Man atrodė, kad kažkas privalo asmeniškai padėkoti kiekvienam akmeniui, sugeriančiam visas žmonių kančias. Reikėtų juos visus iki vieno išbučiuoti ir pasakyti: Labai atsiprašome, bet tik tokie tvirti ir ištvermingi kaip jūs galite tai padaryti dėl Mėjos. Jūs esat išrinktieji. Telaimina Dievas jūsų akmenines širdis.

— Aš eisiu su tavimi, — tarė Augusta.

— Ne, Augusta, nereikia. Aš noriu viena, — grįžtelėjusi atsakė Mėja.

— Bet... — protestavo Augusta.

— Tik aš, — atsigręžusi į mus tarė Mėja. — Tik aš.

Žiūrėjome, kaip ji nulipo verandos laipteliais žemyn ir pasuko į giraitę. Gyvenime būna dalykų, kurių negali išvengti, kad ir kaip stengtumeisi. Šitas vaizdas — vienas iš jų. Mėja ir menka žibintuvėlio švieselė dingo tarp medžių. Jas prarijo tamsa.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Tačiau bitės gyvenimas labai trumpas. Pavasarį ir vasarą — intensyviausiu maisto ieškojimo periodu — bitės darbininkės paprastai gyvena ne ilgiau kaip keturias penkias savaites... Maisto paieškas lydi įvairiausi pavojai. Daugelis bičių darbininkių miršta neišgyvenusios nė tokio amžiaus.

„Bičių šokis“

Augusta, Rozalina, Džunė ir aš sėdėjome virtuvėje, kol naktis užklojo visus namus. Mėja buvo išėjusi prieš ištisas penkias minutes. Augusta atsistojo ir ėmė vaikštinėti: nuėjo iki verandos, grįžo atgal ir atidžiai žvalgėsi į sienos pusę. Po dvidešimties minučių tarė:

— Viskas. Eime pas ją.

Ji pasiėmė iš sunkvežimiuko žibintuvėlį ir pasuko prie sienos. Džunė, Rozalina ir aš paskubomis nužingsniavome paskui. Naktinis paukštis čiulbėjo ant medžio šakos, giedojo iš visos širdies, įkyriai ir karštligiškai, tarytum kažkas jį ten būtų užkėlęs, kad apdainuotų mėnuliui kelią iki dangaus vidurio.

— Mė-ėė-ja-aa! — šaukė Augusta.

Paskui pašaukė Džunė, tada — Rozalina ir aš. Vaikščiojome šaukdamos ją vardu, tačiau niekas neatsiliepė. Tik naktinis paukštelis čiulbėjo mėnuliui.

Nuėjome palei sieną į vieną pusę, paskui grįžome ir nuėjome į kitą pusę. Ėjom lėčiau, žiūrėjome atidžiau, šūkavome garsiau. Šį kartą tikrai rasime Mėją klūpančią, nes žibintuvėlio baterijos bus nusėdusios. Mes pagalvosim: Dievulėli, kaip galėjom jos nepastebėti aną kartą?

Tačiau taip nenutiko. Todėl nuėjome į giraitę prie sienelės, dar garsiau šaukėme ją vardu, kol visai užkimome. Tačiau nė viena neištarėme: „Nutiko kažkas baisaus.“

Nors jau tvyrojo naktis, tebebuvo baisiausiai karšta ir aš užuodžiau mūsų kūnų drėgmę giraitėje, kurią šukavo keturių pėdų ilgio žibintuvėlio švieselės. Galiausiai Augusta tarė:

— Džune, grįžk namo ir paskambink policijai. Pasakyk, kad mums reikia pagalbos, nes nerandame savo sesers. Paskui atsiklaupk prieš Viešpaties Motiną ir paprašyk jos globoti Mėją. O paskui grįžk čia. Mes eisime prie upės.

Džunė nubėgo namo. Girdėjome, kaip ji braunasi per krūmus. Mes pasukome prie seserų žemės ribos, kurią atstojo upė. Augusta žengė vis greičiau, Rozalina vos gaudydama orą stengėsi neatsilikti.

Priėjusios upę, akimirką sustojome. Tiburone jau gyvenau gana ilgai, nes mėnulis buvo spėjęs nudilti ir vėl papilnėti. Jis kabojo virš upės, kartkartėmis pasirodydamas iš už debesų. Spoksojau į kitame upės krante augantį medį. Jo šaknys buvo visiškai nuogos ir krutėjo. Burnoje pajutau sausą metalo skonį, kuris kilo aukštyn ir slinko liežuviu.

Siekiau Augustos rankos, tačiau ji apsisuko ir nuėjo pakrante šaukdama Mėjos vardą.